Vakar Šiauliuose pasveikinti dar du šimtamečiai – Jonas Klusas ir Ona Janavičiūtė, abu gimę tą pačią dieną – 1918 m. gruodžio 15-ąją. Jubiliatus aplankę miesto valdžios atstovai Nepriklausomos Lietuvos amžininkams perskaitė sveikinimo žodžius, užrišo jubiliejines juostas, įteikė gėlių ir Trispalves.

Karų užgrūdintas
Jonas Klusas gimė Raseinių rajone, Puodžių kaime. Gyveno gretimais – Tendžiogalos kaime. Šiauliuose nuo 1979-ųjų, kai nusipirko mieste „bakūžę, už save senesnę“. Dabar gyvena pas dukrą Nijolę.

Mokslams tėvelis buvęs gabus. Dukra Nijolė rodė mums pradinės mokyklos baigimo pažymėjimą. Jame tik vienas ketvertas iš lietuvių kalbos, nes atpasakojime didžiųjų raidžių neparašė teisingai. Pasak Jono, visi broliai ir seserys gerai mokęsi, nes tėvas taip liepęs.

1956 m. baigė Vabalninko žemės ūkio technikumą, dirbo veterinarijos felčeriu, gyvulių apsėklinimo techniku. Kai žmona dirbo pieno surinkimo punkte, jis buvo laborantas. O Šiauliuose apsaugos tarnyboje buvo įsitaisęs, sandėlius naktimis saugojo. Darbo jokio nebijojo, nes nuo vaikystės ūkyje nelepintas, duonos kainą išmanė.

Jaunystėje sunkių išbandymų teko patirti ir pasaulio pamatyti. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje, paskui – rusai, vokiečiai. Pasitraukė su vokiečiais, pakliuvo į nelaisvę prancūzams. Svetimšalių legione tarnavo. Būtų išvažiavęs kariauti į Indokiniją, bet nusprendė namo grįžti. „Nė varna kaulelių iš ten neparneš“, – taip vaikams pasakojęs. Tik ne iš karto grįžo, kurį laiką dar Ukrainoje teko užtrukti. Trejus metus tėvai nieko apie sūnų nežinojo, mama net Mišias kaip už žuvusį užpirko.

O jis žaizdas išsigydė ir – namuose, gyvas, sveikas.

Jonas Klusas domisi, kas dedasi pasaulyje ir labiausiai nemėgsta kalbų apie karus, teroro aktus. Dukra Nijolė išduoda paslaptį: „Tėtis iki šiol tebekariauja – sapnuose.“

Santuokoje – 60 metų
Kai laikai nurimo, būdamas 37-erių, Jonas susigalvojo vesti. Ir neapsiriko. Santuokoje gražiai išgyveno 60 metų. Vaikai juokauja, kad tėtis gudrus buvęs – 12 metų jaunesnei merginai galvą susuko. O vis tiek jau pusantrų metų našlys. 4 vaikus išaugino – 3 sūnus ir dukrą, pas kurią dabar senatvės dienas leidžia. 7 anūkais ir 5 proanūkiais džiaugiasi. Ypač džiugu, kad beveik visi Lietuvoje. Tik viena anūkėlė su šeima Hamburge įsikūrusi.

Jono tėvai nebuvę tokie ilgaamžiai: mama išgyveno iki 76-erių, tėvas sulaukė 82-erių. Iš kur stiprybė? „Gal iš žemės. 60 metų kaime, tai ūkio darbai, tai gyvulių gydyti su daktaru važiuodavo. Be to, iki gilios senatvės dviračiu važinėjo, automobilių nemėgo, – sako dukra Nijolė. – Ir  maistas paprastas, kaip visų kaimo žmonių: nė dienos be lašinukų, kugelis, bulviniai blynai, vėdarai, virtiniai...“  

J. Klusas laimingas, kad puikiai su vaikais ir giminaičiais sutaria, bendrauja. Giminių susitikimai, šventės – jų nuotraukų pilni albumai. Tai ne ta giminė, kuri susitinka tik per laidotuves. Laikosi principo „visi už vieną, vienas už visus.“ Ypač tai Jonas pajutęs dabar, kai truputį susilpnėjo, kojas atima, regėjimas nusilpo. Laimė, kad dar neprastai girdi.

„Vis dėlto Šiaulių ilgaamžių būrelyje vyrų giminei atstovauju, reikia laikytis“, – stipriu  balsu juokavo senolis ir linkėjo visiems šiauliečiams laimingai, tvarkingai, gerai gyventi.

„Neatsimenu, kada pas daktarus buvau“
Tik pravėrus jubiliatės Onos Janavičiūtės buto duris, šiltai pasitinka pati šimtametė, tvirtai spaudžia ranką. Jos dukterėčia Nijolė ir kaimynė Stanislava stovėdamos kiek nuošaliau padeda šeimininkei svečius priimti.

O. Janavičiūtė yra iš daugiavaikės šeimos – buvo septyniese: penkios seserys ir du broliai, visų jau nebėra. Onutė savo šeimos nesukūrė, prieš trejus metus iškeliavo iš šio pasaulio jos sesuo šimtametė Elena, todėl dabar gyvena viena, beveik savarankiškai, globojama dukterėčios Nijolės. Telefonu kasdien pasiskambina, pietus dukterėčia kas antrą dieną atneša, su kaimyne Stanislava rytas vakaras pasimato, drauge laikraščius pavarto.

