Spalio-lapkričio mėnesiais yra nemažai atmintinų datų, susijusių su vietos savivalda Lietuvoje. Pažymėtina, kad 1919 m. spalio mėnesį buvo išleistas pirmasis savivaldybių įstatymas Lietuvoje, o  šių metų lapkričio 13 d. sukako 100 metų, kai šalyje buvo išplatintas pirmasis Vyriausybės ir Valstybės tarybos atsišaukimas dėl demokratiškų  vietos valdžios rinkimų. Šių metų lapkričio 24 d. taip pat sukanka 100 metų, kai buvo išrinkta Šiaulių taryba. Ta proga apie vietos savivaldos raidą Lietuvoje ir jos dabarties vystymosi tendencijas kalbėjomės su Šiaulių universiteto profesore, Europos vietos savivaldos chartijos prie Europos Tarybos nepriklausoma eksperte dr. Aiste Lazauskiene.

– Šį mėnesį minimos reikšmingos vietos savivaldos datos. Kokia buvo savivaldos situacija prieš šimtą metų atkūrus Lietuvos nepriklausomybę?
– Sukanka 100 metų, kai visi gyventojai gali rinkti savo atstovus į vietos savivaldą, kai buvo realizuota visuotinė rinkimų teisė.  Anksčiau Lietuvoje veikė luominė savivalda, teisę rinkti atstovus į savivaldos institucijas turėjo tik tam tikro luomo atstovai. Demokratinė savivalda, kokią mes dabar turime Lietuvoje, pradėjo rastis nuo 1918 m.

Aišku, įvairių savivaldos formų buvo ir XIX a., kai buvo renkamos miestų dūmos, tačiau jas ne visi galėjo rinkti. Tuose rinkimuose galėjo dalyvauti 3–4 procentai turtingų gyventojų, valdžiusių didesnį turtą, mokėjusių tam tikrus mokesčius.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, stengiantis įtvirtinti nepriklausomybę 1918 m. tik ką sudaryta  pirmoji Vyriausybė kartu su Valstybės taryba išleido atsišaukimą į visus gyventojus, kad šie rinktų vietos valdžią – vietos komitetus, neatsižvelgiant į tautybę, religiją, lytį, socialinę padėtį. Vietos žmonių noras patiems valdyti savo kraštą, kai tuo metu vokiečiai palikinėjo šalį, buvo didelis. Buvo nenorima nei rusiškos tvarkos, kuri buvo iki Pirmojo pasaulinio karo, nei vokiškos, okupacinės. Norėta kurti ir turėti savo valdžios institucijas, būtent todėl 1918 m. lapkričio mėnesį vykę parapijų, valsčių, apskričių ir miestų tarybų ar komitetų rinkimai buvo aktyvūs.

Centrinė Lietuvos valdžia tuo metu buvo silpna, jai reikėjo atramos vietose. Vidaus reikalų ministerija į apskritis skyrė savo įgaliotinius, kurie turėjo būti tarpininkai tarp vietos ir centro valdžios, be to, jų uždavinys buvo padėti koordinuoti vietos savivaldos institucijų rinkimus bei veiklą. Vis dėlto buvo nemažai savivaldybių, kurios nenorėjo pripažinti iš Vyriausybės skirtų atstovų, kaip nerinktų, o atsiųstų.

Tuo metu renkamumo principas buvo itin svarbus. Kai kur buvo renkami net valsčiaus raštininkai ar milicininkai. Centrinė valdžia buvo silpna, o ir jos išleisti aplinkraščiai dėl savivaldybių organizavimo ne visad pasiekdavo atokias vietoves, ypač ten, kur jau artėjo bolševikų frontas. Todėl kai kuriuose miestuose ir apskrityse  aktyvių visuomenės veikėjų iniciatyva buvo kuriamos savo rinkimų taisyklės, pagal kurias ir vyko pirmieji rinkimai.  

