facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiais metais Šiauliuose 8 ilgaamžiams (2 vyrams ir 6 moterims) sukanka 100 metų arba net daugiau. Antradienį miesto valdžios atstovai simbolines dovanas įteikė, garbingą šimtamečio juostą užrišo vienam iš miesto šviesuolių, Auksinio šaulio ženklu 2016 m. apdovanotam  šokėjui ir dainininkui Petrui Gedminui. Sausio 4 -ąją jam sukako 100 metų. „Laimingas, kad tokio amžiaus sulaukiau, tiek dėmesio, kad dar galiu dainomis išgarbinta Lietuva džiaugtis“, – energingai kalbėjo garbaus amžiaus šiaulietis.

Dainuoja, kiek save prisimena
Petras Gedminas gimė 1919 m. sausio 4 d. Augo Radviliškio rajone, Šiaulėnuose, ant gražuolės Šušvės kranto. Baigęs 4 pradinės mokyklos klases darbavosi namų ūkyje, nes tėvai į mokslus leisti neišgalėjo. Šeimoje augo dar 3 vaikai – dvi seserys ir brolis. Tėvas mirė anksti.

14-metis Petras pradėjo giedoti Šiaulėnų bažnyčios chore. Iš kur toks balsingas, nežino, mama buvusi puiki šokėja, o skardžiabalsis jis vienintelis šeimoje. „Nuo pat vaikystės laikų dainuodavome, susirinkęs draugėn jaunimas mokėdavo gražiai pabūti. Susitikdavome ant Šušvės tilto Šiaulėnuose, ir visi prašo: „Petrai, dainą!“ Vakaronėse moteriškės: „Petrai, dainą!“ Kadangi turėjau neblogą balsą, tai galėjau tiek vyrus, tiek moteris užvesti dainuoti“, – guviai pasakoja P. Gedminas.

Nuo to laiko, kur begyveno, visur jį šokis ir daina lydėjo: Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios choras, Šventojo Jurgio bažnyčios choras, „Jovaras“, „Margulis“, „Sidabrinė gija“. Lietuvos dainų šventėse dalyvavęs nuo 1946 metų. Pernai  su „Sidabrine gija“ (vad. V. Taučienė) buvo pakviestas dainuoti Šimtmečio dainų šventėje.

Geležinkelininkų veteranas
Karui baigiantis P. Gedminass slapstėsi nuo kariuomenės. Buvo įsirengęs slėptuvę namuose, persirenginėdavo mamos drabužiais. Brolis išėjo į armiją ir negrįžo – Berlyne žuvo ant minos patekęs. „Aš bijojau, – prisipažįsta jubiliatas. – Bet amžinai nesislapstysi.“ Išeitį padėjo rasti Tytuvėnuose gyvenęs giminaitis. Jo trys sūnūs dirbo geležinkelyje. Įtaisė ir Petrą. Neblogai sekėsi. Buvo perkeltas dirbti į Radviliškį. Ten 1952 m. baigė vidurinę mokyklą, o vakarais užteko laiko lankyti šokių ir dainų repeticijas.

Užsitarnavo pasitikėjimą, perkeltas dirbti į Šiaulius. Čia lankė mokytojų institutą, studijavo istoriją. Tačiau mokytojauti nepanoro. Liko geležinkelių sistemoje, iki pat pensijos dirbo Statistikos skyriaus viršininku. Galimybė nemokamai važinėti traukiniais padėjo tenkinti kelionių aistrą. Be to, pavyko gauti kelialapių net į Kubą, Indiją. „Vienintelis iš 19 viršininkų buvau nepartinis, o vis tiek po visą pasaulį laksčiau“, – juokiasi ilgaamžis.

P. Gedminas geležinkelių sistemoje išdirbo nuo 1945 iki 1987 m. Jis didžiuojasi Lietuvos geležinkelio vadovų įteiktu apdovanojimu, džiaugiasi jam, veteranui, parodytu dėmesiu. Sako nespėjąs atsakinėti į sveikintojų skambučius, iki užkimimo atsišnekėjęs ir vis tiek nenustodamas pasakoja, kaip smagu gyventi, kad jis gal vienintelis Lietuvos geležinkelietis, tokio amžiaus sulaukęs.

Šeimą „sulipdė“ daina ir šokis
„Sekėsi man visas gyvenimas ir nežinau kodėl. Visą gyvenimą nei gėriau, nei rūkiau – nemėgau.

Žmoną gerą turėjau, pragyvenome penkiasdešimt trejus metus meilėje ir kelionėse. Abu dainavome, abu šokome ir gražiai gyvenome. Ji lietuvių kalbos mokytoja buvo, – atsidūsta P. Gedminas, – už mane buvo jaunesnė, bet 2017 m. kovo antrąją teko atsisveikinti. Į gimtąją Dzūkiją poilsio amžino sugrįžo. Apvesdino mane su dzūke Julija iškilmingai „Jovaras“. O susipažinti padėjo viena Šventojo Jurgio bažnyčios choristė. Taip ir „susilipdėme“ kartu dainuodami, šokdami. Niekada  nesiginčydavome, gerai  sutarėme, mokėjau nusileisti“, – išduoda  šeimos darnos paslaptį  P. Gedminas.

