Nutarė Dievas nusileisti į Žemę ir įsidarbinti mieste daktaru. Atvažiuoja pas jį pirmas pacientas. Suparalyžiuotas, kėdėje. Dievas uždėjo ranką ant galvos ir sako: „Stokis ir eik!“ Tas atsistojo ir išėjo. Koridoriuje jo klausia: „Na, kaip naujas daktaras?“ „Tai visi jie tokie – net spaudimo nepamatavo…“ Anekdotas iliustruoja visuomenėje gajų nusistatymą, kad pats ligonis geriau išmano, kokius jam reikia atlikti tyrimus, kaip gydyti ligą.

Rinkimės atsakingai
Šiaulių miesto bendruomeninių šeimos namų psichologė Donata Ulvydaitė įžvelgia kelias nepasitikėjimo šeimos gydytoju  priežastis. Viena jų yra perdėtas pasitikėjimas savo išmanymu. Žinoma, daug visokios informacijos internete, spaudoje. Neretas asmuo prisiskaitęs pats sau nustato diagnozę, iš gydytojo reikalauja išreklamuotų vaistų, brangių tyrimų, kurie galbūt nėra būtini. Turėtume labiau pasitikėti gydytojo kompetencija, jo išsilavinimu, patirtimi. Medicinos studijos užtrunka per 10 metų, kompetencijos nuolat tobulinamos kursuose, seminaruose.

Antra priežastis gali būti ta, kad pasitaikė sutikti nelabai šiai profesijai atsidavusių žmonių – pavargusių, piktų, abejingų. Deja, yra ir tokių. Sako, šaukštas deguto medaus statinę pagadina. Reikėtų suprasti, kad medikai jaučia didelę atsakomybę, bijo suklysti.

Taigi vieni išrašo daug siuntimų, tyrimų, kiti skiria dideles dozes medikamentų. Ne iš noro gaišinti jus eilėse, ne iš noro pakenkti, o kad būtų tikri, jog paskirtas gydymas veiksmingas.

„Trečia, jeigu gydytojas neatitinka mūsų lūkesčių, jeigu nesutampa biolaukai, jaučiamės nejaukiai bendraudami, galime persiregistruoti pas kitą. Juk renkamės kirpėją, manikiūrininką, su kuriuo mums gera, kurio paslaugomis esame patenkinti, – svarsto D. Ulvydaitė. – Kodėl nepaieškojus gydytojo, kuriuo pasitikėtume? Pats pavadinimas „šeimos“ nuteikia, kad tai turėtų būti mums malonus žmogus, gerai pažįstantis visus šeimos narius, žinantis mūsų poreikius, galimybes, polinkį sirgti tam tikromis ligomis.“

Ketvirta nesusikalbėjimo priežastis, pasak psichologės, – mūsų polinkis į kraštutinumus. Kažkodėl suabejojame mokslu pagrįstomis, laiko patikrintomis medicinos žiniomis ir puolame kas prie homeopatikos, kas prie liaudiškų gydymosi būdų. Pastarieji visai neblogi, jeigu naudosimės pasitardami su gydytoju, kad mūsų vartojamos arbatėlės daugiau žalos nepridarytų, kad su gydytojo paskirtais vaistais derėtų.

Kartais pasitaiko, kad ligonis palinksta prie ligos, nenori pasveikti, nes sirgdamas gauna daugiau dėmesio iš aplinkos.  Apie kokį sėkmingą gydymą tuomet galima kalbėti?

Dabar populiarėja mesijai, rėkiantys, kad chemija – blogis, kad prie medikamentų priprantama, nėra poveikio. O kokios mokslinės studijos išnagrinėjo vadinamųjų sveikų preparatų poveikį? Homeopatiniai preparatai, maisto papildai kainuoja milžiniškus pinigus, o kokiais tyrimais pagrįsta jų gydomoji galia?

Socialinės medijos prigrūstos reklamų, kurios dengiamos skambiais profesorių vardais, siūlomas stebuklingai greitas poveikis, tarkim, sąnariai išgis per tris savaites.

Dažniausiai taip pelno siekiantys manipuliatoriai ieško lengvatikių. Susigaudyti tuose informacijos srautuose sudėtinga.
O ligai išgydyti arba būklei palengvinti  būtinas didelis noras pasveikti ir pasitikėjimas tuo mediku, kurį pasirinkome.

Pasitikėjimas svarbiau už vaistus
,,Gydymo procese būtinas abipusis pasitikėjimas tarp gydytojo ir paciento. Šiuo metu žmonės ir apie gydymą, ir apie gydytojus labai daug informacijos renkasi iš internetinės erdvės, didelę įtaką daro pažįstamų vertinimas, – sako Gegužių šeimos centro gydytoja Laimutė Čėsnienė. – Jeigu pacientas ateina su išankstine nuomone, nuo gydytojo profesionalumo priklauso, kaip pavyks įtikinti, jeigu klysta. Gydytojas mato individualybę, įsiklauso į individualius pojūčius, išskirtinius ligos simptomus – juk net sloga sergame skirtingai.

Antra vertus, atsižvelgiame į asmens gyvenimo būdą, jo patirtį ir suvokimą. Būna, kad pacientas nesilaiko gydymo režimo, nevartoja vaistų, neateina paskirtu laiku. Niekada nepriekaištaujame, priimame žmogų tokį, koks yra, ieškome geriausio būdo jam padėti. Neatstumiame nei narkomano, nei alkoholiko.

Medicininė etika reikalauja, kad privalai paguosti, patarti, palaikyti dvasiškai, įkvėpti noro gyventi. Kartais tai net svarbiau už medikamentus. Žinoma, skaudu, kai tenka gydyti užleistą ligą, dar skaudžiau, kada dėl atsainaus požiūrio į savo sveikatą išeitys būna negeros. Rūpi kantriai kiekvienam paaiškinti, kaip gydytis, kad sau nepakenktų.“

Kartais tenka susidurti su žmonėmis, kurie reikalauja būtinai sudėtingų kompiuterinių tyrimų, ar ištirti „visą kraują“.

Tenka aiškinti, kodėl toks tyrimas ne tik nereikalingas, bet žalingas, kad jis nesuteiks reikalingos informacijos.

Pasak gydytojos, psichologijos pažinimo, įsiklausymo, supratingumo ir empatijos reikia tokiuose pokalbiuose.

Savigydos klaidos
Apie peršalimo ligų gydymą, rodos, žinome labai daug. Vis dėlto pasitaiko rimtų savigydos klaidų.

Pirmas L. Čėsnienės patarimas būtų nedelsti ilgiau kaip 2 dienas. Jeigu savijauta nepagerėjo, trečią dieną būtina pasirodyti gydytojui. Nors sakoma, kad sloga negydoma praeina per savaitę, rizikuoti neverta. Ypač ji pavojinga mažiems vaikams.

Apie temperatūros mažinimą daug rašoma, jau nebeskuba žmonės jos numušinėti, jeigu nesiekia 38 laipsnių. Bet gajus dar įprotis „išvaikščioti“ ligą. Sukarščiavę, apsirgę einame į darbą, sloguojančius vaikus išleidžiame į mokyklą. Vis atrodo, kad yra svarbesnių dalykų už sveikatą.

Pirma, keliame pavojų aplinkiniams, platiname ligų sukėlėjus. Antra, žalojame save, nes liga užtęsiama, atsiranda komplikacijų grėsmė. Ypač sunkios gali būti gripo komplikacijos.

Trečia nereta klaida – sunaudoti vaistų likučius. Jeigu yra likučių, tai reiškia, kad nebaigėte ankstesnio gydymo kurso. Neišgydyta liga linkusi kartotis. Prislopinta bakterija mutuoja, vaisto poveikis jai mažėja. Be to, būtina priminti, kad sergant gripu antibiotikai neskiriami, antibiotikais gydomos tik gripo komplikacijos.

Peršalus norisi, kad ligos simptomai kuo greičiau pranyktų. Tačiau tai nereiškia, kad kuo daugiau vaistų gersime, tuo greičiau išgysime. Gydytoja pastebi, jog neretai esant gerklės perštėjimui žmogus vartoja vaistus, kurie slopina kosulį, nors tokio simptomo nėra. Taip pat labai svarbu laikytis vaisto instrukcijos: kiek kartų per dieną gerti, po valgio ar prieš, su kokiais vaistais nedera ir pan. Jei čiulpiame šeštą pastilę, nors jų galima suvartoti tik tris, dar nereiškia, kad rytą atsikelsime sveikesni.

Žmogaus tikėjimas yra galinga jėga. Jeigu pasitiki savo gydytoju – jėga dvigubėja.

Į viršų