– Ar tai buvo partiniu principu vykę rinkimai?
– Vienur rinkimai į vietos savivaldybes vyko vienaip, kitur – kitaip. Buvo palikta daug laisvės vietinėms iniciatyvoms. Tuo metu Lietuvoje rinkimuose dalyvavo ir partijos, daugelyje vietų kandidatavo krikščionys demokratai, socialistai liaudininkai, socialdemokratai, be to, įvairios žydų partijos. Tačiau kandidatai buvo keliami ne tik partijų, bet ir įvairių tautinių, profesinių organizacijų. Pavyzdžiui, 1918 m. rinkimuose Kaune buvo registruoti vokiečių sąrašas, rusų demokratų, lenkų komiteto sąrašas, taip pat 7 žydų sąrašai (Aleksoto žydų, Žydų liaudies sąjungos ir kt.). Vėlesniais metais tų sąrašų vėl būdavo pačių įvairiausių pavadinimų, pvz., „Savivaldybių  gynėjų“ ar „Naujakurių kultūrininkų“.

Politinių partijų įtaka savivaldybėse buvo visais laikais. Prezidento Antano Smetonos valdymo metais centrinė valdžia taip pat sakė, kad savivaldybių tarybos per daug politikuoja, kad jos turi užsiimti tik ūkine veikla.

– Kaip kito savivaldos sistema per tuos šimtą metų? Kokios funkcijos savivaldai buvo perduotos?
– Pripažįstama, kad daugiausia demokratijos ir savarankiškumo savivaldybės turėjo 1918–1924 m. laikotarpiu. Vėliau teisių apimtis siaurėjo. Nuo 1929 m. įstatymu savivaldos rinkimų teisė buvo labai apribota, įvesti cenziniai rinkimai, apribotas savivaldybių savarankiškumas, tačiau funkcijų buvo palikta nemažai. Aišku, sovietmečiu apie ryškesnę savivaldą kalbėti iš viso negalima. 1990 m. vasario mėnesį, dar prieš Kovo 11-osios Akto priėmimą, vietos savivaldos pagrindų įstatymas jau vėl kalba apie demokratinį vietos savivaldos sutvarkymą. Per pastaruosius 28 metus Lietuvoje įvyko nemažų pasikeitimų vietos savivaldoje.

Dabar daug diskutuojama dėl savivaldybių didesnio savarankiškumo ir joms valstybės perduotų funkcijų. Daug kartų keitėsi ir pati rinkimų sistema. Jeigu pažvelgtume į pastarąjį Nepriklausomybės laikotarpį, tai pamatytume, kad savivaldybių rinkimai vyko pagal mažoritarinę rinkimų sistemą, vėliau – pagal proporcinę. Atsirado ir kitų pakeitimų – radosi galimybė sąrašų kandidatus reitinguoti, taip pat daug diskutuota, kodėl gali kandidatuoti tik esantys partiniuose sąrašuose. Konstitucinis Teismas nustatė, kad turi būti leista kandidatuoti ir ne partijų rinkimų sąrašuose esantiems kandidatams, nuo 2011 m. savivaldos rinkimuose dalyvauti jau galėjo ir save išsikėlę kandidatai. O nuo 2015 m. rinkimuose atsiranda ir visuomeninių komitetų kandidatai. Be to, kelis kartus keitėsi savivaldybės institucinės struktūros modelis, mero vieta jame. Tie visi pakeitimai rodo, kad nuolat bandoma tobulinti vietos savivaldos sistemą, tik, galbūt, ne visada sėkmingai.

Dabartinių vietos savivaldos rinkimų statistika rodo, kad rinkėjų aktyvumas Lietuvoje šiuose rinkimuose yra žemas. Nors, kita vertus, panašus rinkėjų aktyvumas yra ir kitose šalyse. Jeigu lygintume su Seimo ar Prezidento rinkimais, vietos savivaldos rinkimuose rinkėjų aktyvumas yra pats žemiausias.

