facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Vakar Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje susirinkusiems senjorams buvo pristatytas socialinis projektas „Sidabrinė linija“. Tai yra nemokama draugystės ir bendravimo telefonu paslauga vienišiems garbaus amžiaus žmonėms. Apie tai plačiau papasakojo iš Vilniaus atvykusios M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo komunikacijos projektų vadovės Jurgita Jacovskienė ir Gileta Kierienė.

Kartais nepakanka ir 120 min. pokalbio
J. Jacovskienė pasakojo, jog „Sidabrinė linija“ yra nemokama bendravimo ir draugystės paslauga telefonu.

„Siūlome garbaus amžiaus žmonėms telefonu susirasti pokalbių draugą, su kuriuo būtų galima kalbėti apie viską. Pasitaiko, kad savo aplinkoje tokio žmogaus nėra arba jie neturi laiko mus išklausyti. Todėl siūlome turėti savo telefoninį draugą. Būna, kad garbaus amžiaus žmogus turi šeimą, išeina į visokius renginius, bet aplanko jį liūdnos mintys, o išsikalbėti nėra kam. Todėl mes suteikiame galimybę pabendrauti su psichologu ar dvasiniu konsultantu. Jie konsultuoja tiek, kiek patys gali, o jei mato, kad reikia didesnės pagalbos, tada nukreipia kitur“, – pasakojo J. Jacovskienė.

„Sidabrinės linijos“ sistema nėra sudėtinga. Norint tai išbandyti, reikia užsiregistruoti, pasakyti, kokio pašnekovo norima, kokios domina pokalbių temos. Tai saugus pokalbis, prašoma tik vardo, amžiaus ir vietovės.

Pranešėjos pasakojo, jog būna, kad žmonės nori kalbėtis tik su bendraamžiais ar tik su jaunais, jiems yra svarbi lytis, pokalbio tema, kito žmogaus profesija. Pasitaiko, kad vyresnio amžiaus žmonės neturi su kuo pasikalbėti apie dvasinius dalykus.

„Po registracijos  ieškomas tinkamas savanoris. Kai tai įvyksta, tada derinamas laikas, kada abiem būtų patogiausia kalbėtis. Kai viskas suderinama, tada suderintą dieną mūsų operatoriai sujungia ir įvyksta pokalbis. Dažniausiai pokalbiai vyksta kartą per savaitę, bet pasitaiko ir dažniau. Esame padarę 120 min. pokalbio limitą, tačiau kartais prireikia ir dar vieno skambučio, nes to laiko nepakanka. Turėjome tokią pašnekovę, kuri nenorėjo kalbėtis, o tik prašė jai kartą per savaitę paskambinti. Taip įsitikinant, ar ji vis dar gyva. Iš pašnekovų sulaukiame teigiamų atsiliepimų, kad ši paslauga reikalinga, jie jaučiasi išklausyti, mažiau vieniši, galintys bendrauti ir turintys su kuo pasidalyti savo mintimis ir jausmais. Net britų tyrėjų buvo padarytas tyrimas, kad vienišumas yra tiek žalingas žmogui kiek 15 surūkytų cigarečių per dieną“, – pasakojo J. Jacovskienė.

Šiauliuose yra daugiau nei 20 savanorių
M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo komunikacijos projektų vadovė J. Jacovskienė pasakojo, jog Lietuvoje yra beveik 1500 registruotų vyresnio amžiaus pašnekovų. Tokių Šiauliuose – net 78 asmenys. O savanorių – beveik 300. Kiekvieno savanorio yra prašoma įsipareigoti bent pusei metų. Projektų vadovė G. Kierienė pasakojo, jog savanorių patiems ieškoti nereikia, jie patys juos suranda.

„Kiekvienas savanoris mus suranda pats. Amžius  įvairus, vyriausiam savanoriui yra per 80 metų. Kiekvienas senjoras pats gali priimti sprendimą, ar jis nori būti pašnekovu ar savanoriu.  Nemažai savanorių yra iš Trečiojo amžiaus universiteto. Jie labai džiaugiasi atradę šią veiklą, kuri fiziškai nesudėtinga. Šiauliuose yra daugiau nei 20 savanorių. Savanoriai taip pat užpildo anketą, kurioje nurodo, su kuo ir apie ką norėtų kalbėtis. Savanoriai  kviečiami ir į įvadinius mokymus, kuriuose supažindiname su techniniais dalykais, kaip vystyti ir pradėti pokalbį. Kartais pasitaiko, kad kalbančiojo balso tembras, kalbėjimo maniera ar pokalbio tematika  nepatinka. Tada pašnekovus keičiame. Būna, kad senjorai į mus kreipiasi ne pabendrauti, o sužinoti, kaip gauti vieną ar kitą paslaugą. Šiuo atveju kiek patys galime, tiek ir padedame. Visada pasakojome istoriją, kai dvi moterys surado viena kitą. Viena moteris gyvena Visagine, o kita gyvena kitame Lietuvos krašte. Jų abiejų pomėgis yra megzti staltieses virbalais. Retai kas moka tai daryti, nes tai nelengva. Abi moterys pokalbio metu pasipasakoja apie šį savo bendrą pomėgį. Taip pat buvo vienas senolis, kuris norėjo kalbėtis su žveju. Ir atsirado moteris, kuri mėgsta žvejoti. Tas senolis buvo labai daug ko prikaupęs, kas susiję su žvejyba, tačiau neturėjo kam to palikti, todėl ir ieškojo sau pokalbio draugo, besidominčio žvejyba“, –  pasakojo G. Kierienė.

2018 12 04 17

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų