Išleista prisiminimų knyga apie Šiauliuose gyvenusius ir dirbusius kultūros darbuotojus, menininkus XX amžiaus penktajame-aštuntajame dešimtmečiuose. Atskleidžiama sudėtinga politinė ir socialinė tų metų atmosfera, pastangos įveikti sunkumus, pasiekti sėkmingų kūrybinių rezultatų. Knygoje pristatoma dvylika asmenybių, kurie gerai žinomi vyresnės kartos šiauliečiams. Vieni iš jų jau mirę, kiti – sėkmingai tebeveikia kultūros erdvėje.

Knygoje kiekvienam asmeniui skirta apie 10 puslapių teksto,  pateikiamas įvadas ir išsamus pabaigos žodis. Pateikiama kultūros įvykių 1946–1980 metų kronika. Kiekvienas iš pateikiamų menininkų pristatomas portretu, grupinėmis veiklos nuotraukomis.

Autorė kiekvieną iš jų gerai pažinojo, stebėjo jų darbus, bendradarbiavo, dažnai ne tik dalykiškai, bet ir emocingai, dvasiškai. Kaip tik jos emocinės interpretacijos apie kiekvieną turi ir kažką bendro, ir drauge – atskiro, tokiu būdu ryškėja individualumas, savitumas.

Apie kiekvieną pristatomąjį galima parašyti knygą, monografiją (pav., jos pačios knyga apie Eleną Bindokaitę ), tačiau pateikti trumpą, bet drauge išsamią interpretaciją – uždavinys itin sudėtingas. Pagrindinė pasakojimo linija – kūrybinis darbas, laimėjimai, tačiau žinia – yra ir nelaimių, dramatiškų bei tragiškų atvejų. Autorė kai kuriais atvejais tik trumpai pamini ir neplėtoja tų atvejų.

Visi pateikiami menininkai šiauliečiams buvo žinomi. Kiekvienas perskaitęs šią knygą prisimins tuos vis tolstančius laikus, prisimins įvairių to meto įvykių.  

Pirmais pokario metais tokios kultūros apraiškų lyg ir nebuvo. Gimnazijos sugriautos, teatras sudegęs, net katedra sudegusi. Bet buvo išlikusi senoji pedagogų karta, o mergaičių ir berniukų gimnazijų chorai ir atlikdavo koncertinę visokiausių švenčių dalį. Aš manau, kad iškiliausi tų pirmųjų pokario meto kultūros darbuotojai – aktorė Potencija Pinkauskaitė ir dailininkas Gerardas Bagdonavičius, kurių veikla tartum pratęsė pirmosios Nepriklausomos Lietuvos kultūros veiklą vokiečių ir tarybinės okupacijų metais. Bet tai – jau kita tema.

Ši knyga ypač reikalinga jaunajai kartai, ateičiai. Dauguma paklaustųjų apie tą ar kitą pristatomąjį asmenį, atsako nežiną, ir jau savo ruožtu klausia, o kas jis toks buvo? O laikas – tai daugelio iš mūsų jaunystės ir brandos metai, svajonių metai – laikas į juos pažvelgti ir vertinti, ypač meno reiškinius, kurie didžiausia dalimi prisidėjo Nepriklausomybei atgauti. Įvadiniame žodyje autorė rašo: „Neketinu, o ir nepajėgčiau chronologiškai viską aprašyti, visus kultūrinius įvykius suminėti, apie visus mieste besidarbavusius vieną kitą žodį pasakyti. Tai ne vieno žmogaus darbas. Tikiuosi, kad mano pasakojimai sulauks „antrininkų“, naujų autorių, galinčių ir norinčių papasakoti apie juos dominančius įvykius, žmones ir taip papildyti miesto kultūros istorijos puslapius.“

Pirmoji knygos herojė – Elena Bindokaitė, įvardyta „aktore ir mokytoja“, toliau – „daugialypio scenos gyvenimo mohikanas“ Kazys Tumkevičius.

Prie teatralų priskiriamas ir buvęs teatro direktorius Vladas Auga, gal ir mažiau šiauliečių atmintyje įsitvirtinęs kaip aktorius. Buvęs Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos vadovas, simfoninio orkestro organizatorius iki šiol aktyviai tebedalyvauja kultūros, ypač muzikos renginiuose.

Pianistės profesorės Veronikos Vitaitės kūrybinio kelio pradžia ir branda prasidėjo kaip tik Šiauliuose, o Sigitas Vaičiulionis, „atvėręs duris į senosios muzikos pasaulį“, ir šiandien tebėra kupinas kūrybinių idėjų, raiškos būdų.

Saviveiklos kolektyvai, jų koncertai, konkursai, plati meno ir tautos tradicijų sklaida – tai  buvęs ir dabar tebeesantis Aldonos Gužaitytės, Aldonos Ivanauskienės, Vandos Verkulienės, Aldonos Masėnienės entuziazmas ir pasišventimas. Į šią kultūros ir meno erdvę įtraukti ilgamečiai darbuotojai Bronius Mitkevičius ir Zinaida Gaurilčikienė. Jiems teko sunkus, sudėtingas uždavinys padedant kultūros reiškinių plėtotei, dalyvauti prieštarose, diskusijose.

Šiose apybraižose minima daug ir kitų vardų, dirbusių kultūros baruose, jų atmintis tebegyva, laukianti savų publikacijų, interpretacijų.

Pateikiamas svarbesnių 1946–1980 metų kultūros įvykių sąrašas, kurį galima ir toliau papildyti, sakysim, dailės raida, paminklų kūrimu ir kt. Anot autorės, „nuo praeities nepabėgsi, nuo jos nepabėgs nei nueinantieji, nei ateinantieji. Todėl liudyti praeitį dėl ateities norisi dar ir dėl to, kad į ją būtų žiūrima ne tik su neigimo nuostata; norisi, kad būtų pamatyta daugialypė, įvairiapusė, su klaidomis ar be jų, pagražinta ar nutylėta to laiko tarpsnio tikrovė, kurią kūrė, o dabar palieka tos kartos amžininkai“.

Į viršų