facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Sausio 13-oji – mūsų skausmas ir mūsų  didybė: Lietuvos žmonės savo vienybe ir dainomis apgynė šalies  nepriklausomybę. 1991-ųjų sausį, panaudojant ginkluotąsias pajėgas ir vietinius kolaborantus, mėginta atkurti sovietų politinę valdžią. Planuota pirmiausia atkirsti Lietuvą nuo pasaulio, užgrobiant televizijos, radijo, spaudos pastatus, o vėliau kėsintis į parlamentą. Tačiau šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių žvarbias naktis leido ne namuose, o saugodami svarbiausias valstybės institucijas. Lietuvos žmonių ryžtas gintis sustabdė agresiją. Pralietas kraujas – 14 žmonių gyvybių ir šimtai sužeistų – tai garbinga auka už mūsų visų laisvę.

Su skaitytojais dalijamės šiauliečių prisiminimais apie 1991-ųjų sausio įvykius.

Lemtingos sausio dienos Šiauliuose
Prasidėjus neramumams, pajutus sovietų kariuomenės judėjimą, dar sausio 8-ąją į šalies gyventojus per radiją kreipėsi Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Jis prašė Lietuvos žmones ateiti prie parlamento paremti savo valdžios: „Ginkluotas kumštis virš mūsų galvų pasirengęs smogti bet kurią dieną, o gal ir minutę.“ Sausio 10-ąją Sovietų Sąjunga paskelbia kreipimąsi – ultimatumą. Sausio 11 d. paskelbiami kariuomenės „manevrai“, ieškoma jaunų vaikinų, besislapstančių nuo armijos, užpuldinėjami įvairių įstaigų pastatai, užimami Spaudos rūmai. Galimam puolimui rengtasi ne tik Vilniuje – Šiauliuose žmonės šiomis dienomis taip pat budėjo – saugojo centrinį paštą, televizijos bokštą. Buvo gaudoma kiekviena žinelė apie tai, kas vyksta Vilniuje.

Laimutis Gudinavičius, Lietuvos kino operatorius, režisierius, filmų ir televizijos laidų kūrėjas, Jovaro progimnazijos fizikos mokytojas, pasakojo, kad skaudžiųjų sausio įvykių metu filmavo Šiaulių miesto savivaldybėje. Sausio 12 dieną, šeštadienį, Laimutis Gudinavičius  susitiko Valentiną Didžgalvį, kuris gavo informacijos, kad laukiama puolimo Vilniuje, todėl organizuojamas budėjimas miesto Savivaldybėje per naktį. Paskambino žmonai Angelei, kad naktį negrįš. Angelė Gudinavičienė ir dabar nubraukia ašarą, prisiminusi baisiosios nakties išgyvenimus. Kamavo nežinia dėl vyro. Viena likusi su mažu sūneliu matė, kas dedasi prie  televizijos bokšto – sovietinių kareivų figūros automatų buožėmis daužo duris ir paskutiniai diktorės E. Bučelytės žodžiai... Po to transliacija nutrūksta... Sėdėjo namuose ir verkė: tik spėjome įkvėpti laisvės oro – atgal grįžti   nesinorėjo...

L. Gudinavičiaus juostoje užfiksuoti tą naktį Savivaldybėje budėję miesto tarybos nariai, Sąjūdžio aktyvistai: Jonas Tručinskas, tarybos pirmininkas, jo pavaduotojas  Mindaugas Končius, Algimantas Puklevičius, Kazimieras Šavinis, Eugenijus Civilka, Petras Vaitkus, Valentinas Didžgalvis, Albertas Griganavičius, Jonas Zolubas, Vida Stasiūnaitė, Laima Peleckienė, Algimantas Jakučionis, Jonas Genys, Vytenis Rimkus, Alfredas Lankauskas, Rimantas Lazdynas,Algimantas Černiauskas.