Garbingo amžiaus moteris gali pasigirti gera sveikata – nors kiek silpniau girdi, mato prastai – gydytojų priežiūros reikia nedaug. Sako neatsimenanti, kada pas daktarus lankėsi – mažesnius susirgimus ji linkusi gydytis žolelėmis. Ligoninėje niekada negulėjo. Beveik visą pokalbio laiką stovėjo, o svečiams susirūpinus, kad pavargs, atšovė: „Aš dar ir pašokti galiu.“

Buvo ir juoda, ir balta
„Gimiau, užaugau ir viskas. Tų savo 100 metų nė nepajaučiau, kaip viena diena pralėkė, –  sako jubiliatė. – Net mokykloje pirmą skyrių peršokau, vos pradėjau – į antrą perkėlė. Gyvenime visaip buvo – ir sunkumų, ir linksmų dalykų, visokių. Linksmiausia, kad visi sveiki aplinkui.  Aš jums visiems linkiu šimtą metų gyventi.“ Ir stovėdama deklamuoja ilgas eiles apie gyvenimo džiaugsmą, gimtuosius namus, tėvynės meilę. Ne juokas – asmeninis 100 metų jubiliejus  sutampa su Valstybės atkūrimo šimtmečiu.

Pati laikraščius iš pašto dėžutės parsineša, su kaimyne Stanislava kartu juos pavarto, Ona antraštes  perskaito. Televizoriaus nelabai beįžiūri, bet paklausyti mėgsta. Ypač Mišias, šventinius renginius kai transliuoja. Į lauką jau pati neišeina, dukterėčia Nijolė uždraudė, po to, kai koją buvo išsisukusi.

Namuose tvarkosi savarankiškai, gyvena viena.  

Nijolė atneša šilto maisto kas antrą dieną, pati senutė pasišildo. Senute ją vadinti nedrąsu: akys žybsi, atmintinai ilgas eiles deklamuoja. Pasak Nijolės, giminėms per jubiliejų taip pat ir eiles deklamavo, ir dainas dainavo.

Pasak Onutės, akys pasilpo gal dėl to, kad visą gyvenimą prie popierių: 7 metus buhaltere, paskui  Lygumuose pieno priėmėja, 24 metus Pakruojo malūne, 17 metų Pakruojo vaistinėje. O stipri gal dėl to, kad nepikta buvusi, nekerštinga, dukterėčią ir jos vaikus mylėjusi. „Nežinau, ar gera buvau, o kad tiek gyvensiu, nemaniau, – čia pat surimuoja. – Po šito jubiliejaus jau tik viena draugė – mirtis. Aš pagyvenau, kitiems vietą užleisti laikas.“

Skaudžiausias prisiminimas Onutei – brolio ankstyva netektis – saulės smūgis šokantį ištiko per atostogas. Linksmus nutikimus sunku išvardinti, bet apie šokius kalbai užėjus, vėl akys sužibo.

„Esu tik šešėlis jaunystės“, – sako šimtametė ir pasakoja, kaip linksmai pasišokdavo vakaruškose.  Mėgstamiausias šokis – tango, bet ir polka, valsas patikdavo. Nesigiria, kad graži buvusi, bet iš jaunystės  nuotraukos žvelgia įspūdinga gražuolė, o ir dabar veidas dailus, akys šviečia.

„Kas norėjo, už to netekėjome, o geriausių neradome. Ir palikom abidvi su Elena senmergėlos“, –  šypsosi pasakodama Onutė. Puiki šokėja, bet dažniausiai viena 7 kilometrus grįždavo. Dabar pati stebisi, kaip nebaisu buvo vienai mergaitei tamsoje tokį kelią vaikščioti. O vaikščioti buvo įpratusi nuo mažumės – 5 kilometrus į mokyklą  kasdien žygiuodavo: 5 pirmyn, tiek pat atgal.

Tarp savų nevieniša
Ilgiausiai Onutė gyveno Pakruojyje. Šiauliuose – jau 18 metų. Patiko čia, nes patogumai, šilta. Iš pradžių trys seserys gyveno kartu, dabar viena liko, bet vieniša nesijaučia. Ir kaimynė Stanislava, ir dukterėčia Nijolė padeda.

„Kiek tos pagalbos: pati pusryčius pasidaro, vaistukus išgeria, jei prireikia, –  kuklinasi Nijolė, nusistebėjus, kad nelengva našta tris tetas vieną po kitos slaugyti. – Pas mus šeimoje taip įprasta. Aš trijų mamų buvau vienas vaikas. Ypač teta Elena mane kaip mama augino, Onutė taip pat man vaikus auginti padėjo. Ir aš savo vaikams stengiuosi pagelbėti, kai prireikia. Puoštis Onutė nelabai mėgsta, taupo anūkams, proanūkiams, rūpinasi, kad jiems visko užtektų. Per dieną po kelis kartus telefonu pasikalbame, nes svarbu žinoti, kaip jaučiasi, ar ko netrūksta. Bet ji puikios atminties, savarankiška. Kai su vyru atvažiuojame, iš tolo girdėti, kad radijo klausosi.“

O. Janavičiūtė: ,,Aš dar pašokti galiu...“
Artūro STAPONKAUS nuotr.