Ultramaratonininkas Aidas Ardzijauskas, kuris jau yra nubėgęs 100 tūkst. kilometrų, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį paminėjo iš tiesų nepaprastai: ugniagesiu gelbėtoju dirbdamas jis nusprendė bėgti iš Senegalo sostinės Dakaro į Vilnių. Startavęs praėjusių metų spalio 25 dieną iš Senegalo sostinės vyras bėgte įveikė Senegalą, Mauritaniją, Vakarų Sacharą, Maroką, Ispaniją, Prancūziją, Italiją, Austriją, Čekiją, Lenkiją ir Lietuvą. Iš pradžių tikslas buvo tai padaryti per 100 dienų, tačiau sportininkas bėgo 102 dienas ir nubėgo 8 tūkst. kilometrų. Ultramaratonininkas A. Ardzijauskas juokavo, jog jo bendravardis vaizdo operatorius Aidas Bubinas, kuris bėgiojo paskui jį, turbūt bus nubėgęs daugiau nei pats sportininkas.

Pagrindinis tikslas – apibėgti Žemės rutulį
Ultramaratonininko A. Ardzijausko gyvenimo istorija yra gana sudėtinga. Pirmoji pasirinkta jo sporto šaka buvo gimnastika. Tarp pirmos ir antros klasės jis susilaužė abi kojas ir pažeidė stuburą. Dėl tokių baisių pasekmių teko net praleisti 2-ąją klasę, tačiau sau pažadėjo, jog kai pradės vaikščioti, tikrai pradės bėgioti. Neatsitiktinai tuo metu į jo rankas papuolė ir Žiulio Verno knyga „Aplink pasaulį per 80 dienų“.

Daug kas A. Ardzijauską vadino išprotėjusiu, sakė, jog turi pamiršti vaikystės svajonę, bet sportininkas griežtai visiems atsakydavo – ne. Tai jam vėliau tapo ne tik vaikystės svajone, bet ir siekiu įrodyti ne tik sau, bet ir kitiems, kad sustiprinus kūną galima padaryti viską, svarbu nenuleisti rankų.

Šiuo metu A. Ardzijauskas jau 24-erius metus yra ugniagesys gelbėtojas, o bėgimas – jo pagrindinis laisvalaikio praleidimo būdas.

„Bėgioju jau apie 20 metų. Mano pagrindinis tikslas – apibėgti Žemės rutulį. Per visą laiką esu  bėgęs daugiau nei 20 šalių. Aš labai nedaug bėgioju, todėl gali būti keista, kad žmogus, kuris ruošiasi bėgti ilgus atstumus, beveik nebėgioja. Mano nuomone, nereikia bėgioti, jei nori bėgti. Pirmiausia reikia sustiprinti kūną, suderinti mitybą ir tik tada pradėti bėgti. Kai tikrai jaučiamės, kad bėgimas teikia malonumą, džiaugsmą, o ne kažkokią kančią.

Šiam bėgimui pasirinkau Vakarų Afriką, nes daugeliui Dakaras asocijuojasi su iššūkiais, pavojais ir lenktynėmis. Buvau pasiryžęs bėgti truputį toliau – į Norvegiją, tačiau tuo laikotarpiu ten buvo labai šalta žiema. O Suomijoje gyvenantys kolegos sakė, jog jei ten bėgsiu, bus labai sunku, nes daug sniego, kurio nespėja valyti.

Nors rinkomės skirtingas starto vietas, tačiau startavome Dakaro kalno papėdėje, kurioje yra paminklas Afrikos rezistencijai. Nesirinkau tokio maršruto, kurį žadu bėgti ateityje, nes dažnai tada žmonės juos lygina. Visi bėgimai man yra kova su savimi, nes nugalėti save – sunkiausia. Manęs ir motyvuoti nereikia, jei galiu padaryti – darau“, – pasakojo A. Ardzijauskas.

Miegas – pagrindinė atsistatymo priemonė
Ultramaratonininkas sakė, jog kiekvieną dieną stengėsi finišuoti tokiu laiku, kad miegui liktų 8 valandos. Miegas, anot jo, buvo pagrindinė atsistatymo priemonė.

„Prieš šį bėgimą turėjau 4 seansus su sporto psichologais. Pagrindinė problema buvo ta, kad reikėjo sugebėti greitai užmigti. Pavyzdžiui, visas problemas spręsdavome iki pietų, tų problemų man neviešindavo, jei nebuvo galima jų išspręsti per 5 min. Kai nežinai problemų, apie nieką stengiesi negalvoti, tada gali ramiai išsimiegoti. Taip pat buvo dienotvarkė, kurios labai griežtai laikėmės. Joje – trys pozicijos: miegas, valgymas ir bėgimas. Dar būdavo ir susitikimai, todėl dažnai tekdavo pakoreguoti savo bėgimą. Laikas man ėjo pakankamai greitai, nes viskas buvo labai įdomu. Pati sudėtingiausia ir dramatiškiausia vieta buvo Vakarų Sacharoje. Ten man net nepatarė bėgti, nes toje vietoje vyksta karas. Tačiau galiu pasakyti, jog iš viso bėgimo ši teritorija buvo pati saugiausia. Mauritanijos viduryje yra nedidelis miestelis, kuriame vaikams padovanojome įvairių mokslui reikalingų priemonių. Tai darėme turėdami du tikslus: vaikams padaryti kažką gera ir patiems užsitikrinti saugumą. To miestelio plotas yra du kartus didesnis nei Lietuvos.

