Chaimo Frenkelio viloje atidaryta Latvijos nepriklausomybės 100-mečiui skirta paroda „Latvių modernistai Romanas Suta ir Aleksandra Belcova“. Šioje parodoje eksponuojami kūriniai iš Latvijos nacionalinio dailės muziejaus filialo Romano Sutos ir Aleksandros Belcovos muziejaus Rygoje, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Kauno miesto muziejaus  rinkinių.

Artimi – tolimi
Latvijos nepriklausomybės šimtmečio šūkis – „Aš esu Latvija!“ Jis turėtų priminti, jog Latvijos didžiausias turtas yra jos žmonės, kurie padėjo šią valstybę sukurti, išsaugoti ir dirba jos ateičiai.

Šiaulių miestas yra Baltijos miestų sąjungos, vienijančios per 100 Baltijos regiono miestų, narys, susigiminiavęs su Jelgava. Ryšius su Latvijos aukštosiomis mokyklomis palaiko Šiaulių universitetas, kuriame veikia Baltų centras, bendradarbiauja muziejai, galerijos, mokyklos, kitos institucijos. Latvius kviečia įvairūs Šiauliuose vykstantys meno ir muzikos festivaliai. Kasmet rengiamos Latvijos menininkų parodos ,,Laiptų galerijoje“, Šiaulių universiteto Dailės galerijoje, „Aušros“ muziejuje, Dailės galerijoje.

Lietuviai ir latviai vis dažniau iš naujo atranda vieni kitus – Rygos Operos ir baleto teatras mums arčiau negu Vilniaus, vilioja poilsis pajūryje, nauji modernūs pramogų centrai Daugpilyje, Siguldoje ir t. t. Latvius domina Nida, Druskininkai, Kryžių kalnas, skanus maistas lietuviškose kavinėse. O vis tiek nesijaučiame labai gerai pažįstantys savo „braliukus“, mažokai žinome apie vieni kitų kultūrą, meno kūrėjus. Todėl kiekvienas kaimyninės šalies 100-mečiui skirtas renginys plečia mūsų akiratį, stiprina ryšius.

Menininkų likimas
Romanas Suta ir Aleksandra Belcova – žymiausi Latvijos klasikinio modernizmo atstovai. Jų vardo muziejuje Rygoje yra saugoma daugiau kaip 4 000 jų kūrinių. Muziejus veikia name, kuriame gyveno menininkų šeima. Tad parodą Šiauliuose pristatė šio muziejaus direktorė Natalija Jevsejeva.

Chaimo Frenkelio viloje eksponuojami brandžiausi menininkų kūriniai – peizažai, natiurmortai, portretai, scenografija, sukurti iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio, atspindintys modernistinės dailės kryptį Latvijoje bei Paryžiaus mokyklos įtaką (kubizmą, purizmą, art deco stilių).

Šių menininkų kūryboje išskirtinę vietą užima tapyba ant porceliano. Tai lyg miniatiūriniai paveikslai, kurių kompozicijose susipina liaudies meno, folkloro elementai su modernizmo apraiškomis.

R. Sutą ir A. Belcovą likimas suvedė per vieną studentų ekskursiją. Dailią studentę Romanas sužavėjo sąmoju.

Skirtingų charakterių asmenybėms nebuvo lengva, šeimyniniame gyvenime netrūko aistrų, išsiskyrimų ir sugrįžimų.
Kūrybinio kelio pradžia susijusi su Prancūzijos ir Rusijos meno įtaka. Su bendraminčiais jie populiarino modernaus meno principus Latvijoje. R. Suta publikavo straipsnius apie meną įvairiuose Latvijos ir užsienio leidiniuose. Didelę įtaką jų kūrybai, pasak N. Jevsejevos, turėjo bendra pusmetį trukusi kelionė į Paryžių ir Berlyną 1922 m., kurioje susibičiuliavo su vokiečių ir rusų dailininkais konstruktyvistais, itališko futurizmo ideologu Filipu Tomazu Marinečiu, prancūzų dailininkais Amedi Ozenfanu, Le Korbiuzje, Chuanu Grisu, Lui Markusi.

Dalyvaudami parodose, skaitydami paskaitas meno mokyklose, jie siekė ir kaimyninių valstybių bendradarbiavimo, skleidė sukauptą patirtį, kūrybinį potencialą.

