Nežinia, kokia aukštesnė jėga braižo mūsų likimų žemėlapius, sujungia atsitiktinumų taškus, sukuria sudėtingus kasdienybės raštus, kuriuose susipina žmonių sielos. Kaip pasiekti, kad dviejų žmonių skirtingumas, mintys, jausmai būtų ne siena, o susikalbėjimo, supratimo būdas. Apie tai laikraščio skaitytojams pasakoja trys skirtingo amžiaus, skirtingos patirties šiaulietės Česlava Rimkienė, Dainora Prancuitienė, Lina Žukauskienė.

Dvi obuolio puselės
Česlava Rimkienė – Šiaulių miesto garbės piliečio, Lietuvos mokslo ir visuomenės veikėjo, dailininko, menotyrininko, habilituoto mokslų daktaro profesoriaus Vytenio Rimkaus žmona. Kūčių ar kitų svarbių švenčių proga susirenka 15 žmonių: prie bendro stalo su savo šeimomis sėda dukros Rasa ir Janina, sūnus Kęstutis.

O galėjo to gražaus būrio jaunimo nebūti. Negirdėtas daiktas – seserų vaikai įsigeidė tuoktis. Abiejų jaunuolių tėvams buvo tikras šokas. Česlavai skubiai imta ieškoti jaunikio, o Vytenio mama net Mišias norėjo užpirkti, kad tik porą išardytų. Tačiau nei draudimai, nei piršlybos nepadėjo.1963 m. išsirūpino vyskupo leidimą ir jau daugiau nei pusę šimtmečio drauge „dūšia dūšion“ gyvenimo keliu žengia. Žiūrinėdami auksinių vestuvių nuotraukas didžiuojasi nepaprasto grožio draugiška šeima.

Kaip dvi obuolio puselės Vytenis ir Česlava Rimkai visur kartu: ir dailės parodose, ir knygų pristatymuose ir draugijų susirinkimuose. Drauge aptaria perskaitytas knygas ir laikraščius, drauge prisimena jaunystės draugus, bendraminčius.

Abu užaugo, galima sakyti, kaimynystėje, netoli Bazilionų. Tik Vytenis Rimkus gabalą  vyresnis. Gimnazistu būdamas mergaičiukės Česlavos portretą nutapė. Bet apie kokias nors tarpusavio simpatijas tada dar negalvojo. Jų kelius išskyrė okupacija, lageriai ir tremtys. Mokyklos Lietuvoje baigti Česlava  nespėjo, 1951 metų rudenį trylikametė mergaitė su šeima buvo ištremta į Sibirą.  Vidurinę baigė Sibire. Nelengva buvo. Moteris pasakojo, kaip iš bendrabučio grįždami sumetę kapeikas duonos kriaukšliu visi vaikai dalijosi: nespėsi sugraužti, ta duona kaip mat suledės šaltyje. Grįžti pėsčiomis tekdavo 18, o vyresnėse klasėse net 40 kilometrų. Ištvėrė.

Kai grįžo iš Sibiro 1958 m. vasarą, darbo kolūkiniame kaime jau buvo atsikandusi, todėl  apsigyveno pas pusseserę Šiauliuose. Planavo studijuoti mediciną, nepavyko. „Buožės vaikui“ sunku buvo prisiregistruoti, gauti darbo. Bet atsirado gerų žmonių, įdarbino kukurūzų gamykloje, pasiūlė studijuoti. Maskvoje gyveno pažįstamas iš tremties laikų, jo padedama įstojo į Maskvos neakivaizdinį maisto pramonės institutą, per 6 metus jį baigė. Šiaulių kukurūzų gamykloje išdirbo per 40 metų, iš pradžių pamainai vadovavo, vėliau tapo viso cecho vadove.  

