Negalią turintys, bet galintys ir norintys dirbti žmonės bijo, kad netrukus gali netekti darbo: Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui pateikti du skirtingi socialinių įmonių veiklą reglamentuojančio įstatymo pakeitimo projektai ir nė vienas iš jų nebuvo aptartas su tais, kuriuos tiesiogiai palies, – pačiais dirbančiais neįgaliaisiais. Planuojama visai atsisakyti Socialinių įmonių įstatymo, o neįgaliųjų ir kitų atskirties grupių įdarbinimą reglamentuoti bendru Užimtumo rėmimo įstatymu.

Kokiomis priemonėmis būtų įgyvendinama socialiai atsakingo verslo idėja, kaip neįgalieji bus integruojami į laisvą darbo rinką? Kokią realią naudą naujoji sistema neštų dirbantiems neįgaliesiems? To pranešime žiniasklaidai retoriškai klausė Dirbančių neįgaliųjų asociacijos (DNA) atstovė Simona Kunigonytė.

Popierių šūsnys didėja – supratingumas ne
Tiek įstatymuose, tiek visuomenės vertinime Rolanda Petronienė, Šiaulių miesto neįgaliųjų draugijos vadovė, mato daug neatitikimų. „Šiaulių naujienoms“ ji sakė, kad su socialinėmis įmonėmis būna visko, yra darbdavių, kurie iš tikrųjų ieško tik sau naudos, menkina žmogų. Pavyzdžiui, kai kuriose valymo įmonėse skiriami tokie plotai, kad sveikatos problemų turintis žmogus neištveria. Neseniai vienas darbdavys ieškojo valytojos, kuri 2 kartus per savaitę dirbtų po 2 valandas už 25 eurų mėnesinį atlygį. Gal žmogui kelionė į darbą tiek kainuos? Ką galėtų pradžiuginti toks „priedas“ prie pensijos?

Nemažos lėšos, pasak R. Petronienės, galimai nenaudingai išleistos Darbo biržos perkvalifikavimo programose. Pavyzdžiui, kas priims į darbą biržoje parengtą neįgalią floristę, kuriai 50 metų. Siūloma susikurti darbo vietą pačiai. O moteris tam lėšų neturi. Neretai neįgalumą turintys žmonės bijo pasinaudoti vadinamomis verslo rėmimo programomis, nes gąsdina įsipareigojimai; gali tekti gautas lėšas grąžinti, jei verslas žlugtų. Juk nežinai, kada gali sveikata visai sušlubuoti. Sveikas nesi tikras, o su neįgaliais daugiau lankstumo reikėtų.

Apskritai – optimizmo mažėja. Daug šnekama apie neįgaliųjų integraciją. „Iš 8 metų patirties galiu pasakyti, kad kuo toliau, tuo sudėtingesni darosi projektų reikalavimai. Nežinau, kokie profesoriai juos rengia ir kokio išsilavinimo žmonėms skirti“, – apgailestavo vadovė.

Punktų punktai, kuriuos vis sunkiau ne tik įgyvendinti – interpretacijos gali būti visai skirtingos. „Kartais mums priekaištaujama, kad veiklos netinkamos – tik dainuojate, rankdarbius darote. Nesuvokiama, kad tarpusavio bendravimas, kultūrinis švietimas neįgaliesiems labai svarbūs dalykai. Iš Neįgaliųjų departamento laukiame daugiau supratingumo, realios pagalbos“, – apibendrino R. Petronienė.

Socialinės įmonės neturi būti sužlugdytos
,,Seimo socialinių reikalų komitetui pristatyti du projektai: vienas paruoštas Vyriausybės, kitas Seimo narių.– dienraščiui pakomentavo Edvardas Žakaris, aklųjų ir silpnaregių įmonės ,,Aksida“ direktorius. – Kaip socialinių įmonių atstovai prašome, kad būtų nepritarta Seimo narių projektui, o pritarta Vyriausybės projektui.“

Parama sumažėtų, bet jis leistų šiaip taip socialinėms įmonėms išgyventi. Stebina, kad norima neįgaliųjų sąskaita suvaldyti piktnaudžiavimą. Užuot išaiškinę piktnaudžiavimo faktus ir pričiupę nesąžiningai veikiančias įmones, kerta visoms. Pasak E. Žakario, Vyriausybės projekte reikėtų vieną pataisą padaryti: siūloma remti terminuotą įdarbinimą pagal neįgalumo lygį 6 mėn., 24 mėn. O vadinamosios pirmosios grupės. neįgaliuosius neterminuotai įdarbinti.

