facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Gruodžio 3-ioji yra Tarptautinė žmonių su negalia diena, kurios metu Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, organizuojami renginiai atkreipti dėmesį į neįgaliuosius, jų artimuosius, globėjus.

Trečius metus iš eilės šią dieną Šiaulių apskrities cerebrinio paralyžiaus asociacija kartu su aktyviais visuomenininkais organizavo socialinę akciją „Aš ir Tu, – tai MES!!!“ 2018.  Aš“ – neįgalieji ir jų artimieji. „Tu“ – asmenys, neturintys negalios arba artimo sąlyčio su ja. „Mes“ – lygiateisiai bendros visuomenės piliečiai.

Solidarumo akcija
Idėjos iniciatorė Vidmantė Raustytė, Šiaulių apskrities cerebrinio paralyžiaus asociacijos tarybos narė, ,,Šiaulių naujienoms“ sakė: „Ilgus metus puoselėjau idėją, kad reikia sujungti žmones suvienyti, kurti bendrus tikslus. Trečius metus organizuojame šią akciją. Šiais metais per 30 Lietuvos miestų ir miestelių prisijungė, įsitraukė ir vienas Vokietijos universitetas. Džiugu, kad šiemet jau gavome patvirtinimą, kad nuolatinis mūsų akcijos globėjas yra prezidentas Valdas Adamkus. Tai sustiprino statusą. Aš nebijau eiti į visuomenę, parodyti, kad mes esame tokie pat. Gal savo pavyzdžiu paskatinu neužsidaryti savo namuose. Kartu kurdami gyvą simbolį „Neįgalusis“ pajusime, kad bendrystė suteikia abipusio džiaugsmo ir didžiulį troškimą tobulėti.“

Akcijos tikslas – mažinti atskirtį tarp negalios paliestų bei nepaliestų žmonių, didinti bendruomeniškumą, inkliuziją, vienybę Lietuvoje bei Europoje.

Šiaulių apskrities cerebrinio paralyžiaus asociacijos pirmininkė Edita Navickienė dienraščiui teigė, kad ši diena turi būti ne dejonių, o solidarumo diena: „Siekiame daugiau tarpusavio supratimo, kad  išnyktų baimė likti atskirtam nuo visuomenės, kad artimiesiems, auginantiems ypatingus vaikus, neplyštų iš skausmo širdis, kad žmonės nesigėdytų savo negalios. Prieš trejus metus, kai Vidmantė   socialiniuose tinkluose paskleidė idėją, prisijungė 17 miestų, šiemet – jau dvigubai daugiau.  Džiaugiuosi, kad mokslininkai sutiko dalyvauti konferencijoje. Koncertuoja geri draugai – mylimi Šiaulių muzikai Gintas Gascevičius, Gintautas Klarkas, Evaldas Vaikasas, Romualdas Juzukonis, grupė „Vairas“.  

(Ne)bijau negalios
„Man labai svarbu, kad šiandienos renginys nebūtų tik akcija, tik proginis pakalbėjimas apie mūsų bendrumą, apie mokymąsi gyventi kartu, gerbti vienas kito kitoniškumą, – dienraščiui sakė Algirdas Ališauskas, Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos katedros docentas. – Nepaisant daugelio pastangų, gerų poslinkių, kartais visuomenėje nustatoma per griežta riba. Pamirštame, kad asmenys, turintys negalią, daugeliu atvejų yra įgalesni nei tie, kas save laiko įgaliais. Dar viena problema, kad mes dažnai akcentuojame neesminius dalykus. Ne tai, ko asmuo negali, nulemia jo vertę, jo gyvenimą. Per bendrumus mes galime atskleisti stipriąsias puses. Šiaulių universitetas labiausiai kompetencijų sukaupęs universitetas šioje srityje. Mes vieninteliai rengiame specialistus, jų rengimas pripažįstamas, aukštai vertinamas tarptautiniu mastu.“