R. Suta – dailininkas, pedagogas, dekoratorius, scenografas
Romano Sutos (1896–1944) vaikystė prabėgo Valkoje (Latvija). Tėvas buvo pirklys, o mama –  auksarankė rankdarbių mėgėja. Mokytis pradėjo Pskovo realinėje mokykloje, bet 14-metis Romanas įkalbėjo brolį ir abu pabėgo į Rygą, pasisamdė jungomis užsienio šalies laive ir metus plaukiojo po pasaulį. Tėvai kraustėsi iš proto, motina, pasak N. Jevsejevos, net kapelius buvo pasidariusi, juos ašaromis laistė, o vaikai laimingi sugrįžo. Brolis tapo jūrininku, o Romanas baigė meno mokyklą. Prieš tai kelis mėnesius lankė privačią Julijaus Madernieko studiją.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui su bendramoksliais pasitraukė tęsti studijų į Penzą. Ten susipažino su Aleksandra, kurią vėliau pasikvietė į Rygą. 1917 m. Romanas įstojo savanoriu į 5-ąjį Žiemgalos šaulių pulką. Tai, ko gero, lėmė, kad 1944 m. jis buvo represuotas. 1919 m. R. Suta su bendraminčiais subūrė Rygos dailininkų grupę, rengdavo parodas. Siekdamas modernaus meno pripažinimo skelbė straipsnius latvių, prancūzų, vokiečių kalbomis vietiniuose ir užsienio leidiniuose.

XX a. pirmųjų dešimtmečių R. Sutos darbai išraiškingi, stilizuotų formų. Vyraujanti tema – Latvijos pabėgėliai karo metais. Trečiojo dešimtmečio darbuose išryškėja kubizmo ir konstruktyvizmo tendencijos. Tapo natiurmortus, ima domėtis tautine tematika: kaimo šventės, vestuvių iškilmės, valstiečių darbai, miesto gatvelės ir užeigos.

R. Suta mėgo vaizduoti cirko scenas. Laive pasakodavęs nebūtas istorijas apie galiūnų kovas, kuriose gyrėsi dalyvavęs. Mėgo arklius, sielvartavo, kad technika išstumia artojo profesiją. Daugelyje kūrinių nors mažutė arklio figūrėlė matyti. Pasakojama, kad honorarus pralošdavęs statydamas žirgų lenktynėse. Linksmų švenčių siužetai jam buvo latvių tautos vitališkumo simbolis. Menininkas rėmėsi koncepcija, jog reikia rasti savo temą, kad Latvijos menas būtų atpažįstamas. Vokiečių mene smuklių scenos vulgarokos, o R. Sutos – skaidrios, šviesios, pasak N. Jevsejevos, atrodytų tarsi autorius pats tuose pasilinksminimuose dalyvauja. Panašūs motyvai ne tik tapybos darbuose, jais dekoruojamos lėkštės.

1929 m. R. Suta pradėjo vadovauti piešimo ir tapybos studijai Rygos aukštojoje liaudies mokykloje. Skyrė didelį dėmesį dekoratyviniam-taikomajam menui – vitrinoms, knygų grafikai, scenografijai. Uždarius šią mokyklą, pedagoginį darbą tęsė privačioje dailės studijoje.

Ketvirtajame dešimtmetyje R. Suta pradėjo dirbti M. S. Kuznecovo Rygos porceliano ir fajanso fabrike vyriausiuoju dailininku. Jis piešė indų formas ir dekoro eskizus, kūrė krištolo graviravimo eskizus Ilgiuciemo stiklo fabrikui. Darbai sulaukė aukšto įvertinimo pasaulinėse parodose.

R. Suta dirbo scenografijos srityje. Kūrė drabužius pjesėms apie Mariną Valevską, antrąją Napoleono žmoną, imperatorę Jekateriną, novatoriškam spektakliui „Turandot“. Parodoje galima pamatyti šių spektaklių eskizus.

1939 m. R. Suta susižavėjo kino menu. Kūrė dekoracijas Rygos kino studijos filmui „Kaugurio sukilimas“. 1941 m. ėmėsi filmo „Melancholiškas valsas“, bet filmas liko nebaigtas. Antrajam pasauliniam karui apėmus Latviją, išvyko dirbti į Gruziją, Tbilisio kino studiją. 1944 m. buvo represuotas ir sušaudytas.

A. Belcova – modernistė dailininkė
Aleksandra Belcova (1892–1981) užaugo Ukrainoje, Černigovo gubernijos Suražo miestelyje, kuris dabar priklauso Rusijai. Nuo vaikystės pamėgo poeziją, klasikinę literatūrą, teatrą. Jos tėvui, mokesčių inspektoriui, už nuopelnus buvo suteiktas dvarininko titulas, mama užaugo dvasininko šeimoje, bet Aleksandra nebuvo religinga.

Išsilavinimą įgijo Penzos meno mokykloje. Čia susipažino su būsimu vyru R. Suta. Vėliau A. Belcova Petrograde mokėsi pas žinomą avangardo dailininką Nataną Altmaną, kurio įtaka stipriai jaučiama jos kūryboje.

1919 m. atvyko į Rygą, pakviesta Romano, įsijungė į Latvijos menininkų grupę. Į Latvijos dailę įnešė prancūziško kubizmo, naujojo trečiojo dešimtmečio realizmo, art deco stiliaus. Gyveno kaip emigrantė menininkė, bet įsiliejo į kultūrinį Latvijos gyvenimą. Gavę stipendiją, abudu su Romanu išvyko mokytis į Paryžių. Asmeniniai kontaktai su Paryžiaus menininkais darė didžiulę įtaką jos kūrybai. A. Belcova aktyviai dalyvavo Latvijoje ir užsienyje rengiamose parodose. Savitai interpretavo Paryžiaus modernistų mokyklos kūrybos principus.

