Rusijos užsienio politiką kaip grėsmę Lietuvai nurodo beveik du trečdaliai šalies gyventojų. Kaip grėsmę, Rusijos užsienio politiką įvardija 63 proc. respondentų, 23 proc. grėsmės neįžvelgia. Rytų Europos studijų centro direktorius, politologas Linas Kojala sako, kad nerimauti dėl Rusijos vykdomos užsienio politikos iš tiesų yra pagrindo bei pataria, kaip apsisaugoti nuo propagandos.

– Kodėl apie Rytų Europos šalis, ypač Rusiją, atsiliepiama neigiamai?
– Manau, visi puikiai mato, kas vyksta mūsų kaimynystėje. Kas vyksta Ukrainoje, kas 2008 m. buvo Gruzijoje. Rusijos užsienio politika per pastarąjį dešimtmetį tapo dar agresyvesnė. Kaimynystėje turime valstybę, kuri vis dar naudoja karines priemones, agresyvią užsienio politiką tam, kad apgintų savo interesus.

Tai išskyrė Rusiją nuo likusios Europos dalies vertybine prasme, nes Europa atprato nuo kariavimo, Europa nekariauja. Atsirado auganti atskirtis tarp Europos, kuri stengiasi išlikti demokratiška, laisva, taiki ir mūsų kaimyninės valstybės, kuri, deja, vadovaujasi kitokiomis vertybėmis.

– Lietuva turi pakeisti požiūrį Rusijos atžvilgiu?
– Visada reikia būti atviriems. Lietuva niekada nebuvo suinteresuota turėti blogus santykius su Rusija. Turbūt kiekvienas mūsų išrinktas lyderis – ar prezidentas, ar premjeras – deklaruodavo siekį gerinti santykius su Rusija. Tik turime suprasti, kad mūsų galimybės tuos santykius pagerinti be pačios Rusijos noro yra ribotos.

Be to, kaip gali santykiai gerėti, jeigu mes matome, kad vyksta Krymo aneksija, karas Donbase, kur tiesiogiai dalyvauja Rusija. Tai peržengia visas tolerancijos ribas. Todėl vėlgi, norėdami geresnių santykių, turime konstatuoti, kad tam tikri principai turi būti ginami, o pozicija, jog taip elgtis negalima – išsakoma garsiai.

– Ar Rusija kelia grėsmę Lietuvai?
– Rusijos užsienio politikos veiksmai skatina manyti, kad ji kelia grėsmę kaimyninėms valstybėms. Labai gerai atsimenu, kad Ukraina po Sovietų sąjungos žlugimo bandė rinktis vidurinio kelią. Ne integruotis su Vakarais, ne prisijungti prie ES, NATO, bet būti tarp Rusijos ir Vakarų.

Dabar matome, į ką tai išvirto – į kruviną karą. Todėl ir mes negalime atsipalaiduoti, manyti, kad viskas yra gerai. Lietuva to tikrai norėtų, nes Rusija yra svarbi mūsų prekybinė partnerė. Interesas geresniems, glaudesniems santykiams yra, bet prieš tai Rusijos užsienio politika turi šiek tiek pasikeisti.

– Kuo Rusijai naudingas informacinis karas?
– Su šiek tiek silpnesne, mažiau vieninga Europa Rusijai būtų lengviau susikalbėti. Rusijai galbūt naudinga, kad ES šalys būtų susiskaldžiusios, todėl ji ir siekia akcentuoti skirtumus tarp valstybių. Sako, kad ES šalys per daug skirtingos, jog jų vertybės kitokios, jog Baltijos šalys apskritai neturėtų būti valstybėmis, jog jų susikūrimas arba nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. buvo paremtas „savi šaudė į savus“ ir kitais motyvais. Tikslai gali būti įvairūs, bet, ko gero, pirminis – sieti abejonę vienybe, bendra ateitimi ir kiek įmanoma labiau skaldyti.

– Informacinis karas vykdomas ne tik prieš Lietuvą?
– Apie tai kalbama visame pasaulyje. Tai bendra XXI a. tendencija. Socialiniai tinklai, naujos bendravimo formos, nauji būdai gauti, skleisti informaciją – gerokai apsunkina galimybes atsirinkti, kas tikra, o kas ne.

Todėl labai svarbu vadovautis ne emocijomis, o kiek įmanoma bandyti į viską gilintis. Pamačius įdomią informaciją, bet suabejojus jos tikrumu, svarbu neskubėti tuo džiaugtis, liūdėti, informacija dalytis su draugais ir taip didinti jos sklaidą. Visada verta perskaityti antrą, trečią, ketvirtą šaltinį ir taip įsitikinti, ar pirminė informacija yra teisinga. Vis dėlto mes gyvename demokratinėje šalyje, čia informacijos ribojimų beveik nėra, todėl kiekvienas žmogus turi kritiškai mąstyti ją vertindamas.

– Valstybė imasi pakankamai priemonių kovai su propaganda?
– Manau, kas įmanoma, tas ir yra daroma. Tik, kaip jau minėjau, valstybės turimi svertai šiuo atveju yra gana riboti. Akivaizdu, kad draudimai nėra ta priemonė, kuri gali veikti žiniasklaidoje.

Internetas nebus ribojamas, žmonės skaitys tai, ką norės skaityti.

