Neįgaliesiems susirasti darbą trukdo išankstinės darbdavių nuostatos ir stereotipai. Jie mano, kad neįgalus žmogus nesugebės tinkamai atlikti darbo taip, kaip tai padarytų sveikas darbuotojas. Nors mieste veikia ne viena socialinė įmonė, kuri įdarbina negalią turinčius žmones, tačiau ne visose jie jaučiasi vertinami ir reikalingi.

Siūlomas rekomendacinis neįgaliųjų įdarbinimo kvotų modelis
Vyriausybė iš dalies pritarė Seimo nario Tomo Tomilino siūlymams, kuriais būtų skatinamas neįgaliųjų asmenų įdarbinimas. Tačiau Ministrų Kabinetas prie neįgaliųjų įdarbinimo kvotų siūlo pereiti laipsniškai, trejiems metams numatant pereinamąjį rekomendacinį, o ne privalomą, neįgaliųjų įdarbinimo kvotų modelį.

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, Vyriausybei pristatydamas projektą, sakė, kad taip darbdaviai būtų ne priverčiami, o skatinami įdarbinti neįgaliuosius, skatinamas socialinis dialogas.

„Tikslui pasiekti, atsižvelgiant į kitų šalių patirtį, pereinamuoju laikotarpiu siūlome pasirinkti rekomendacinį kvotų modelį, kuris būtų taikomas ne tik viešojo sektoriaus organizacijoms, bet ir visiems ūkio subjektams. Siekiant skatinti darbdavių socialinę atsakomybę, darbdavių ir socialiai pažeidžiamų asmenų dialogą, siūlome netaikyti privalomojo modelio ir sankcijų, kaip yra siūloma Seimo nario projekte“, – teigė L. Kukuraitis.

Pasirinkus rekomendacinį kvotų modelį, darbdaviams, kurių vidutinis darbuotojų skaičius yra 25 ir daugiau, būtų rekomenduojama, kad neįgalieji sudarytų ne mažiau kaip 4 proc. metinio bendro darbuotojų skaičiaus.

Tai reiškia, jeigu darbdavys vidutiniškai yra įdarbinęs 25 darbuotojus, tarp jų turėtų būti įdarbinęs bent vieną negalią turintį žmogų. Tokios rekomendacijos būtų taikomos ir viešajame, ir privačiajame sektoriuose.

Taip pat pritarta siūlymui nustatyti individualizuotą valstybės pagalbos teikimą, įdarbinant neįgaliuosius socialinėse įmonėse ar šio statuso neturinčiose įmonėse ir kitose organizacijose. Remiantis juo būtų vertinamas neįgaliojo pajėgumas dalyvauti darbo rinkoje ir individualiai nustatoma, kokių paslaugų ir priemonių jam reikia darbui konkrečioje darbo vietoje.

„Mūsų požiūris į neįgalųjį žmogų dar yra prastas“
Šiaulių miesto neįgaliųjų draugijos vadovė Rolanda Petronienė teigė, jog Šiauliuose neįgaliesiems pritaikyto normalaus darbo nėra. Jei ir yra, tai tos vietos jau užimtos. Yra daug neįgaliųjų, kurie nori dirbti, bet, deja, taip greitai darbo nesuranda.

„Dažniausiai neįgaliesiems  pasiūlomos prastos sąlygos. Pavyzdžiui, siūlo valymo darbus, o tai užima didelius plotus, jų nesumažindami neįgaliesiems. Niekas nenori dirbti 0,5 etato ir valyti plotus vos ne už visą etatą. Neįgalus žmogus turi tam tikrų sutrikimų, dėl kurių negali dirbti visas darbo valandas. Darbdaviai norėtų, jog ir neįgalus žmogus dirbtų visas valandas ir pilnu tempu. Kai kurie neįgalieji, turintys tam tikrų sutrikimų, gal ir gali prie to prisitaikyti, bet jei yra stuburo ar sąnarių sutrikimai, tada žmogus prabūti ant kojų 8 val. tikrai negali. Mūsų požiūris į neįgalųjį žmogų dar yra prastas. Gal po truputį tas požiūris ir gerėja, bet ir valdininkai to nesupranta. Jei priešais stovi žmogus, o ne sėdi neįgaliojo vežimėlyje, nesupranta, kad žmogus gali turėti ir kitų ligų. Įsivaizduoja, jog jei stovi ant kojų, tu turi būti toks pat kaip visi. Turbūt praeis visa karta, kol pradės nuo mažens auklėti, kad yra ir kitokių žmonių. Gal tada ir supras. Dažniausiai supranta tie, kurie savo šeimoje turi neįgalių artimųjų. Tada žino, kad būna visokių situacijų“, – pasakojo Šiaulių miesto neįgaliųjų draugijos vadovė R. Petronienė.

Taip pat, Šiaulių miesto neįgaliųjų draugijos vadovės R. Petronienės teigimu, turėtų keistis ir pačių darbdavių požiūris. Ne visiems neįgaliesiems reikia pritaikytos darbo vietos. Yra tam tikrų specialistų su kitomis negaliomis, tačiau į juos darbdaviai nenori žiūrėti.

„Galbūt reikėtų suteikti ir darbdaviams kažkokią lengvatą, kai yra priimamas neįgalus darbuotojas, kad ir darbdaviams nebūtų nuostolio. Gal kažkoks ir paskatinimas turėtų būti, kad būtų įdarbinamas neįgalusis.

Praėjusiaisiais metais vyko neįgaliųjų integracija į darbo rinką, o baigus kursus jų niekas nepriėmė. Jei pats neįgalusis susiranda darbo vietą, tada padirba 3 mėnesius ir ačiū. Arba laikinai įdarbina, pavyzdžiui, vasaros sezonu. Mano manymu, neįgaliesiems niekada neprikurs pakankamai darbo vietų. Nors neįgalusis žmogus yra lygiai toks pat, kaip ir visi kiti. Tik jam truputį reikia palengvinti darbo sąlygas. Tačiau panašu, jog darbdaviui tokie darbuotojai nereikalingi, nes prie jų reikia taikytis“, – pasakojo Šiaulių miesto neįgaliųjų draugijos vadovė R. Petronienė.

Neįgaliesiems sunkiau susirasti darbą gamyboje
Šiaulių darbo rinkos mokymo centro vadybininkė Valerija Norutienė teigė, jog ji yra tarpinis žmogus tarp mokinio ir darbdavio, todėl mato negalią turinčių žmonių integracijos į darbo rinką tiek pliusus, tiek minusus.

„Pagrindinės problemos būtų mokinio motyvacijos stoka, netinkamai parinkta specialybė, nebelieka motyvacijos ir darbdavio nenoras sukurti tinkamas darbo sąlygas negalią turinčiam darbuotojui (papildomos išlaidos, nenaudinga). Mus labiausiai džiugina, kai matome žmogaus norą dirbti, kai mokinio vizijos sutampa su galimybėmis ir kai galutiniame mokymosi etape pavyksta sėkmingai įsidarbinti. Todėl tam dedame labai dideles pastangas. Labai norime pasidžiaugti mūsų partneriais, kurie pagal galimybes stengiasi padėti mokiniams integruotis į darbo rinką. Tokios įmonės priima mūsų prekybininkus, pagalbinius virtuvės darbuotojus, slaugytojų padėjėjus, socialinio darbuotojo padėjėjus, valytojus, siuvėjus. Sėkmingiausios specialybės būtų valytojai, slaugytojų padėjėjai, socialinio darbuotojo padėjėjai, virtuvės pagalbinio darbuotojo padėjėjai, virėjai, konditeriai, pardavėjai, pagalbiniai salės darbuotojai, santechnikai, automechanikai, siuvėjai. Sunkiau surasti darbo gamyboje, nes negalią turintys žmonės turi tam tikrus apribojimus, todėl jiems sunkiau prisitaikyti prie gamybos ritmo“, – teigė V. Norutienė.

Taip pat Šiaulių darbo rinkos mokymo centro vadybininkė V. Norutienė pasidalijo jų buvusios mokinės Meilutės Lekaitės, kuri mokėsi pagalbinės virtuvės darbuotojos specialybę, sėkmės istorija.

„Šiaulių prekybos centro kepykloje M. Lekaitė atliko darbo praktiką. Jos metu Meilutė parodė didelį norą mokytis, o paskui ir dirbti. 2018 metų pradžioje Meilutei pasiūlėme prisijungti prie šio kolektyvo. Labai džiaugiamės jos ir mūsų  pasirinkimu. Kolektyvas ją mielai priėmė, nes ji pareiginga, atsakinga, punktuali, jautri kolegų  atžvilgiu, turinti humoro jausmą, visada siūlanti savo pagalbą. Meilutę vertiname kaip gerą ir  motyvuotą darbuotoją. Daugiau nei dešimt metų šioje įmonėje vykdoma neįgaliųjų integracijos programa. Norint sėkmingai įgyvendinti darbuotojų su negalia integraciją įmonėje, tam turi būti pasiruošę ir to norėti ne tik vadovai ar kolegos, bet labai svarbi ir paties žmogaus su negalia motyvacija. Neįgaliųjų įdarbinimas įmonėje turi privalumų – jaučiamas didesnis darbuotojų lojalumas ir motyvacija. Patirtis rodo, kad tai daro teigiamą įtaką įmonės reputacijai, didina darbuotojų supratimą ir toleranciją kitokiam kolegai, gerina atmosferą kolektyve, mažina darbuotojų kaitą. Mūsų stiprybė ir yra mūsų skirtumuose“, – teigiama atsiliepime apie mokinę M. Lekaitę.

Į viršų