– Kas lemia gana mažą rinkėjų aktyvumą? Gal žmonės abejingi vietos savivaldai?
– Žmonės kartais būna nusivylę savo valdžia, nes nemato realių pokyčių, tačiau jie turėtų suprasti, kad nuo jų pačių priklauso, ar išrinkta vietos valdžia vykdo savo programą, ar vykdo savo įsipareigojimus. Rinkimuose gyventojai kaip tik turi išreikšti savo valią ir vietos valdžią patikėti atsakingiems politikams. Tarpukario Lietuvoje gyventojų aktyvumas buvo žymiai didesnis. Buvo steigiamos įvairios draugijos, rūpinamasi labdara, statomi paminklai  ir t. t. Labai daug kas daryta pačių gyventojų iniciatyva. Dabar stiprinti savivaldą bandoma per vietos bendruomenes, jų projektus, organizacijas.

– Kaip pasikeistų vietose įvedus tiesioginius seniūnų rinkimus?
– Jeigu būtų seniūnai renkami tiesiogiai, jiems turėtų būti suteikta daugiau galių. Dabar jie yra eiliniai vykdytojai, padalinio vadovai. Aišku, išrinkti tiesiogiai gal jaustų didesnę atsakomybę gyventojams. Įvedus tiesioginius seniūnų rinkimus, reikia, kad ir pati seniūnija turėtų daugiau teisių ir būtų savarankiškesnė. Dabar seniūnijos yra tik miesto ar rajono savivaldybės dalis, jų skaičius priklauso nuo Tarybos valios. Kas iš to, jeigu seniūnas bus išrinktas tiesiogiai, tačiau neturės didesnių veikimo galių? Nors, jeigu pažiūrėtume į partijų programas, dauguma jų pasisako už tiesioginius seniūnų rinkimus. Bet tokiu atveju, manau, turėtų būti peržiūrėta visa vietos savivaldos sistema. Daug kas pasisako, kad ir seniūnijos būtų savarankiškos, kaip kad buvo kadaise, bet tada atsirastų dviejų lygmenų savivalda. Šiuo metu esame viena iš nedaugelio Europos šalių, turinčių vieno lygmens savivaldą. Jeigu būtų dviejų lygmenų savivalda, turėtų būti renkamos ir seniūnijų tarybos. Šiuo metu, kai ženkliai visur mažėja gyventojų, kai yra didžiulė emigracija, smulkinti savivaldos vienetus, manau, yra netikslinga.

Štai merų rinkimų modelis po ilgų diskusijų buvo pagaliau įteisintas ir merams suteikta tam tikrų galių, tačiau ne tiek, kiek buvo tikėtasi pradinėse diskusijose. Užsienio šalyse meras dažniausiai yra ir visos administracijos vadovas. Aišku, norint, kad mero institucija taptų ir vykdomoji valdžia, būtina keisti ir Konstituciją. Dabar meras liko Tarybos pirmininku, bet ne administracijos vadovu. Tiesiogiai rinktiems merams atsiranda tam tikrų konfliktinių situacijų su tarybomis, ypač ten, kur daugumą jose turi ne mero partijos šalininkai. Yra pavyzdžių – Raseiniuose, Kaišiadoryse, o ir Šiaulių mieste, kur konfrontacija su Taryba sudaro prielaidas nerezultatyviam darbui, nebūna susitariama svarstant svarbius savivaldai klausimus, o parengti projektai blokuojami.

Kita vertus, iki tiesioginių merų rinkimų buvo dar blogiau, nes kai kuriose savivaldybėse merai keisdavosi labai dažnai, trūko stabilumo.  Štai Šilutės rajono savivaldybėje per praėjusią kadenciją pasikeitė net keturi merai, Pakruojo rajono – trys. Iš viso net 13-oje savivaldybių merai buvo „nuversti“ ir nesulaukė kadencijos pabaigos.