Pranešime „Negalios vaizdinys visuomenėje“ docentas akcentavo kitoniškumą ne kaip trūkumą: „Noriu kalbėti, kad mes kiekvienas kitokie. Apie kitoniškumą ir mūsų gebėjimą priimti, suprasti kitoniškumą, mokymąsi gyventi ir dirbti kartu. Tinkamiausia būtų kalbėti apie tam tikras situacijas, į kurias patenka kiekvienas. Tarkime, asmenys, turintys klausos negalią, kai bendraujama gestų kalba, yra įgalesni. Jaučiamės neįgalūs, kai patenkame į kitakalbę aplinką arba tamsoje atsiduriame. Aplinka gali komplikuoti galėjimą arba kompensuoti negalėjimą. Gera žinia, kad Šiaulių  mieste mažėja autobusų, į kuriuos su vežimėliu patekti neįmanoma. O kaip su vežimėliu patekti į kokį nors banką? Mūsų gyvenimas yra nesibaigiančios neįgalumo ir įgalumo situacijos.“

Docentas atkreipė dėmesį, kad negalios charakteristikos nėra unikalios. Pateikė pavyzdį, kad tarkim, Aspergerio sindromo požymių galime turėti kiekvienas. Konkretus mąstymas būdingas ne tik intelekto sutrikimų turintiems žmonėms, bet visiems vaikams iki 11 metų. Deja, į raidos kitoniškumą dažniau žiūrime ne per turėjimo, o per neturėjimo prizmę. Dažniausiai akcentuojame, ko žmogus negali, o ne tai, ką jis sugeba. Kaip pavyzdį pateikė save: kas stovi prieš jus? Akiniuotis – nekorektiška. Žmogus, nešiojantis akinius– švelniau, bet ar tai žmogaus pagrindinė savybė? Kitoniškumas nėra vienintelė charakteristika.

Docentas teigė, Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje susidūręs su 2 tūkst. vaikų raidos atvejų: „Iš tos gyvosios praktikos patyriau, kad sienos tarp neįgaliųjų ir įgaliųjų nėra. Raidos ypatingumo klasifikacija niekada neatspindės žmonių visumos skirtingumo. Pažinti vieni kitus galime tik kartu bendradarbiaudami, galime mokytis empatijos, tolerantiškumo.“

Visuomenė bręsta
„Džiugina, 1991 ir 2017 m. tyrimų duomenys, kurie rodo, kad visuomenė darosi brandesnė, pozityvėja. Mes matuojame visuomenės požiūrį, kuris keičiasi į gerą pusę. Lėtai, bet gerėja. Neįgalieji darosi matomesni, mamos mažiau slepia savo vaikus. Deja, mūsų renginiai dar siauros apimties. Lyg patys dėl saviškių rato. Tokiame renginyje kaip šiandien turėtų būti sukviesta daugiau jaunimo, – dienraščiui kalbėjo Vytautas Gudonis, Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos katedros profesorius. – Labai dėl to gaila. Dar neturime savanorystės gilių tradicijų. Princesė Diana, prezidentų žmonos pirmiausia užsiima savanoryste. Mūsų studentus nelengva prišnekinti. Jie nėra blogesni, tik tradicijų, kaip sakiau, neturime. Bet subręs, visuomenė subręs. Per meną ir kitokias veiklas atsiveria vis daugiau galimybių pažinti vieniem kitus. Vis dažniau  ieškome ne to, ko asmuo negali, o bandome atverti, ką gali.“

Pranešimą „Neregio vaizdinys mene“ profesorius pradėjo gyvenimiška iliustracija, kaip pats tapo neįgalus: Aklųjų įmonės direktorius lydėjo, rodė cechus ir netikėtai dingo elektra. Neregys direktorius ramiai išvedė iš cecho, nes tamsoje pasirodė labiau įgalus. „Labai gerai būtų, kad Seime ir savivaldybių tarybose būtų daugiau neįgalumą turinčių asmenų. Kodėl užsienyje daugiau sutinkame neįgalių? Todėl, kad jiems aplinka labiau pritaikyta. Tai rodo visuomenės brandą“, – sakė V. Gudonis.