Dabar profesorius juokauja: „Jei panelė Česlava Pikelytė nebūtų už valstybės priešo Vytenio Rimkaus ištekėjusi, gal jos karjera būtų sėkmingiau susiklosčiusi.“ Likimo ironija, kad pas minėtą Česlavos pusseserę  Šiauliuose jau gyveno iš tremties grįžęs Vytenis su seserimis. Užsimezgė rimta draugystė. Šeimyninis gyvenimas prasidėjo 7 kvadratų kambarėlyje. Geležinė lova, spintelė maistui ir spinta buvo visas jaunavedžių turtas. Sako, Vytenio tėvas, į svečius atvykęs, tame butelyje  negalėjo net kailinių nusivilkti – spintą pastačius neliko laisvos vietos. Pamažu kaupėsi bendros patirtys, knygos, paveikslai, augo vaikai. Ponia Česlava labai mėgo keliones, ypač skraidyti lėktuvais. Bet kai atsirado vaikų, laikėsi susitarimo keliauti po vieną, kad jei kokia nelaimė, vaikų našlaičių nepaliktų. Dabar jau sunku suskaičiuoti, kiek įdomių vietų aplankyta. Ir po vieną, ir dviese.

„Laikas negailestingas – kai jo, atrodytų, turi į valias – imi nebespėti, trūksta laiko“, – sako profesorius ir skundžiasi, kad žmona mašinos nebeleidžia vairuoti. Tenka paklusti. Ji dabar esanti  vikresnė. O Česlava iš tikrųjų suspėja visur aplakstyti. Vien  nušluostyti dulkes – patikėkite, kas matė profesoriaus knygų kalnus ir meno kūrinių eiles, supras, kad nėra lengva. O namai nuolat kvepia pyragais. Čia net durys nerakinamos – suprask – esi laukiamas. Nuolat po keliskart per dieną anūkės atbėga. Ne todėl, kad savo namuose būtų negera, matyt, ypatinga senelių  šiluma, paglostymas žvilgsniu traukia.

Kai pasiklausai šios garbios poros pokalbio, išgirsti, kiek gerų žmonių juos supa. Nejauti intonacijose pykčio ar paniekos tiems, kas trėmė, persekiojo, darė kliūčių gauti išsilavinimą, prisiregistruoti, apsigyventi geresniame bute. Girdi tik apie tuos, kas užtarė, padėjo. Ko gero, taip ir tarpusavy – negraužia vienas kito dėl klaidos, kitokios nuomonės, o  tariasi, planuoja kartu. Stipraus charakterio tokiai išminčiai reikia.

Č. Rimkienės tvirtą charakterį atskleidžia mažas epizodas, kaip šviesios atminties A. Krištopaitis nenorėjo priimti į vadinamąjį masonų susirinkimą teatro kavinėje – moterims, esą, ne vieta. Česlavos  atsakymas buvo griežtas – man čia patinka, kam negerai, gali persėsti kitur. (Tai buvęs neoficialus išsilavinusių inteligentų, meno ir kultūros žmonių sambūris, kuriam A. Krištopaitis sukūrė simboliką, ją vėliau perdavė Rimkų šeimai.) Randa pozityvios veiklos ponia Česlava Kristijono Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus, Šv. Kazimiero ordino Šiaulių komtūrijos veikloje. Kur begali, aktyviai dalyvauja abu.

Amžiaus negalioms nepasiduoti taip pat reikia stiprybės. Ponia Česlava užsirašė į mankštas, nors anksčiau nesportavo. „Atlikau, ką reikėjo, tiksiu“, – ramiai pasakoja moteris apie savo naują patirtį.

Žvelgi į šią moterį ir tiki, kad jai nieko sunkaus gyvenime nėra – gėlės išskleidžia gražiausius žiedus nuo jos rankų prisilietimo, iš paprasčiausių miltų ir vandens, be kiaušinių ar kitų įmantrybių atsiranda burnoje tirpstantys žagarėliai arba per 15 minučių ant stalo atsiduria nepaprasto skonio pyragas, moliūgų blynai, kiti skanėstai.