,,Manome, kad tai neteisinga. Tai yra žmonės su didelėmis negalėmis, ypač antrosios grupės. Jie dirbdami, žinoma, įgis įgūdžių, bet ar pasitaisys sveikata? Ar jie galės konkuruoti su sveikaisiais? Kur dingti žmogui pasibaigus terminui? Išeitų, kad 7 tūkst. žmonių išvaromi į gatvę“, – svarstė socialinės įmonės vadovas.

Žinoma, yra neįgaliųjų, kurie ir dabar dirba laisvoje rinkoje be jokios paramos. Dažniausiai tai geri kompiuterininkai ar teisininkai. Tik niekas neveda apskaitos, kiek iš viso neįgaliųjų dirba laisvojoje rinkoje. Tuo labiau kad neretai žmonės slepia savo neįgalumą, kad nebūtų atleisti iš darbo. Tolerancija mūsų visuomenėje dar nepasiekusi tokio lygio, kad neįgalus darbuotojas vienodai būtų vertinamas kaip sveikasis.

Nepatikimai atrodo neįgalių asmenų įdarbinimo valstybinėse ir savivaldybių įmonėse kvotos. Pavyzdžiui, Lenkijoje, Prancūzijoje įdarbinimo kvotos yra. Nustatyta, kad dalis įmonių mieliau moka baudas, negu įdarbina negalią turinčius žmones.

,,Ar mūsų šalyje paskaičiuota, kokia dalis negalią turinčių žmonių atitiks aukštus kompetencijos reikalavimus, turės tinkamą išsilavinimą? – atkreipė dėmesį E. Žakaris. – Tarkim, įdarbinsime neįgalumą turintį mokytoją. Kiek laisvų vietų yra, kokio dalyko? Katino ašaros būtų tik įdarbinta. Pavyzdžiui, iš 108 mūsų įmonės dirbančiųjų tik 11 turi išsilavinimą.“

Iš 28 Europos valstybių 26 yra socialinės įmonės. Norvegijoje jų nėra. O koks pragyvenimo lygis, kokio dydžio pensijos? Skaičiuojama, kad neįgaliųjų įdarbinimo rėmimas kainuoja valstybei 30 mln. Kodėl nekalbama, kad socialinės įmonės beveik tiek pat grąžina biudžetui per įvairiausius mokesčius. O kiek mokėtų paramos, jeigu tūkstančiai dabar dirbančių atsidurs gatvėje?

Tikrų socialinių įmonių, kurios priklauso neįgaliųjų organizacijoms Lietuvoje nėra daug: 4 įmones turi Aklųjų ir silpnaregių sąjunga, 2 ar 3 priklauso Kurčiųjų sąjungai. Per180 įmonių yra privačios. Visos jos turi teisę egzistuoti. Seimo ir Vyriausybės nariams reikia lankytis įmonėse, suprasti darbo specifiką. Blogai, kada sveikieji, neįsigilinę, nesuprasdami problemos, priima sprendimus, kurie gali tūkstančius neįgaliųjų pasmerkti skurdui, dar didesnei atskirčiai.

,,Vyriausybė buvo įsipareigojusi 20 proc. padidinti negalią turinčių žmonių įdarbinimą. Panašu, kad numatytos priemonės dirbančiųjų skaičių 20 proc. sumažins. Noriu tikėti, kad nugalės sveika nuovoka“, – konstatavo E. Žakaris.

Pasigenda dialogo
Pateiktuose projektuose, pasak S. Kunigonytės pranešimo, yra nuostatų, kurios dirbančius neįgaliuosius paverstų situacijos įkaitais.

„Siūloma subsidijas mokėti tik už darbuotojus, dirbančius ne mažiau kaip 80 darbo valandų per mėnesį. Tačiau realybė ta, kad didelei daliai neįgaliųjų institucijos, suteikdamos teisę dirbti, dėl jų sveikatos būklės riboja galimą darbo laiką ir dalis darbuotojų dėl to dirba mažiau nei 80 valandų. Įsigaliojus siūlomai nuostatai, šių darbuotojų atžvilgiu būtų sukurta situacija, kad valstybė teoriškai leidžia jiems dirbti, tačiau ta pati valstybė nesuteikia jiems galimybės dirbti socialinėje įmonėje, nes jiems leidžiamas dirbti darbo valandų per mėnesį skaičius yra mažesnis nei minimalus numatytas įstatyme.“

Dirbančių neįgaliųjų asociacijos teigimu, socialinio dialogo stoka ir socialiai jautrių grupių argumentų negirdėjimas gali skaudžiai atsiliepti ateityje.