Bėgant Vakarų Sacharoje policininkai mane vadino vardu ir patardavo, kur galima sustoti, o kur ne. Ten visos pakelės buvo užminuotos, todėl ne bet kur galėjai sustoti. Man labiausiai įsiminė tai, kad Afrika nėra tokia skurdi kaip visi įsivaizduojame. Kai kuriose vietose net keliai geresni nei Lietuvoje, tačiau vairavimo kultūra visur vienoda. Visi pikti ir nesitiki kalnuose pamatyti bėgančio žmogaus. Lengviausia bėgti Suomijoje, nes ten priešais važiuojantis automobilis sustoja ir tave praleidžia. O visur kitur tave stengiasi nuo kelio nustumti. Tiek Senegale, tiek Mauritanijoje, tiek Vakarų Sacharoje dieną automobilių nėra, visas gyvenimas prasideda naktį“, – pasakojo A. Ardzijauskas.

Iš viso sunešiotos net 6 poros batų
Ultramaratoninkas pasakojo, jog sunkiausia ne bėgti, kuri buvo lengviausia užduotis, o viską suorganizuoti. Tačiau pamena, jog Afrikos šiaurėje sunki vieta buvo Atlaso kalnai, nors ir netokie aukšti. Sportininkas pasiekė 2 km virš jūros lygio.

„Gana sudėtinga bėgti Ispanijoje, nes labai kalnuotos vietovės, tačiau vairuotojai labai atsižvelgia į bėgikus. Vienintelė problema per visą bėgimą buvo sustreikavusi mano virškinimo sistema, o to priežastis – labai paprasta: valgiau maistą, kuriame buvo per daug prieskonių. Tačiau tai manęs nesustabdė, prigėriau daug buljono ir bėgau toliau. Iš pradžių, žinoma, nubėgdavau mažiau, tačiau vėliau, kai sveikata pagerėjo, bėgau kaip įprastai.

Aš labai užsispyręs ir norėjau bėgti per Alpes, nors daugelis mane atkalbinėjo. Buvau pakilęs apie 2,7 km virš jūros lygio. Šiame bėgime, kai bėgau kalnuose, temperatūra buvo apie -5, bet šaltis buvo nežmoniškas, nes drėgmė ten yra visai kitokia. Taip pat viskas priklauso ir nuo žmogaus riebalinio sluoksnio.

Įdomesnis momentas buvo Austrijoje, nes visą mano bėgimą buvo galima sekti tiesiogiai. Mane sekė net 88 šalyse. Net kelyje sutikdavau savo tautiečių su Trispalve.

Priešpaskutinę dieną nubėgau daugiausiai – 90 km, o paskutinei dienai liko 75 km. Iš viso sunešiojau net 6 poras batų. Prieš šį bėgimą Kauno universiteto  mokslininkai sumanė atlikti  eksperimentą. Jie patikrino mano sausgyslių būklę prieš bėgimą ir po bėgimo. Pagal protokolą buvo atlikti 24 tyrimai, 6 tyrimai buvo prasti, o po bėgimo iš tų 6 tyrimų net 4 paaštrėjo“, – pasakojo A. Ardzijauskas.

„Per 8 tūkst. km nenutryniau nė vienos nuospaudos“
Daugelis sportininkų galvoja ir baiminasi, kaip reikės bėgti alinančiame karštyje. Ultramaratonininkas iš anksto pradėjo tuo domėtis, tačiau jam niekas konkrečiai negalėjo pasakyti, ką reikia daryti, nes tai  labai individualu.

„Pavyzdžiui, Lietuvos ultramaratonininkas Piotras Silkinas bėgimo takelį tempdavosi į pirtį ir bėgdavo ten. Tačiau kiekvienas toks bėgimas alina kūną, o ne stiprina jį. Kai tokiame karštyje dar treniruojiesi, tada dar labiau save alini. Jis po to atsisakė taip daryti, nes matė, kad rezultatai prastėja.

O aš elgiausi kitaip. Tiesiog rytais pajūryje gulėdavau, bet nesimaudydavau, pasiimdavau tik pakankamai vandens atsigerti. Taip kūnas po truputį pratinosi prie temperatūros. Kai karšta – geri vandenį su druska, o kai šalta – vandenį su gliukoze ar medumi. Kai bėgau, nenaudojau jokių tepalų tik mamos užpilus. Per 8 tūkst. km nenutryniau nei vienos nuospaudos.

Nei kojinės, nei batai neturi nieko bendra, tiesiog reikalingos priemonės, kurios neleidžia kojai prakaituoti. Jei kažką pajusdavau, visada sustodavau ir persivarstydavau batus. Labai svarbu  ir suvarstymo būdas, nes vieną dieną batas gali geriau tikti, o kitą dieną jau prasčiau. Taip pat labai svarbi ir apranga. Todėl per dieną rengdavausi 4 ar 5 kartus, atsižvelgdamas į temperatūrą ir kaip tuo metu jaučiuosi. Jei pradeda kabintis peršalimo ligos, tada žinai, jog per šiltai esi apsirengęs. Svarbiausia, kad nebūtų per šilta ir per daug neprakaituotum“, – pasakojo A. Ardzijauskas.

Bėgimas Amerikoje – ultramaratonininko žinių apie gyvates patikrinimas  
Prieš dvejus metus ultramaratonininkas A. Ardzijauskas bėgo Iš Los Andželo į Niujorką, tačiau šiame bėgime bėgo naktimis. Nors, jo nuomone, nors ir kaip yra karšta, geriau yra bėgti dienomis, nes naktį kūnas geriau pailsi.

„Kelionė buvo sudėtingesnė, kai bėgau Amerikoje. Bėgau kalnuotose vietovėse, dykumose, Mirties slėnyje. Taip pat čia buvo ir didžiausia temperatūra, prie kurios buvo tekę bėgti. Prieš išskrendant į Ameriką žinojau, jog daugumoje jos teritorijų yra barškuolių. Jei jos įkanda, turi per pusę valandos susileisti priešnuodį ir įsipjauti į tą vietą, į kurią įgėlė. Todėl teko eiti pas pažįstamus gydytojus, jog jie mane išmokytų susileisti priešnuodį į veną. Pirma jų reakcija buvo tokia, jog pagalvojo apie narkotikus, tačiau kai viską jiems paaiškinau, suprato. Dabar abiem rankomis moku susileisti priešnuodį. Šiame bėgime net du kartus vos neužlipau ant gyvatės, o Afrikoje tokių pavojų nėra. Todėl kai renkiesi maršrutą, tokius dalykus turi būtinai įvertinti. Mano asmeninis pasiekimas net buvo pasiektas Amerikoje – per mėnesį įveikiau 2713 km“, – pasakojo A. Ardzijauskas.

Prieš bėgimą ir po bėgimo Amerikoje ultramaratonininkas A. Ardzijauskas skaičiavo, jog norint jam per dieną nubėgti 80 km su trupučiu, reikia suvartoti nuo 7–8 tūkst. kalorijų. O norint išgyventi žmogui užtenka 1,5– 2 tūkst. kalorijų.

„Tuos 8 tūkst. kalorijų gali surinkti labai įvairiais būdais. Gali suvalgyti du tortus ir turėsi 8 tūkst. kalorijų, gali suvalgyti 400 gramų sūdytų lašinių, 400 gramų makaronų, įvairiausių daržovių. Kaip žinome, tortas turi daug cukraus,o kai per  daug cukraus būna kūne, tada sutrinka insulino gamyba. Todėl stengiuosi valgyti tokį maistą, iš kurio organizmas gautų daugiausiai naudos. Visi procesai kūne vyksta nepriklausomai nuo mūsų veiklos. Imunitetą stiprina subalansuota mityba ir fizinis aktyvumas. Todėl bėgime iš Dakaro į Vilnių valgiau dvejus pusryčius, dvejus pietus, dvi vakarienes, dvejus pavakarius ir tarp visų jų dar buvo visokie užkandžiai. Pavyzdžiui, pirmojoje dienos pusėje vaisiai, kurie turi daugiau cukraus, o  dienos pabaigoje – vaisiai, kurie neturi cukraus. Pavyzdžiui, bananas. Ir taip kiekvieną dieną. Daugiausiai valgėme žuvį, nes Afrikoje nėra kiaulienos – tik arba jautiena, arba žuvis. Mes rinkdavomės žuvį. Vandens turėjome pakankamai ribotai, todėl teko taupyti“, – pasakojo A. Ardzijauskas.

Ultramaratonininkas pasakojo, jog prieš bėgimą iš Dakaro į Vilnių jis svėrė 65 kg, o po bėgimo – 59 kg. Norint vėl susigrąžinti prarastą svorį, jam prireikė pusės metų, nes tai padaryti stengėsi palaipsniui, o ne iš karto. Po bėgimo jis pradėjo mažiau valgyti, per dieną suvartodavo 1300 kalorijų, tačiau vis tiek priaugdavo svorio, nes fiziškai nedaug judėjo.