Unikalus projektas
„Atvykau iš renginio, kuriame 200 lopšelių-darželių vaikų susirinko diskutuoti, kas yra negalės kultūra. Būtų smagu matyti ir čia tiek susirinkusių tokią dieną, kai esame Aš, Tu, Mes – visi kartu, kad sumažintume atskirtį. Socialinės integracijos klausimai yra mano tyrimų sritis. Mes nelaukiame, kol sistemos susišnekės, pabandėme jas sujungti. Problema, kad didžiulis skaičius vaikų dėl jungiamojo audinio ir skeleto sistemos ligų atleidžiami nuo kūno kultūros pamokų, nukenčia fizinė ir psichinė, emocinė sveikata, nukenčia socialinė integracija. Daugiau negu 10 metų buvo konstatuojamas žemas fizinio aktyvumo lygis. Prastėjo ugdymosi pasiekimai. Tačiau Šiaulių bendrojo lavinimo mokyklų mokiniai, kurie turi sunkią ar vidutinę negalią, jau dvejus metus yra integruojami į kūno kultūros pamokas. Mūsų specialistai eina į mokyklas, padeda vaikams savaip integruotis į pamoką, kad visas užduotis galėtų atlikti.

Išryškinome problemą, kad kartais mokytojai net nežino apie vaikų negalią, priima kaip tingumą ar nerangumą. Jau kelios mokyklos prašė surasti tinkamų asistentų, mūsų 5 studentai jau dirba, vaikai tampa fiziškai stipresni, – „Šiaulių naujienoms“ kalbėjo Agnė Savenkovienė, Šiaulių universiteto Sveikatinimo, hipoterapijos ir sporto centro direktorė. – Projektas išgirstas, Lietuvos sporto komitetas įvertino kaip unikalų, atstovavome Europoje.“

Išryškėjo atvejų, kai kūno kultūros mokytojai yra neįgalūs. „Mūsų specialistai padeda jiems suprasti tą vaiką, moko, kaip su juo dirbti, kokias taikyti metodikas, kad vaikas galėtų dalyvauti bet kokioje veikloje. Galima pritaikyti priemones, vaidmenis, parinkti tinkamą poziciją. Kūno kultūros mokytojai pripažino, kad neretai nežinojo apie vaiko negalę. Tarkim, mokytojas  manė, kad mergaitė nerangi. Po bendro darbo pasikeitė požiūris į mergaitės bėgimą, jos lankstumą. Pasikeitė vertinimas, mergaitė patyrė kūno kultūros pamokoje džiaugsmą, gyrėsi gavusi 8. Galima vaikui padėti, kad aktyviai dalyvautų pamokoje“, – apibendrino A. Savenkovienė.

Ar įmanomas universalus dizainas Lietuvoje?
Emocingame pranešime „Universalus dizainas Lietuvoje“ dizaineris Donatas Počešiūnas kalbėjo apie tai, jog pasaulyje jau suvokiama, kad erdves reikia pritaikyti visiems žmonėms. Atkreipė dėmesį, kad kurčiųjų mokymosi auditorijos turi būti sutvarkytos taip, kad jie galėtų matyti vieni kitus, nes bendraujant būtina stebėti rankas, veido mimiką, lūpas. Dėl tos pačios priežasties reikalingi platūs koridoriai, erdvės turėtų būti neužgriozdintos nereikalingais daiktais. Ypatingo dėmesio, išmanymo reikalauja ne tik judėjimo, regėjimo negalią turinčių žmonių aplinka, bet ir kurčiųjų erdvės.

Žinoma, senuosius pastatus pritaikyti individualiems poreikiams sudėtinga, bet statant naujus namus, kuriant miestų erdves negalima užmiršti, kad gyvena ir žmonės, kurie turi klausos sutrikimų.  

Mokslinės praktinės konferencijos moderatorius Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos katedros dėstytojas Egidijus Elijošius pabrėžė, kad tokios dienos sušildo, padeda pajusti ryšius.

2018 12 04 11

Prof. V.  Gudonis;,,Lėtai, bet mūsų visuomenė humaniškėja.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2018 12 04 12

Doc. A. Ališauskas: ,,Mūsų gyvenimas yra nesibaigiančios neįgalumo ir įgalumo situacijos.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2018 12 04 14

A. Savenkovienė: „Apie dvejus metus vykdomą unikalią iniciatyvą per tyliai kalbėjome, o pokyčiai – akivaizdūs.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2018 12 04 15

V. Raustytė: „Galbūt savo pavyzdžiu skatinu neužsidaryti tarp keturių sienų.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2018 12 04 16

Konferencijos dalyvių negausu, bet susirinko tie, kuriems rūpi.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų