Šiaulių universiteto istorikės prof. dr. Ritos Trimonienės nuomone, Lietuvoje, kaip ir visoje Vidurio bei Rytų Europoje, kalbos vartojimo klausimas yra užaštrintas, nors valstybė, tauta ir kalba tarsi neatskiriamos. Lietuvoje iki šiol verda diskusijos dėl to, ar bus išstumta lietuvių kalba iš Lietuvos, jeigu leisime naudoti w, q, x  raides, kurios, beje, yra lotyniškos, o ne lenkiškos. Profesorės manymu, tai yra menka problema, nes pati kalba vystosi ne dėl to, kad yra tokia ar kitokia abėcėlė (šiuo atveju kalbame apie istoriškai lietuvių priimtą lotynišką raidyną). „Lietuvių kalba yra tokia kalba, kuri dėl kultūrinių, politinių ir kitų priežasčių arba galėjo išnykti, arba turėjo tapti tik šnekamąja kalba, t. y. galėjo nutikti taip, kaip įvyko, tarkim, Ukrainoje, Baltarusijoje, netgi buvusios Sovietų Sąjungos metu Azijos respublikose. Panašų likimą XIX a. tyrinėtojai, to meto etnografai pranašavo ir lietuvių kalbai, lietuvių kultūrai. Tačiau lietuvių kalba išliko, ji tapo valstybinė ir nuolat vystosi“, – sako prof. Rita Trimonienė.

LDK kalbinio nutautėjimo procesas vyko daug lėčiau nei dabar
Pasak prof. R. Trimonienės, dėl lietuvių kalbos likimo ir polonizacijos proceso pradžios dažnai kaltinami nutautėję bajorai. „Dažnas lietuvis bajoras tapatinamas būtent su lenkais, atseit, atvykę lenkų bajorai sulenkino lietuvių bajorus, taip įvykdydami polonizaciją. Vis dėlto turime pažymėti, kad tam procesui didelės reikšmės turėjo ir aukštesnės kultūros įtaka. Pavyzdžiui, net ir dabartiniais laikais nemažai lietuvių šeimų (ypač vaikų), emigravusios į Didžiąją Britaniją, namie jau nebekalba lietuviškai arba kalba labai silpnai, ir tokių šeimų daugėja. Taigi kalbinio nutautėjimo procesas vyksta sparčiai. Palyginkime, lietuvių bajorai nutautėjo per kelis šimtus metų, XIX–XX a. I pusės ir pokario lietuvių emigrantai nutautėjo per kelias kartas. Nenustebčiau, jeigu kita naujųjų emigrantų šeimų karta jau nebekalbės lietuviškai, o gal ir nesijaus lietuviais. Taigi nereikia įsivaizduoti, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų bajorai ėmė ir nutautino lietuvius. Galiu pasakyti, kad istoriškai kalbinio nutautėjimo procesas, kalbos kaip kultūrinės, valstybinės (politinės) kalbos praradimas vyko daug lėčiau, negu tai vyksta šiandien. Iki krikšto priėmimo Lietuvos valdantysis elitas buvo iš esmės lietuviškas. Vis dėlto Gediminaičiai, tarkim, Algirdas ir nemažai jo sūnų, buvo sudarę santuokas su rusėnėmis iš rytų slavų žemių ir, savaime aišku, nori ar nenori, išmoko ir žmonų kalbą. Yra žinoma, kad Jogaila taip pat mokėjo rusėnų kalbą, nes jo motina buvo Julijona, Tverės kunigaikščio Aleksandro duktė. Kita vertus, Lietuvos valdovai dar tebešnekėjo ir lietuviškai. Tai rodo tas faktas, kad garsiajame 1429 m. Lucko suvažiavime, kur imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis pasiūlė Vytautui karūną, Vytautas su Jogaila tarpusavyje tarėsi lietuviškai. Apie tai rašo vokiečių ordino pareigūnai, dalyvavę suvažiavime. Vadinasi, lietuvių kalba aukščiausiame valdžios elite nebuvo išnykusi, jau nekalbant apie žemesnius luomus – to meto bajorus ar paprastus valstiečius, miestelėnus.

Iš lenkų kronikininko Jano Dlugošo mes žinome, kad 1440 m. į Lietuvos didžiuosius kunigaikščius buvo išrinktas jaunesnysis Jogailos sūnus Kazimieras, kuriam tuo metu buvo 12 metų. Jis, deja, lietuvių kalbos jau nebemokėjo. Reikia atsiminti, kad Jogailai sūnus Kazimieras jau gimė Krokuvoje, Kazimiero mama buvo rusėnė Sofija Alšėniškaitė.

Lietuvos ponai nusprendė, kad šis  jaunasis valdovas turėtų  išmokti lietuviškai ir jį mokė lietuvių kalbos. Tai rodo, kad aukščiausias elitas – Ponų taryba – dar mokėjo lietuviškai, nes turėjo ir norėjo su savo valdovu susikalbėti lietuviškai. Kazimiero valdymo metais (1440–1492 m.) vidaus ir užsienio politikos reikalai, Gdansko miestiečių pastebėjimu, tarp valdovo didikų aptarinėti lenkų, lietuvių ir rusėnų kalbomis. Taigi Kazimieras išmoko ir vartojo lietuvių kalbą savo politiniame valstybės gyvenime. Vadinasi, tuo metu lietuvių kalba galėjo funkcionuoti kaip aukščiausio valdžios elito kalba. Mes nekalbame apie žemesnio rango bajorus ir kitus žemesnio socialinio sluoksnio atstovus, tarp kurių lietuvių kalba buvo vyraujanti. Mes kalbame apie Goštautus, Radvilas, Astikus, Kęsgailas ir kitus didikus, kuriems lietuvių kalba vis dar buvo reikalinga. Savaime aišku, kad jie mokėjo ir rusėnų kalbą. Apie tai galime spręsti iš tokio pavyzdžio: 1500 m.  pastatytos Bernardinų bažnyčios daliai dėl konstrukcinių klaidų įgriuvus XVI a. I pusėje bernardinų generolo rašytoje lotynų kalba kronikoje pasakojama apie jo pokalbį su Vilniaus vaivada Mikalojumi Radvila. Pastarojo mintys dėl bažnyčios rekonstrukcijos cituojamas rusėnų kalba. Matyt, Radvila kalbėjo jau šia kalba. Greičiausiai, tuo metu rusėnų kalba jau buvo pradėjusi išstumti lietuvių kalbą iš politinio diskurso. Tuo metu ir vadovai, ir nemaža dalis didikų bei bajorų jau kalbėjo rusėnų kalba. Nors tuo pačiu metu 1501 m. Erazmas Ciolekas, Lietuvos valdovo Aleksandro sekretorius, atstovavęs Lietuvai Romoje pas popiežių, teigia, kad lietuviai savo kalbą gerbia ir saugo. Taigi pastebime tarsi tokį dvilypumą: dar lietuvių kalba funkcionuoja, bet rusėnų kalba ją pamažu išstumia“, – sako profesorė.

Lietuvių kalbą iš politinio diskurso buvo išstūmusi rusėnų kalba
Anot profesorės, tai patvirtina įvairūs istoriniai šaltiniai. Prof. R. Trimonienė: „1529 m. priimtas Pirmasis Lietuvos Statutas nuorašais sklido po įvairius dvarus. Viename iš jo nuorašų bajoras Paškevičius paraštėje įrašė ketureilį, kuriame teigė, kad Lenkijoje klesti lotynų kalba, Lietuvoje – rusėnų kalba, kad be lotynų kalbos Lenkijoje neišgyvensi, o be rusėnų kalbos Lietuvoje kvailiu būsi. Tai rodo, kad ne lenkų kalba, o būtent rusėnų kalba lietuvių kalbą iš politinio diskurso išstūmė pirmiausia. Kita vertus, jeigu pažiūrėsime į Barboros Radvilaitės laiškus Žygimantui Augustui, tai pamatysime, kad jie parašyti lenkų kalba. Dar iki Liublino unijos svarstant valstybinius reikalus didikams lenkų kalbos greičiausiai prireikdavo gana dažnai. Nesakau, kad visi ponai Lietuvoje mokėjo lenkų kalbą, tačiau dalis jų mokėjo“.

Įdomu ir tai, kad Antrasis Lietuvos Statutas (1566 m.), o vėliau ir Trečiasis Lietuvos Statutas (1588 m.) visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) kaip kanceliarinę kalbą įtvirtino rusėnų kalbą. Tai reiškia, kad visi dokumentai tiek vietose, tiek centrinės valdžios institucijose turėjo būti rašomi rusėnų kalba. Tuo metu užsienio šalims dokumentai buvo rašomi lotyniškai ar kitomis kalbomis (pvz., vokiečių), o raštai (pvz., pirkimo dokumentai, testamentai ir kt.) šalies viduje – daugiausia rusėnų kalba. Oficialia rašto kalba ji buvo iki 1697 metų, kai Abiejų Tautų Respublikos Seimas įvedė bendrą kalbą – lenkų. Įdomu dar ir tai, kad visi Lietuvos statutai, išskyrus trečiąjį, buvo parašyti lotynų kalba ir tik po to  išversti į rusėnų bei lenkų kalbas. Į lietuvių kalbą jie niekada nebuvo išversti. Tuo tarpu lotynų kalba buvo visuotinai pripažinta Europos valstybių bendravimo ir universitetine kalba. Lietuvių kalbos išstūmimo iš valstybinio gyvenimo procesui didžiausią įtaką turėjo tai, kad po krikšto šaliai reikėjo turėti vidaus raštą vidaus kanceliarijai. Iki krikšto Lietuvoje nebuvo nei mokyklų, nei universitetų. Iš kur didžiajam kunigaikščiui greitai paimti raštingų žmonių? Iš Lenkijos iš karto neprisikviesi tiek daug, o savi – rusėnai – Lietuvoje nuo seno mokėjo savo raštą. Taigi Vytautas ir kiti valdovai pradėjo juos samdyti savo kanceliarijos raštininkais. Taip ši kalba ir raštas pradėjo plisti.

Administracinis Lietuvos pertvarkymas paskatino polonizacijos procesus
Didelę įtaką Lietuvos polonizacijai padarė teisinis administracinis Lietuvos pertvarkymas pagal lenkų pavyzdį, kai XVI a. 7-ame dešimtmetyje Lietuvoje atsirado pavietų (apskričių) seimeliai ir kai juose reikėjo svarstyti įvairius klausimus, kai atsirado bajorų teismai, vadinami Žemės pilies teismais, vėliau – Vyriausiasis tribunolas. Prof. Trimonienė mano, kad pamažu per šias institucijas lenkų kalba skverbėsi ir į paprastų bajorų luomą. „Įdomu, kad Bychovco kroniką rusėnų kalba rašęs metraštininkas aprašo lietuvių kilmę iš romėnų ir pasakojime apie Lizdeiką parodo, kad suprato lietuvių kalbą, nes vardas Lizdeika nebuvo išverstas į rusėnų kalbą. O tai jau XVI a. 3-iasis dešimtmetis!

Po Liublino unijos (1569 m.) lenkų kalba plito dar sparčiau, nes ji buvo reikalinga karjerai. Kita vertus, iš Lenkijos ir kitų šalių į Lietuvą atvykę ir čia apsigyvenę bajorai neretai išmokdavo ir lietuvių (arba žemaičių, arba rusėnų) kalbą, kuria Lietuvos bajorai dar kalbėjo.

Prisiminkime Žemaičių vyskupystės kanauninko Mikalojus Daukšos katalikišką „Postilę“, išleistą 1599 m. Jos pratarmė parašyta ne lietuviškai, o lenkiškai ir skirta sulenkėjusiems Lietuvos bajorams paraginti juos išmokti lietuvių kalbą. Kita vertus, pratarmėje rašoma, kad dauguma paprastų žmonių ir bajorijos dar nemoka lenkų kalbos: „Nors iš tikrųjų retas kuris mūsiškių, o ypač kilmingųjų, nemoka lenkų kalbos ir negali skaityti lenkų kalba parašytų pamokslų, betgi, mano nuomone, yra didesnė dalis tokių, kurie lenkų kalbos nesupranta arba maža jos temoka.“ (A. Dundulio vertimas)

Prieš keletą savaičių, rinkdama medžiagą straipsniui, vienoje iš Žemaitijos Pilies teismo knygų radau 1682 m. lenkų kalba parašytą bajoro laišką, kur cituojamas paplitęs tarp bajorų posakis: „Pasibraidisim Wilniaws purwosie ne karta eidami in Tribunołu.“ Arba štai 1791 m. iš Upynos rašytas Jurgio Pilsudskio  laiškas lenkų kalba, o jame taip pat yra lietuviškų intarpų, kaip: „A asz rasi busu kad tiktay sawa adgausiu – kad zadieiau – bo didela mitręga turu su ponu Kiweliszkiu ir su ponu Sylwestru – tamista darik kad gali kad anis lauktum pana Sudzies praszik [...].“  Taigi Žemaitijos bajorų susirašinėjimo tekstuose (o tokių galima pririnkti ne vieną) pavartoti lietuviški pasakymai rodo, kad XVII–XVIII a. pabaigoje Žemaitijos bajorai tarpusavyje galėjo laisvai bendrauti ir lietuviškai, nors susirašinėjo vadinamosios aukštesnės kultūros – lenkų – kalba.

Istorikas Jonas Drungilas rado 1780 m. dominikono vienuolio Vaitiekaus Baginskio tekstą apie Žemaitiją. Autorius teigia, kad žemaičiai taip myli savo kalbą, kad nemėgsta tų, kas jos nemoka. Anot V. Baginskio, nors keliaujantis žemaitis moka lenkų kalbą, tačiau puotaudamas ar prisigėręs nieko lenkiškai nebepasako. Tai rodo, kad lenkų kalba tuo metu nebuvo labai mėgstama. Kita vertus, negalime pasakyti, kad žemaičiai, ypač Žemaitijos bajorai, būtų rodę ypatingą neapykantą lenkams ir lenkų kalbai. Kadangi tyrinėju ir lenkų bajorų imigraciją į Žemaitiją, galiu pateikti pavyzdį, kai paprastas Žemaitijos bajorėlis visas savo tris dukras ištekino už lenkų ateivių, nors pastarieji nebuvo labai turtingi.

Norėčiau pasidžiaugti, kad XVIII a. pabaigoje, kai atrodytų, kad kalbinis lenkėjimas apima visą Lietuvos elitą, 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija priimama lenkų kalba, tačiau vienintelė kalba, į kurią ji netrukus išverčiama, yra lietuvių kalba. Ji pavadinta Protwa pastanawita treczio Dieno Moios, 1791 miatu. Pastanawims Rondaus. Tiksli vertimo data nežinoma, bet galima pridurti, kad jame pirmą kartą buvo pavartoti teisinėje ir politinėje lietuvių kalboje tokie terminai kaip Seymas, Konstytucya, Lietuwa ir kt. Taigi negalime sakyti, kad visi Lietuvos bajorai ir miestelėnai, ypač Magdeburgo teises turinčių miestelių gyventojai, jau nekalbant apie valstiečius, buvo nutautėję. Beje, už šią Konstituciją turėjo būti balsuojama visuose pavietuose, jai pritarė dauguma LDK pavieto seimelių. Konstitucijoje nebeminimas Lietuvos kaip valstybės vardas, nors tų pačių metų spalio 20 d. Seimas priėmė Abiejų Tautų Tarpusavio Įsipareigojimo aktą, kuriame jau įrašytos abi tautos ir LDK. Tai rodo, kad XVIII a. pagrindinis valstybės dokumentas, susiklosčius palankioms politinėms aplinkybėms, galėjo būti skaitomas lietuviškai. Į lietuvių kalbą išverstas pagrindinis valstybės dokumentas buvo įrodymas, kad lietuvių kalba turėjo teisę grįžti į politinę areną“, – įsitikinusi prof. R. Trimonienė.  

Nuo XIV a. pabaigos LDK katalikiškose parapijose buvo pradėtos steigti parapinės mokyklos. Jos kūrėsi ten, kur parapijiečiai ar vietovės savininkas galėjo išlaikyti mokytoją. Istorikė mano, kad tose mokyklose mokymas galėjo vykti ir lietuvių kalba. Pasak prof. R. Trimonienės, Vilniaus universitete būsimus kunigus, kurie buvo pasirinkę vykti į lietuviškas parapijas, buvo privaloma mokyti lietuvių ir žemaičių kalbos. Prof. R. Trimonienė: „Kunigų anketose yra išlikę įrašai, įrodantys, kad žmogus moka lenkų ir žemaičių, lenkų, lietuvių ir baltarusių kalbas ir pan. Savaime aišku, kad jeigu kunigas nori būti siunčiamas į tas parapijas, kur kalbama lietuviškai, jis turėjo mokėti lietuvių kalbą. Vadinasi, švietimo sistema taip pat iš dalies palaikė lietuvių kalbą“.

Rusijos imperijos okupacija užtvėrė kelią lietuvių kalbai
Istorikė R. Trimonienė apgailestauja, kad galutinį lietuvių kalbos grįžimo į politinės kalbos areną Lietuvoje kelią užtvėrė prasidėjusi Rusijos imperijos okupacija. Nuo tada lietuvių kalbos situacija keitėsi ne į gerąją pusę.

„Rusijai okupavus Lietuvą, Trečiasis Lietuvos Statutas galiojo iki 1841 m. Iš pradžių nebuvo matyti ryškesnio persekiojimo dėl kalbos. Po 1831 m. ir ypač po 1863 m. sukilimo pradėti persekioti senosios valstybės (Abiejų Tautų Respublikos) atkūrimo idėjas puoselėję bajorai, inteligentija. Spaudos draudimas pirmiausia buvo nukreiptas ne prieš lietuvių kalbą, o prieš lotynišką raidyną. Rusų valdžia dėl sukilimų pirmiausia kaltino bajorus, kurie daugiau kalbėjo ir rašė lenkų kalba. Tačiau nukentėjo ne tik lenkai, bet ir lietuviai. Kova už lotynišką raidyną pagimdė garsųjį knygnešystės reiškinį, daraktorių mokyklas.

Pasikartosiu, kad dažnai girdime sakant, jog lenkų bajorai lenkino lietuvių bajorus. Vieni iš stambiausių ir kilmingiausių Lenkijos bajorų, atvykusių XVI a. pabaigoje į Lietuvą ir apsigyvenusių Žemaitijoje, buvo Gorskiai. Atrodytų, visi Žemaitijoje juos žinojo kaip lenkus, tačiau štai 1852 m. Aloyzo Gorskio laiške savo tėvui, kuriame jį lenkiškai sveikina su penkiasdešimtmečiu, įrašytas  šešiaeilis. Paskutinės dvi jo eilutės parašytos žemaitiškai: „A gdy w starosci [o kai senatvėje – lenk.] szoksi in Dunga, / Teguł Szwync Petrus adara łunga“. Vadinasi, lenkų bajorai tėvas ir sūnus Gorskiai mokėjo ir žemaitiškai“, – sako prof. R. Trimonienė.

Sudėtinguose istorijos vingiuose lietuvių kalba sugebėjo išlikti
Apibendrindama Šiaulių universiteto mokslininkė teigia, kad iki XIV a. pabaigos, kai Lietuva priėmė krikštą, lietuviai mokėjo ne tik savo kalbą, bet kai kurie, ypač valdovai, diduomenė –  ir rusėnų kalbą. Anot profesorės, net ir lenkų kalba galėjo būti žinoma, nes iš Mazovijos, Lenkijos buvo parsivedama nemažai belaisvių. „Vis dėlto lietuvių kalba išlaikė politinės kalbos statusą. Žinoma, tai nebuvo rašto kalba, nes jo tada dar iš viso nebuvo. Kai po krikšto LDK valdovams, Katalikų bažnyčiai prireikė turėti savo kanceliarijas, reikėjo ieškoti raštingų žmonių. O tuo metu Lietuvoje mokančių lotynų – pagrindinę  Vakarų Europos kanceliarinę ir mokslo kalbą, beveik nebuvo. Greičiausias ir pigiausias būdas buvo pasirinkti rusėnų raštininkus. Natūralu, kad šiam procesui įtakos turėjo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių plėtra į rytų slavų žemes. O štai lenkų kalba Lietuvoje plito vėliau, pirmiausia per valdovo dvarą, Jogailos vaikai ir jo vaikaičiai augo Krokuvoje ir, savaime aišku, pirmiausia išmokdavo lenkiškai. Vėliau polonizaciją spartino socialinis, politinis ir kultūrinis suartėjimas su Lenkija, tačiau lietuvių kalba sugebėjo išlikti ir atsigauti. Šiandien mes ja didžiuojamės.

Prof. Edvardas Gudavičius senovės lietuvius kartais pavadindavo Lietuvos vikingais. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais ėjome į Rytus ir tos prijungtos žemės padėjo atsilaikyti prieš visą katalikišką riterių Europą. Sugebėjome atsilaikyti dėl to, kad gavome prijungtų žemių ekonomiką ir turėjome žmonių iš šių teritorijų, kurie kovėsi kartu su mumis. Manau, kad prijungtų žemių žmonės turėjo mums būti dėkingi, kad nepakliuvo į mongolų-totorių jungą. Tikriausiai, jie prie mūsų lengvai prisijungė būtent dėl to, o ne iš didelės meilės. Be to, reikia prisiminti, kad priėmus krikštą, bajoriškos privilegijos ir teisės įsigaliojo tik katalikams ir tik 1434–1436 m., kai dėl sosto vyko kovos tarp Kęstutaičio ir Švitrigailos, ekonominės privilegijos buvo išduotos ir rusėnams. Politinių teisių rusėnų bajorai neįgijo iki pat reformacijos. Tik po reformacijos Lietuvoje buvo sulygintos visų krikščionišką tikėjimą išpažįstančių (ne musulmoniškų, žydų ir kt.) žmonių teisės“ – pažymi prof. R. Trimonienė.

„Galutinį lietuvių kalbos grįžimo į politinės kalbos areną Lietuvoje kelią užtvėrė prasidėjusi Rusijos imperijos okupacija. Nuo tada lietuvių kalbos situacija keitėsi ne į gerąją pusę“, – dr. R. Trimonienė.
Tomo ANDRIJAUSKO nuotr.