Kelionių aistra užkrėtė ir savo žmoną Juliją – Šveicarija, Gruzija drauge aplankyta.

Hobis – antra profesija
Norą keliauti uždegė Armėnija, kurią aplankė dar besimokydamas Šiaulių mokytojų seminarijoje. Dirbdamas geležinkelininku apkeliavo beveik visą Rusiją, Baikalą, Kamčiatką. Kaip turistas lankėsi egzotiškose šalyse – Kuboje, Indijoje. Pažino jų gyvenimo keistenybes. Daug vietų apkeliauta su koncertais. „Sveikata ilgai leido keliauti – paskaičiavau, kad per metus daugiau nei dvidešimtyje kelionių sudalyvaudavau. Visą Lietuvą su kolektyvais apvažiavom. Ir koncertai, ir ekskursijos“, – pasididžiavimo gaidelė skamba P. Gedmino balse.

O kai sukako 67-eri, teko profesiją keisti. Tapo ekskursijų vadovu. Čia pravertė ir istorijos žinios, ir pomėgis keliauti. Vėl nepamirštami įspūdžiai, nuotykiai. Dešimt metų dirbo ekskursijų vadovu. Graikija, Šveicarija, Italija, Ispanija, Portugalija, Prancūzija – kone visas Europos valstybes aplankė. Apie kelionių ir koncertų įspūdžius liudija per 20 nuotraukų albumų.

Tik dabar Petras mieliau pasakoja ne apie egzotiškas šalis, o apie tai, kaip vyko į Karagandos sritį.  Buvo vieni iš pirmųjų, lankiusių  tremtinių ašaromis aplaistytas vietas, prisimena jaudulį, kad sėkmingai grįžo, nors Maskvoje tuo metu rimti neramumai  buvę.

Vienatvės nejaučia
Nors jaučiasi gana gerai, vaistų beveik nevartoja, o ant operacinio stalo tik kartą pasivartyti teko, į lauką žiemos metu nedrįsta vienas išeiti – be pagalbos pavojinga.

Seserų dukros nuoširdžiai rūpinasi, išplauna viską, maisto produktų priperka. Ir kaimynės globoja, prireikus ko, mielai parūpina. „Prigamina visko: ir blynelių, ir sriubyčių man atneša, nors aš pats viską moku pasidaryti“, – šypteli šimtametis. Namuose jis nenuobodžiauja – „Duokim garo“ pasižiūri, ypač laidos vedėja Loreta jam patinka. Pageidavimų koncertų pasiklauso.

Kiek pagalvojęs, P. Gedminas balsu svarsto: „Nereikia daug reikalauti iš aplinkos, žmogus turi stengtis pats viso siekti. Nereikia kitam pavydėti. Gyvenk kaip sugebi, dalyvauk veikloje, kuri tau patinka, ir būsi laimingas. Ne piniguose laimė. Mes su žmona laimingi buvome – mokėjome taupiai gyventi. Susėdame su žmona, sutariame, kokia tarme dainuoti – ir taip džiaugiamės vienas kitu. Dabar vienas padainuoju bent pirmus posmus, kad neužmirščiau.“

Dainų sąsiuvinyje – daugiau nei 200 dainų. Visas jas P. Gedminas dainavo, dalį jų vis dar atmintinai moka. Muzikinio išsilavinimo  neturi, bet juk svarbiausia – klausa ir noras dainuoti. Šiomis dienomis iš viso nėra kada liūdėti – tiek sveikinimų. Dar laukia susitikimas su „Sidabrine gija“. Šitiek metų kartu, nuo pat ansamblio įsikūrimo. Vadovė Vita Taučienė visada pasirūpina, kad būtų patogiai atvežtas, parvežtas.

Linki dainomis savo žemę mylėti
„Kokiais keliais bekeliaučiau, / Tėviškėn mintys nuves...“ – susitikimo pradžioje paprašytas užtraukia šimtametis. Šita daina buvo paruošta šimtmečio dainų šventei, ją P. Gedminas užvedė Žagarės dainų festivalyje. Džiaugėsi, kad buvo labai pagerbtas ir vadovės, ir savo kolektyvo, ir žiūrovų. Į Vilnių nebevažiavo, atidainavo Žagarėje, kaip vyriausias šventės dalyvis apdovanotas aplodismentais, daugybės gražių moteriškių išbučiuotas.

„Nežinau, už kokius nuopelnus man teko toks įdomus gyvenimas. Dainose sudėta mūsų tautos stiprybė. Lietuva dainavo, dainuoja ir dainuos. Laimingi mes, kad dangiška valdžia suteikė mums galimybę išlikti, gyventi su daina, mylėti savo brangų kraštą, – linkėjo visiems jubiliatas. – Toks didelis amžius, kad net baisu, tikrai nesitikėjau sulaukti tiek metų ir dar šitaip puikiai jaustis – galiu dainuoti ir bendrauti. Bendraudamas su žmonėmis jaučiu didelį džiaugsmą. Man visi žmonės malonūs.“

Į viršų