Šalia stipraus vyro tik stipri moteris gali sukurti tokią harmoniją, kai viskas vyksta tarsi savaime.

Laikas kampus nugludina
Vos pravėrus Sigito ir Dainoros Prancuičių buto duris, apie kojas ima glaustytis jų mylimas katinas. Sako, namai, kuriuose gerai jaučiasi katės, yra užpildyti teigiamos energijos, dvasinės šilumos.  „Daug šventųjų esu nutapęs, bet mano žmona gal tikresnė šventoji. Išpažinties nepradėsiu, bet daug paklydimų ir nuodėmių mano gyvenime“, –  yra prasitaręs Šiaulių Leonardu da Vinči neretai pavadinamas tapytojas, dailininkas ir dailės pedagogas, asambliažų ir objektų meistras.

Jie su žmona iš to paties krašto, iš tos pačios mokyklos, iš tos pačios klasės. Abu baigė Joniškio vidurinę mokyklą.

Pasak Dainoros Prancuitienės, jei kas nors mokykloje būtų pasakę, kad jie kada nors bus viena šeima, nebūtų patikėjusi. Ir mokslo draugai nepatikėjo sužinoję. Jie  buvę visiškai skirtingi, be to, Sigitas turėjo panelę, ji taip pat draugavusi su kitu vaikinu. Sigitas studijavo Vilniaus dailės akademijoje, o ji jau dirbo Kaune, kai susipažino. Kitomis akimis vienas kitą svetimame mieste pamatė. Lankė dailės parodas, diskutavo iki užsimiršimo. Užsimezgė jausmas.

Sigitas paskyrimą gavo į Šiaulius. Jau per 40 metų abu čia gyvena. Ji įsidarbino Švietimo skyriuje buhaltere, rūpėjo kuo greičiau gauti butą. Išaugino dukrą Agnę, ji su šeima kol kas Anglijoje gyvena. Didelis senelių džiaugsmas, kad tikisi abu anūkus greitai pamatyti. Ypač artimas ryšys su anūkėle Auguste. Su seneliu ji daug dailės temomis kalbasi, pati gal menininkė bus. Senelio dovanotą „Ripariumo“ parodos plakatą su dailininkų parašais garbingoje vietoje savo kambaryje pasikabino.

Ponia Dainora nežino, kodėl tėvai jai tokį prašmatnų vardą išrinko. Su dainavimu ar kitais menais savęs niekada nesiejo, bet Sigitas jos nuomonę išklauso. Ji pastebi, kad vyro darbai nebe tokie –  „šiltai prancuitiški“, spalvingesni, ryškesni darosi. O dirba labai daug, sveikatos netausoja, dėl to moteriai neramu.

Mielus prisiminimus sužadina nuotraukos, skaidrės iš kelionių baidarėmis. Iš pradžių nedrįso – plaukti nemoka, dukrelė maža. Bet kai pabandė, kaip didžiulės šventės tų išvykų laukdavo. Plaukė Dubysa, Nemunu, visų upių ir neprisimena. Puikus poilsis gamtoje, daugybė linksmų nuotykių, gražių įdomių vietų aplankyta.

Neišdildomą įspūdį paliko Baltijos kelias. Su Dailės mokykla kartu važiavo. Tų dienų pakylėtus jausmus sunku žodžiais nupasakoti. Bendros patirtys vienija šeimą, o tada pajautė tokią vienybės jėgą… su visai svetimais žmonėmis – kaip giminės.

Šiltu žodžiu Dainora mini artimais  draugais tapusius Eduardą Juchnevičių su Dalia, Romano Vilkausko šeimą, Rimą Buivydą, Vitolį Trušį. Artimi saitai išliko su bendramoksliais žemiečiais: jei nesusitinka, tai susiskambina. Bendravimas – vienas iš didžiųjų džiaugsmų, kai brandus amžius ateina. Jaunystėje šurmulingų susibūrimų reikėjo, dabar nebenorėtų.
Firminis Dainoros patiekalas – žuvienė. Kas ragavo, pirštelius apsilaižo. Jos šeimoje buvo talentingų kulinarų.