Aleksandrai daug padėjo artima draugė, turtinga teisininkė ir žurnalistė Austra Uozolinė-Krauzė. Apie bičiulių avantiūras išlikę juokingų pasakojimų. Vienąkart kazino išlošusios solidžią sumą, kitąsyk pralošė tiek, kad vos sugrįžo į namus. Austros remiama Aleksandra galėjo gydytis pietų Prancūzijoje. Nuostabi Rivjeros gamta, šventės, karnavalai sidabriškomis spalvomis įkūnyti paveikslų serijoje, kuri laikoma viena iš geriausių A. Belcovos kūryboje.

Vienas iš mėgstamiausių A. Belcovos žanrų – portretas. Parodoje galima pamatyti autoportretą, Austros ir kitų įžymybių portretus. Jos modeliais tapdavo žymūs artistai, menininkai, rašytojai, muzikantai, balerinos.

Paskutiniais dešimtmečiais eksperimentavo kurdama ryškų koloritą, stilizuotus motyvus. Kai kurie recenzentai kritikavo, kad A. Belcova lieka R. Sutos šešėlyje, bet tai ne visai tiesa. N. Jevsejeva teigia, kad Aleksandros kūriniai minkštesnės manieros, daugiau egzotiškų, afrikietiškų scenų ir Biblijos motyvų. Nacionalinės temos darbai kiek panašūs. A. Belcova yra kalbėjusi, kad norėtų kurti futuristines lėkštes, bet jos nėra paklausios. Parodoje eksponuojama įdomi lėkštė, kurią A. Belcova sukūrė grįžusi iš kelionės 1927 m. Ją įkvėpė Rivjeros karnavalas.

,,Baltars“ (1924–1929) dirbtuvės
Paveikti pažinties su Paryžiaus modernistais, R. Suta, A. Belcova ir S. Vidbergas užsidegė idėja sukurti šiuolaikinio latviško interjero stilių. 1924 m. jie įsteigė porceliano dekoravimo dirbtuves ,,Baltars“. Jų darbai 1925 m. tarptautinėje parodoje Paryžiuje buvo apdovanoti aukso ir bronzos medaliais. Dirbtuvių įkūrimą finansavo A. Uozolinė-Krauzė. (Parodoje galima pamatyti Austros ir Vidbergo žmonos portretus, tapytus A. Belcovos.)

Planavo gaminti originalių formų indus. Pradžia nebuvo sėkminga, nes neprofesionalaus krosnių meistro klaida vos nepražudė viso namo. Reikalai pajudėjo pasikvietus Dmitrijų Abrosimovą, kuris perkeldavo eskizus ant indo ir pats stebėdavo degimo procesą. Degimas buvo sudėtingas, nes kiekviena spalva degama atskirai, pradedant nuo juodos. Paskutinė dedama auksinė, nes ji trapiausia. Indus neretai parsiveždavo iš užsienio, kai kuriuos pirkdavo Rygoje. „Baltars“ gaminiai buvo eksponuojami įvairiose parodose ir pelnė tarptautinį pripažinimą.

Parodos lankytojai gali pamatyti lėkštę ,,Šventas Jurgis“, kuri buvo padovanota S. Lozoraičiui, dabar saugoma M. K. Čiurlionio muziejuje.

Įmonės veikla nutrūko 1929 m. Pasakojama, kad 1930 m. R. Sutos broliui tarpininkaujant nemažai porceliano gaminių nusiųsta į Ameriką, ketinta surengti parodą, bet porcelianas grįžo sudaužytas į šipulius. Žinių apie tokią parodą muziejaus darbuotojams rasti nepavyko.

Parodos Lietuvoje
1926 m.  Kaune pristatyta penkių Latvijos menininkų paroda, tarp jų – R. Sutos ir A. Belcovos kūryba. M. K. Čiurlionio galerija nupirko R. Sutos lėkštę „Vestuvės“ (eksponuojama parodoje), A. Belcovos darbų įsigijo Kazys Grinius, Kipras Petrauskas.

Paroda buvo plačiai aptarinėjama Lietuvos spaudoje, bet daugiau R. Sutos ir A. Belcovos kūrybos nebuvo atvežama, tik neseniai ją galėjo pamatyti kauniečiai.

Taigi ši jubiliejinė paroda Ch. Frenkelio viloje – išskirtinė proga šiek tiek pažinti Latvijos iškilius kaimyninės šalies kūrėjus, palikusius pėdsaką ne tik Latvijos dailės istorijoje, bet ir kultūriniame nepriklausomos Lietuvos gyvenime.

Parodos eksponatai – spalvingi, ekspresyvūs.
Ramūno SNARSKIO nuotr.