„Buvo neramu, nežinojome, kas bus, be abejo, nejauku. Ypač kai atėjo žinia, kad prie bokšto tankai traiško žmones. Iš pradžių buvo kalbama apie šešis ar septynis, paskui žuvusiųjų skaičius peršoko dešimtį. Susitarėme, kad kas benutiktų, iš Savivaldybės neišeisime. Dvi kažkurios moteriškės tą naktį nualpo“, – prisimena L. Gudinavičius.

Įtampa atslūgo apie trečią valandą, nes per radiją pranešė, kad tankai sugrįžo į karinį Šiaurės miestelį. J. Tručinskas nuramino, kad santykiai su Šiaulių kariškių vadovybe geri, nepuls, jei negaus įsakymo iš Vilniaus. Susiskirstoma į budėjimo postus, berods, Algirdas Kulikauskas, Albertas Špoka važiavo į Vilnių.

Sausio 13-ąją šimtai žmonių telkiasi prie Savivaldybės, stoviniuoja gretimame skverelyje. Prie įėjimo – improvizuota scena. Koncertuoja Remigijus Ruokis su grupe. Barikadomis – sunkvežimiais, gatvių valymo technika – užtverta daug Šiaulių miesto gatvių: Aušros alėjos ir Tilžės gatvių sankryžoje sukrauti gelžbetoniniai blokai, stovi juos pervežančios mašinos. Matosi užrašai: „Gorbio tankai nepraeis!!!“ Iš Savivaldybės per atvirą langą nuo pat ryto skambėjo eilės, skaitomos A. Griganavičius, Olitos Dautartaitės, Antano Venckaus, Dalios Steponavičiūtės.

L. Gudinavičius nelabai patenkintas mėgėjiška kamera užfiksuotų vaizdų kokybe. Snigo. Rankose laikoma kamera šiek tiek judėjo. Operatorius suabejojo, ar saugu filmuojant naudoti stovą. Po miestą važinėjo dengtos kariškių mašinos. Iš tolo stovas gali atrodyti panašus į šautuvą. Nusprendė filmuoti kamerą laikydamas rankose.

Žiūriu filmuotoje medžiagoje  į skėčiais marguliuojančią minią ir prisimenu, kaip visiškai svetimi glaudėme nugaras, kad būtų šilčiau, dalijomės arbata iš termoso. Tokia šiluma užplūsta prisimenant, kaip į giesmę gulė  mūsų vienybė. Skėtį – apšiurusį, apspurusiais kraštais – tebesaugau.  

Ryšys nenutrūko
Tomis dienomis informacija buvo aukso kainos. Vos nutrūkus televizijos transliacijai, prabilo Kaunas. Lietuvių, anglų, vokiečių, rusų ir kitomis kalbomis be paliovos pranešinėjo apie situaciją šalyje. Sovietams nepavyko atskirti Lietuvos nuo pasaulio ir tai buvo mūsų stiprybė. Mūsų miesto žurnalistai  jau sausio 13-ąją  išleido „Šiaulių laikraštį“. Jo egzempliorius saugomas „Aušros“ muziejuje. ,,Šiaulių naujienos“ išėjo sausio 15-ąją.

Tačiau mažai kas žino, kad jau pirmadienį, sausio 14-ąją, žinios į eterį sklido ir iš Šiaulių. Tam buvo ruošiamasi iš anksto. Aparatūra buvo suvežta iš televizorių gamykloje veikusio Televizijos mokslinių tyrimų instituto. Paruošta rezervinė stotis, jei Kauną užgrobtų. Galima buvo transliuoti iš bokšto per relinę liniją į Rygą, Taliną, Helsinkį. Informacijos užgniaužti jau buvo neįmanoma.

L. Gudinavičius buvo vienas iš šiaulietiškos televizijos kūrėjų. Idėja gimė pasitarus miesto, gamyklos ir instituto vadovams. Nuspręsta, kad saugiau televiziją kurti teatre, už mažosios salės, kad sunkiau būtų pasiekiama. Studijos prieigos apkrautos stalais, kėdėmis ir kitais rakandais.

„Iš Televizorių gamyklos atvežėme profesionalią kilnojamąją televizijos stotį, gamyklos inžinieriai įrengė studiją, užkėlė anteną ant teatro stogo ir signalą transliavo iš televizijos bokšto. Kilnojamoji televizijos stotis buvo pagaminta Šiauliuose. Ji turėjo keliauti į kažkokį Rusijos miestą, bet taip ir pasiliko Šiauliuose, – pasakojo L. Gudinavičius. – Televizijos techniniai darbuotojai buvo šiauliečiai, o kūrybiniai atvažiuodavo iš Vilniaus. Diktorius sėdėdavo mažojoje salėje, apšviestas teatro prožektorių. Reportažai ir laidos buvo montuojamos teatre įkurtoje studijoje. Kiekvieną vakarą Šiaulių televizija transliuodavo žinias. Iš pradžių sunkiai sekėsi.“

L. Gudinavičiaus filmuotoje juostoje matyti, kaip aktoriai ruošiasi skaityti žinias. Pirmosios laidos vedėju tapo  inžinierius Jonas Keldušis. Metodinę pagalbą teikė iš Vilniaus atvykęs režisierius Viktoras Snarskis. Aiškiai matyti mažutėje patalpoje sustatytos profesionalios kameros. Aplink sukinėjasi energinga televizijos technikė Kalugina. Šiauliečiams buvo pranešinėjama apie įvykius, patariama, kaip nepasiduoti provokacijoms. Buvo primenama, kad kalba laisvos Lietuvos balsas. Maždaug porą mėnesių televizijos laidos buvo transliuojamos iš teatro.

Apie laisvę – kaip aukščiausią tautos ir valstybės – vertybę
Šiaulietė pedagogė Gražina Jurgaitienė 1991 m. buvo Vilniaus universiteto antrakursė. Keturios draugės gyveno netoli Spaudos rūmų besislapstančio nuo kariuomenės jaunuolio bute. Širdis suvirpėdavo, jei kas tamsoje į duris pasibelsdavo – gal kareiviai? „Kai jaunas, negalvoji, kad labai pavojinga. Naktį girdėjome, kad sirena Spaudos rūmuose kaukė. Kai ėjome pro šalį, išvažinėta tankų vikšrų. Nutraukė paskaitas. Studentus labiau kvietė prie televizijos bokšto. Bet mano brolis buvo savanoris, budėjo Seime. Tai mes su drauge ėjome ten“, – pasakojo moteris.

Penktadienį dar gana linksma buvo. Ūkininkai atveždavo puodus maisto priruošę. Žmonės dainavo, kad šilčiau būtų, šoko.

Sausio 12-ąją jau įtampa jautėsi. Langai atidaryti. Per langą dažnai prieidavo ką nors pasakyti V. Landsbergis, Audrius Butkevičius. Kunigas laikė šv. Mišias. „Mes dar nelabai supratome, kas gresia, o Seimo vadovai jau turėjo duomenų. Prisimenu, laiko Mišias kunigas A. Svarinskas. Žmonės išsiblaškę, žvalgosi. Staiga prie mikrofono priėjo A. Butkevičius, pranešė apie tankus. Tą pačią minutę prasidėjo bendra malda ,,Sveika, Marija“. Tai buvo pati karščiausia malda, kokią esu patyrusi. Gal malda turi ypatingą galią. Gal aukštesnės jėgos suveikė. Tankai neatvažiavo“, – atsiduso Gražina. Tiesa, vėliau ji girdėjo, kad karinė vadovybė nusprendė, jog prie Seimo „per daug mėsos“. A. Butkevičius kelis kartus sakė: „Reikalauju, kad moterys ir vaikai paliktų aikštę.“ „Nemačiau, kad kas nors būtų išėjęs, – pasakojo Gražina. – Mes su  drauge apsižvalgėme, kad už gėlėms skirtų klombų neužkliūtume, jei minia stumtelėtų. Prie pat įėjimo stovėjome. Mums už nugaros – Marijos skulptūra. Nors girdėjome raginimą susikibti rankomis trimis eilėmis, čia to padaryti buvo neįmanoma – jokių eilių, ištisa minia. Stovėti nėra lengva. Nelieka jokių asmeninių reikalų, vienintelė mintis – sulaukti ryto. Gal su šviesa nebepuls.“

Kai šaudė prie bokšto, Gražina  girdėjo pokšėjimą, kalenimą, pranešimus, kad sužeistų daug, žuvusių. Kvietė gydytojus grįžti į darbo vietas. Matėsi pašvaistė. Žmonės iš Seimo aikštės nesiskirstė, stovėjo visą naktį.

Rytą grįždamos merginos matė, kad vyrai stato aplinkui gatvėse ir ant Žvėryno tilto barikadas.

Išgyvenimai, pasak Gražinos, nepamirštami. „Vienokie tiems, kurie ko nors neteko, kurių sveikata sugadinta. Kitokie mums. Kas buvo prie bokšto, matė daugiau. Mes didžiojo siaubo nematėme, bet išgyvenome nepaprastą bendrystę. Labai džiaugiuosi, kad ten dalyvavau. Tai davė suvokimą, kad laisvę branginti reikia, – sako Gražina. – Mums pasisekė išgyventi sunkius, bet džiugius dalykus. Ėjome ne dėl to, kad drąsūs, o kad kitaip negalėjome. Tiems 14 žmonių teko garbė žūti už laisvę. Jie to nepasirinko. Jie buvo ten, kur privalėjo.“

Sausio 13-osios rytą Gražina pirmiausia paskambino mamai, ši apsidžiaugė išgirdusi balsą, kad sveika gyva. Gražina iš tremtinių šeimos. Senelis palaidotas Sibire. Gal todėl tėvams meluoti nereikėjo. Jie neprieštaravo, kad vaikai eina ten, kur yra reikalingi. Seserys svarbius objektus saugojo Kaune.

Brolis Seimo apsaugoje. Kai sausio 15-ąją parvažiavo pas žmoną į Marijampolę, tą naktį jiems gimė sūnus – Laisvės kūdikis.

Mokytoja Gražina prisimena, kaip kartą mokykloje per diskusiją vienas berniukas atvirai pasakė – aš neičiau, bijočiau žūti. „Bet žmonės kažkodėl lengvai rizikuoja motociklais lakstydami, lenktyniaudami. Beprasmiškos žūties kažkodėl nebijome“, – svarsto pedagogė.

Vis dėlto ji nesutinka su tais, kas sako, kad jaunimas laisvės nebrangina: „Mes tokio gražaus jaunimo turime. Reikia jį pamatyti. Jie neina šaukdami, kaip tėvynę myli, bet jų meilė tikra.“ Tuo mokytoja įsitikino ir aptardama su dukra gimnaziste Milda jos įspūdžius, patirtus stovyklos žygiuose, kuriuos rengia  nevyriausybinė organizacija ,,Partizanų Lietuva“. Jaunų žmonių patriotizmas per kraštus liejasi.

Su drauge Edita iš Josvainių tarsi artimo ryšio nepalaiko, o per sausio13-ąją visada susirašo: „Sausio 13-oji mus suvienijo visam gyvenimui.“

2019 01 11 12

L. ir A. Gudinavičiai Vilniuje.
L. Gudinavičiaus archyvo nuotr.

2019 01 11 20

G. Jurgaitienė: „Mums pasisekė išgyventi sunkius, bet džiugius dalykus. Ėjome ne dėl to, kad drąsūs, o kad kitaip negalėjome.“
G. Jurgaitienės archyvo nuotr.

Į viršų