Savivalda, kokia ji bebūtų, negali būti beribė. Ji yra įrėminta įstatymų ir autonomija negali būti nukreipta prieš valstybės tvarką. Tam ir yra Vyriausybės atstovai, kurie prižiūri, kaip savivaldybėse laikomasi Vyriausybės nutarimų ir įstatymų. Tarpukario Lietuvoje 1918–1919 metais, kai buvo labai silpna centrinė valdžia ir savivaldybėms teko labai daug funkcijų, savivalda buvo didelė atrama valstybei. Tačiau ir tuomet centrinė valdžia siųsdavo savo įgaliotinius į apskritis prižiūrėti savivaldybių tarybų sprendimų teisėtumo. Tai daryti buvo reikalinga, kadangi nemažai vietos tarybų narių buvo paprasti, mažai išsilavinę žmonės ir jie galėjo padaryti daug klaidų. Pavyzdžiui, Tauragės apskrities seimelis priėmė nutarimą neišleisti mokytojų dirbti už apskrities ribų, motyvuodamas tuo, jog jų apskrityje labai trūksta. Atrodo, kad šis vietos valdžios nutarimas visiškai suprantamas, tačiau šis jis apribojo žmogaus laisvę, neatitiko įstatymų ir turėjo būti atšauktas. Būdavo ir kitokių kuriozų.

– Ką siūlytumėte tobulinti?
– Sutinku su nuomone,  kad savivaldybės per mažai turi finansinio savarankiškumo, o be jo savivaldos funkcijas vykdyti yra nelabai įmanoma. Aišku ir tai, kad tie, kurie kandidatuoja savivaldos rinkimuose, tikisi įgyvendinti savo idėjas, „prastumti“ kokius nors savo projektus ir kt. Daug galvoju apie tai, ar nevertėtų savivaldos rinkimuose naudoti mišrią rinkimų sistemą, kai viena dalis Tarybos narių būtų renkama pagal sąrašus, o kita pagal mažoritarinę sistemą, kai visa savivaldybės teritorija yra suskirstoma mažesnėmis apylinkėmis ir jose būtų išrenkama po vieną atstovą. Tokiu būdu kiekviena apylinkė (seniūnija) Taryboje turėtų po vieną savo išrinktą atstovą. Kai kuriose šalyse taip yra daroma.

Priešrinkiminiuose savivaldybių rinkimų sąrašuose neretai matome labai daug kandidatų, kurie neturėtų dalyvauti rinkimuose, nes eina kitas pareigas, nesuderinamas su Tarybos nario pareigomis, pavyzdžiui, Seimo narių, seniūnų, administracijos darbuotojų ar savivaldybės įmonių direktorių. Kandidatuoti galima, bet, jeigu būsi išrinktas, teks apsispręsti, kur dirbsi. Tokiu atveju po rinkimų nemažai įrašytų žinomų kandidatų atsistatydina ir užleidžia savo vietą kitam. Tai, manau, yra gyventojų apgaudinėjimas. Tuo daug žmonių yra nepatenkinti.

– Artėja savivaldybių rinkimai. Ką prognozuojate?
– Žmonės nepasitiki partijomis ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje šalių. Manau, kad rinkimų komitetai laimės dar daugiau vietų nei anksčiau. Panašios tendencijos matomos ir užsienyje. Pavyzdžiui, Slovėnijoje, kur taip pat netrukus vyks savivaldos rinkimai, kasmet daugėja nusivylusių partijomis žmonių ir dauguma merų jau yra nepartiniai. Nepasitikėjimas partijomis yra labai didelis. Lietuvoje komitetai save deklaruoja, kad jie esą nepartiniai, tačiau juos sudaro ir buvę partiečiai. Dažnai yra neaišku, kas slepiasi po tam tikrų komitetų, judėjimų, einančių į rinkimus, vėliava, galbūt jie yra trumpalaikiai dariniai, siekiantys tam tikrų tikslų. Aišku, visų įtarinėti negalima, nes juose dalyvauja įvairūs žmonės. Vis dėlto neramu, kad komitetų finansavimo skaidrumas iki šiol nebuvo išspręstas ir jiems taikomi mažesni reikalavimai nei partijoms.