Todėl negalima sakyti, kad valstybė tiesiogiai įsikišdama kažką gali labai pakeisti. Galima tik per švietimo sistemą, per kitus ilgalaikius mechanizmus, skatinti žmones rinktis kelis informacijos šaltinius, neskubėti patikėti žiniomis, kurios atrodo keistai ir įtartinai. Taip pat vertėtų perskaityti bent keletą knygų, kurios leistų susidaryti platesnį vaizdą apie tai, kas vyksta pasaulyje.

– Ar dalyvaudami rinkimuose prisidedame prie geresnių santykių su kitomis šalimis kūrimo?
– Dalyvauti rinkimuose labai svarbu, nes renkame atstovus, kurie vėliau mūsų vardu priima sprendimus. Jeigu norime, kad tie sprendimai gintų mūsų interesus, turime išreikšti savo nuomonę. Štai jauni žmonės kartais skundžiasi, kad politikai neatstovauja jaunimo interesams. Bet pasižiūrėjus, kiek jaunimo ateina balsuoti, akivaizdu, kad politikui svarbiau atstovauti tų žmonių interesams, kurie už jį ir balsuoja.

Todėl labai svarbu, kad žmogus suprastų, jog balsavimas nėra procedūra, jog balsavimas iš dalies turi įtakos kiekvieno iš mūsų ateičiai. Pavyzdžiui, jeigu renkame prezidentą, turėtumėme žinoti, kad jis atliks labai svarbų vaidmenį užsienio politikoje. Vadinasi, reikia atkreipti dėmesį ne tik į tai, ką politikas kalba apie socialines išmokas, atlyginimo augimą, bet ir kokia jo Europos vizija. Šiandien mes daug kalbame apie ES kylančias krizes, todėl labai svarbu žinoti, koks Lietuvos atstovas priims bendrus ES sprendimus. Taip pat reikia suprasti, kur yra prezidento kompetencija, ir visko nenurašyti tik vidaus problemoms.

– Kuriam iš dabartinių kandidatų rūpi užsienio politika?
– Kol kas kandidatai neskuba reikšti savo pozicijų, ypač užsienio politikoje. Prezidentinės kampanijos metu užsienio politika, deja, užima labai nedidelę dalį. Manau, reikia sulaukti debatų, atskirų televizinių susitikimų su jais, kad būtų galima išgirsti tą viziją. Bet vis tiek turbūt 80 proc. diskusijų bus susijusių su vidaus politikos reikalais. Nors vėlgi sakau, prezidentas užsienio politikoje atlieka labai svarbią funkciją, todėl labai svarbu žinoti, kokia jo vizija ES atžvilgiu.

– Kodėl lietuviai nedalyvauja rinkimuose?
– Taip yra ne tik Lietuvoje. Visame Vakarų pasaulyje matomas mažėjantis rinkėjų aktyvumas. Ypač jaunoji karta tiek Lietuvoje, tiek Prancūzijoje, tiek Jungtinėse Valstijose yra labai pasyvi.

Sunku įvardyti, kaip viską išspręsti, nes tai yra fundamentalios problemos, kurios reikalauja ilgalaikių sprendimų. Trumpalaikėje perspektyvoje to neįmanoma padaryti.

Kiekvienas žmogus turi suprasti, kad valstybė nėra kažkas toli nuo piliečio. Valstybė nėra parlamentas, prezidentas, kitos formalios biurokratinės institucijos. Valstybė yra kiekvienas jos pilietis. Jeigu pilietis save atsieja nuo tų bendrų, šalyje vykstančių procesų, natūralu, kad ta valstybė pati tampa gerokai silpnesnė ir jos galimybės spręsti problemas, kurios aktualios tam pačiam piliečiui, gerokai sumažėja.

Todėl kiekvienas žmogus, kad ir koks jaustųsi nereikšmingas pagal savo pareigas, pajamas ar dar kažkokius kriterijus, turi suprasti, jog daro didelę įtaką, ir turi ja naudotis.

Tikrai nenorėtumėme grįžti į tuos laikus, kur piliečio valia nieko nelemia, o valdžia daro, ką nori. Turime suprasti, kad demokratija iš piliečio reikalauja tam tikros atsakomybės. Jeigu turi teisę balsuoti, tai būtų gerai, jeigu ja ir naudotumeisi, nes tik tada ta sistema veikia efektyviai. Jeigu pusė žmonių neateina balsuoti, yra labai blogai.

– Ar reikia papildomai skatinti žmones dalyvauti rinkimuose?
– Manau, jie ir taip yra skatinami. Jaunimui dovanojama LR Konstitucija. Vyksta nemažai renginių, viešųjų informacijos kampanijų. Aišku, tas efektyvumas visada yra šiek tiek ribotas, todėl, manau, reikėtų grįžti prie to paties švietimo.

Nuo pat mažų dienų vaikams turėtų būti diegiama, kad būdami savo šalies piliečiais gali keisti savo šalį. Tas keitimas nebūtinai yra tik protestas, balsavimas, bet tai gali būti ir peticijų rašymas, kitokios nuomonės reiškimas, aktyvus dalyvavimas diskusijoje, pačių įsitraukimas į politiką ir pan. Jeigu esame aktyvūs, veikiame išvien, tikrai galime daug ką pakeisti, jeigu esame pasyvūs, natūralu, kad tuomet pokyčiai būna gerokai lėtesni ir mažiau efektyvūs.