Jaunystėje mėgusi vis ką nors nauja paruošti.  Dažnokai kepdavo Sigito mėgstamus saldumynus. Dabar, pasak pašnekovės, maistu lepintis sunkiau – skanu tai, ko negalima. Moteris džiaugiasi, kad anūkė Gustė perima tradicijas. Jau drauges savo keptu pyragu vaišina.

Dainora nemano esanti be trūkumų, Sigitą anksčiau būdavę sunku perkalbėti, įtikinti. Laikas aptrynė abiejų charakterius. Vienas kitam atlaidesni darosi, pakantesni. Drauge parodose apsilanko, jas aptaria. Tiek daug kaip anksčiau apeiti nebespėja, sveikata nebe ta. Bet Trečiojo amžiaus universiteto paskaitų stengiasi nepraleisti. Kelerius metus Kultūros ir meno fakultete studijavo, dabar kita sritimi susidomėjo. Pasak pašnekovės, kad gyvenimas nesustotų, privalu mokytis, tobulėti.

„Kai Palangoje, Kūrybos namuose, atostogaujame, tiek pažįstamų sutinkame. Abu domimės tais pačiais dalykais, bendri draugai, prancūziška jaunystės laikų muzika. Dabar jau gražiai gyvename, nėra ką ir pasakoti“,  –  reziumavo Dainora Prancuitienė.  

Namuose direktorius – krepšinis
Lina Žukauskienė, garsaus Lietuvos krepšininko, olimpinio prizininko, Europos čempiono, „Šiaulių“ krepšinio klubo direktoriaus Mindaugo Žukausko žmona, taip pat yra krepšinio aistruolė. ,,Gyvenimas privertė“, – juokauja nuolatos besišypsanti moteris. Juk abu sūnūs – Mantvydas ir Deividas – eina tėčio pėdomis. Lina žaidžia mėgėjiškai, visa šeima mielai dalyvauja šeimų turnyruose.

Linos teigimu, jų namuose visą gyvenimo ritmą reguliuoja krepšinis: „Ruošdamiesi vaiko gimtadieniui ar kokiai šeimos šventei – pirma žiūrime, ar nėra varžybų tuo metu. Dėl jų bus atidėtas teatras ar koncertas, kitokie reikalai. Mindaugui jau neprivalu visose varžybose dalyvauti, bet žinome, kad jo širdis – ten. Todėl ir mums tai svarbu.“  

Vaikams autoritetas – tėtis, jie vienas kitą supranta, palaiko. Žukauskų sūnūs dar nuo darželio noriai treniruojasi. Nėra lengva krepšininko dalia, bet jiems patinka. „Štai Deividui neseniai teko rinktis, kur dalyvauti – gitaros koncerte ar varžybose. Tarėmės visi, klausėme gitaros mokytojo –  laimėjo krepšinis“, – konstatuoja Lina.

Lina Žukauskienė sakosi esanti grynakraujė šiaulietė. Baigė V. Kudirkos vidurinę mokyklą. Moteris nepritaria tiems, kas dalija mokyklas į prestižines ir prastesnes: „Ne mokyklos vardas nulemia, ko gyvenime pasieksi. Visos bendraklasės turime darbus, mokame valgį pasigaminti. Svarbu, koks esi žmogus.“ Su Mindaugu susipažino studijuodami Šiaulių universitete. Abu baigė verslo administravimo specialybę, viename kurse, net viename pogrupyje mokėsi. Lina sakė esanti visur aktyvi, tokia nuo mažumės buvusi. Gal dėl to dėmesį patraukė, o gal atsitiktinai vaikinas paklausė, ar gali šalia atsisėsti. Tai buvo pirmame kurse. Taip ir „prisėdo“– jau daugiau kaip 20 metų drauge.

M. Žukauskas yra prasitaręs žurnalistams, kad žmonai esąs labai dėkingas – ji savo karjerą dėl jo paaukojusi. Iš Linos jokių nuoskaudų negirdėti. Priešingai, ji linksmai apibūdina savo kelią: „Visur važiavau su vyru: žaidė Kauno „Žalgiryje“ – buvau Kaune, vėliau Slovėnija, Italija.“

Moteris Senos universitete studijavo  italų kalbą. Grįžusi į Šiaulius neprarado italų kalbos įgūdžių, ėmėsi vertėjauti. Lieporių gimnazijoje dėsto italų kalbą. Gražu klausytis, kaip entuziastingai Lina kalba apie gimnaziją: „Ten puikus kolektyvas, šaunūs mokiniai. Džiugu, kad galiu dirbti su tokiais puikiais, motyvuotais  gimnazistais. Kiek daug jaunystės grožio, aš visą laiką dėkoju, kad jie padeda man tobulėti gyvenime. Geriausias atlygis, kai gimnazistas ar jau studentas  parašo žinutę itališkai, padėkoja už įgūdžius, kuriuos padėjau išsiugdyti.“ Gimnazijoje dažnai vieši užsieniečių, tenka pabendrauti, padėti kolegoms.

Lina ir gimnazijos mokytojų  chore dainuoja. „Bažnyčioje giedojome prieš šventes. Įspūdinga patirtis, – sako L. Žukauskienė. –  Darau viską, kas miela širdžiai.“ Pasirodo, Lina ir tenisą žaidžia: „Mūsų grupė yra skirtingų profesijų, skirtingo amžiaus, bet esame sielos draugės.“ Paklausta, kaip visur suspėja, Lina juokiasi: juk pačios savo prioritetus susidėliojame, kad laiko ir šeimai skirtume, ir moteriškam pasilepinimui užtektų. Galima visą dieną virtuvėje prasikuisti, bet galima ir daugybę įdomių dalykų nuveikti. Maistą gaminti moteris prisipažino mėgstanti. Jų šeimos gyvenimo būdui ir maitinimosi įpročiams didelė Italijos įtaka: „Italų maistas gana paprastas: mes pamėgome lazaniją, salotas su alyvuogių aliejumi. Kartais verdu italų mėgstamą sultinį iš cukrinių ar vištos kaulų. Jaunėlis ant makaronų su sultiniu dedasi parmezano sūrio, vargu ar kiti vaikai tai mėgsta. Maniškiai nesugalvotų į sriubą grietinės įsidėti. Pusryčius dažniausiai valgome itališkus, retai kiaušinienę kepame, esame pamėgę saldžias bandeles. Kapučino puodelis ir  ir roksas – puiku.“

Šeima, mielų draugų ratas yra tai, ką L. Žukauskienė brangina. Bendravimas sustiprina  energiją. Labiausiai gyvenime nemėgsta neteisybės, apgaulės. Draugės žino, jei skolinga bent 20 centų – būtinai atiduos. Pajutusi melą, dažniausiai nutyli, bet tokio žmogaus šalinasi.

O šeimoje nenutyli nieko. Mindaugas labiau linkęs patylėti: atvės, po to ramiai išsakys, ką norėjo. „Aš toks žmogus – nei gerų, nei blogų dalykų neslepiu, pasakau, ką galvoju, kas nepatinka. Kartais gal geriau būtų patylėti, bet esu tokia, atvirai kalbu, ką jaučiu“, – sako Lina Žukauskienė ir išskuba į ligoninę pas sergančią mamą: „Tris dienas smarkiai negalavusi mama paprašė barščių – džiugi žinia. Reikia lėkti, kol neatvėso.“

2019 01 19 24

Č. Rimkienė: „Mes visur kartu – ypač dabar, kai laikas greičiau bėga.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2019 01 19 25

L. Žukauskienė: „Darau viską, kas miela širdžiai.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų