„Aš neturėjau gimti. Atėjau į šį pasaulį per klaidą. Tik per mane išsiskyrė tėvai. Jei ne aš, jie iš viso nebūtų susituokę. O dabar jie 15 metų nugyveno kentėdami... Galiausiai išsiskyrė. Bet kam visa tai? (...) Aš neturėjau čia ateiti. Dabar nuolat iš visų tik ir girdžiu, kad aš nuobodi, nereikalinga, kad tik maišausi. Taip. Aš trukdau visiems. Taip pat ir draugams. Visiems. Aš iš tėvų nuolatos girdžiu, kad griaunu jiems gyvenimą. Kodėl tada aš iš viso turiu būti šioje Žemėje? Aš nekalbu apie savižudybę, nes neišdrįsčiau to padaryti. Bet man sunku...“

,,Jaunimo linijos“ parengtoje knygoje ,,Draugo laiškai“ panašių istorijų gausybė. Be galo sunku, kai vaikas atsiduria suaugusiųjų intrigų, nesantaikos, manipuliacijų verpete.

,,Šiaulių naujienų“ šia tema kalbinti psichologai nepateiks išganingų receptų, bet sieks atkreipti dėmesį į kelis svarbesnius aspektus.

Vaikų išgyvenimai
Ne vienoje liaudies pasakoje velnias prašo veikėją prisiekti, kad po 16 metų atiduos tai, ko dabar neturi. Tada išpildo jo troškimą. Po kiek laiko paaiškėja, kad velniui turės atiduoti savo sūnų ar dukrą. Prisiekdami amžiną meilę dar negalvojame, kad prisiimame amžiną atsakomybę už savo vaikus, kurių dar neturime. Bėgantys metai neretai atskleidžia, kad lūkesčiai neišsipildė ir pora atsiduria ties skyrybų slenksčiu. Deja, reta šeima sugeba išsiskirti sklandžiai, neįtraukdama į savo konfliktus vaikų.

„Vaikų linijos“ specialistai liudija, kad vaikai, kurių tėvai skiriasi ar yra išsiskyrę, dažnai nerimauja dėl keleto dalykų. Pirma, jiems neramu, kokie bus santykiai su tėvais, kaip sutarti tiek su mama, tiek su tėčiu, kaip nė vieno iš jų nenuvilti; kyla pamąstymų, su kuo reikės gyventi ir pan. Taip pat vaikams neramu dėl jau atsiradusio ar galinčio atsirasti naujo žmogaus šeimoje. Kartais sunku priimti naują šeimos narį, su juo užmegzti artimą santykį, sunku net matyti kitą žmogų šalia vieno iš savo tėvų. „Visuose pokalbiuose dėl tėvų skyrybų vaikus dažniausiai lydi tokie jausmai, kaip nusivylimas, liūdesys, nerimas, pasimetimas, nesaugumas, rūpestis dėl tėvų“, – teigia Kauno „Vaikų linijos“ koordinatorė, savanorių mokytoja, psichologė Rugilė Pekoriūtė.

Tėvų „kare“ kenčia vaikas
Bendruomeninių šeimos namų psichologė Donata Ulvydaitė dienraščiui kalbėjo, kad skirdamiesi du suaugę žmonės – tėvai – neretai užmiršta vaikus, mato tik savo išgyvenimus, tik savo skaudulius. Tėveliai, kai kurie gal nesąmoningai, ima manipuliuoti, į savo skyrybų žaidimus įtraukia vaikus: aiškina, kad mama bloga ar tėtis netikęs. Vaikai abu tėvus myli ir rinktis kurią nors pusę yra skaudu. Neigiamos emocijos pasireiškia elgesio ar sveikatos sutrikimais.

„Tėvai po kiek laiko veda vaikus pas specialistą ir sako, kad vaikas turi problemų. Iš tikrųjų tai jų problemos, ne vaiko“, – sakė psichologė. – Tik atsiliepia vaikui gana skaudžiai. Vieni vaikai užsidaro savyje, kenčia tyliai, kiti netinkamu elgesiu siekia dėmesio.“ Vaikams reikia dėmesio gauti bet kokiu būdu. Grubumu, muštynėmis siekia, kad į juos atsisuktų tėvai, kurie savo skyrybų rate nebemato vaikų.

Mažesniems vaikučiams, kurie nemoka tvarkytis su savo emocijomis, atsiranda somatinių negalavimų. Net išmatų nelaikymas gali atsirasti dėl konflikto su tėvais, dėl neišsakyto pykčio. Tada tėvai dar labiau pyksta, o konfliktas gilėja. Taigi kenčia vaikas dvigubai, nes dėl šio negalavimo  smunka savivertė, vaikas šalinasi draugų, negali vykti į keliones ir pan.

Jei skyrybų įkarštis vyksta paauglystėje, prasideda abipusės manipuliacijos. Paauglystėje paprastai  tėvų autoritetas mažėja. Nedarnioje šeimoje tėvai praranda bet kokį autoritetą. Prasideda grasinimai – išeisiu pas kitą. Tėvai imasi gražių pažadų, kuriuos ne visada įgyvendina, papirkinėjimų trokštamais daiktais ir pan.

„Reikia dar prieš skyrybas susidėlioti taisykles kaip elgtis, nes paskui klaidos sunkiai ištaisomos, – teigia specialistė. – Iš naujo mokytis darnaus elgesio sunkiau. Svarbiausia, kad mūsų klaidos liečia pačius brangiausius – vaikus. Vaiko raidai, psichikai, savivokai gali būti nepataisoma žala.“

Nemokama pagalba
„Idealiausias variantas, kai du suaugę žmonės ramiai pasikalba tarpusavyje ir su vaikais. Nesivelia į karus, neleidžia vaikams savimi manipuliuoti. Mokosi bendrauti dėl vaiko gerovės, perlipa per savo ambicijas dėl bendro kūrinio – vaiko. Bet gal tik 20 proc. tokių. Siūlyčiau kreiptis į specialistus, – pataria D. Ulvydaitė. – Šiuo metu jau nebegalima sakyti, kad nėra pagalbos. Jos yra. Mediatoriai padeda rasti bendrus taškus, sutarti, kaip bus sprendžiami bendravimo su vaiku klausimai. Daug nemokamos pagalbos bendruomenės centruose ir kitur. Jeigu tenka skirtis, reikėtų nuo pat pradžių tartis su specialistu, pasirinkus, su kuriuo patogu, gera kalbėtis.“  

Bendruomeniniai šeimos namai įkurti Šiaurės Lietuvos kolegijoje. Čia teikiamos informavimo ir konsultavimo paslaugos, pozityvios tėvystės mokymai, mediacijos paslaugos, kt. Besikreipiančių daugėja. „Džiugu, kad tėvai imasi spręsti problemas. Patys kreipiasi dažniau aukštesnio išsilavinimo, geresnės socialinės padėties žmonės. Pagal projektą konsultacijų skaičius ribotas, bet jie domisi, kur galėtų konsultacijas tęsti, nes suprato jų naudą“, – pasakojo D. Ulvydaitė.

Šiauliuose psichologė pastebėjusi keistoką tendenciją. Socialinės darbuotojos užregistruoja šeimas, kurioms pačios teikia pagalbą, t. y. vykdo savo planą – nukreipia pas psichologą. Šitos šeimos mažiau motyvuotos, pasak psichologės, neretai ateina tik pliusiuko užsidėti, dėl to, kad liepė. O   projekto esmė – teikti pagalbą šeimoms, kurios negauna jokios pagalbos.

D. Ulvydaitę džiugina, kad sėkmės atvejų yra, žmonės keičia savo elgesį, nusileidžia iš aukštybių, atsisako požiūrio, kad yra teisūs, viską gali. Matyti, kad projektas labai reikalingas žmonėms. Nemokama pagalba padeda išsikapstyti iš, rodos, neįveikiamų šeimyninių kivirčų, padeda apsaugoti vaikus nuo negatyvių išgyvenimų.

Skaudžiausias kaltės jausmas
Patiems suaugusiems skyrybos yra sunki krizė, nes laukia dideli pokyčiai, – dienraščiui kalbėjo psichologė Veronika Lakis-Mičienė, Paramos vaikams centro projektų koordinatorė. – Jie patys daug ko nežino: kaip gyvens, kaip pasidalys turtą, kaip bendraus su vaikais. Idealių atvejų, kada sutuoktiniai sugeba susitarti ir neįtraukia vaiko į savo konfliktus, o svarbiausia – nuolat siunčia vaikui aiškią žinutę, kad dėl skyrybų jis nėra kaltas, labai nedaug. Vienos šeimos apie vaikus tarsi užmiršta, siekdamos išpainioti savo jausmus, finansines problemas, kitos juos paverčia savo įrankiu kovoje prieš sutuoktinį. Abu atvejai kenksmingi vaikui.“

Pasak psichologės, visuomenėje labiau pastebimi atvejai, kai tėvams skiriantis vaikai tampa įkaitais. Tėvų galbūt nesąmoningas parodymas, kad mama liūdi, jei vaikas myli tėtį arba atvirkščiai – tėčiui nepatinka, kad vaikas myli mamą, sukuria kenksmingą situaciją. Žemindami vienas kitą vaiko akivaizdoje, spausdami vaiką klausytis blogybių apie mylimą asmenį vaiką labai skaudina, stiprina nesaugumo jausmą, sukelia sumaištį, bejėgiškumą.

Pasitaiko, kad vienas iš tėvų, dažniau mamos, savo perdėta meile vaikui užkrauna per didelius lūkesčius, reikalauja idealumo visose srityse. Tai irgi sukelia sunkių išgyvenimų. Žalos vaiko sveikatai gali padaryti neišsakytos emocijos, baimė netekti vieno iš tėvų, tėčio ar mamos ilgesys po skyrybų. Kai kuriems vaikams tai pasireiškia somatiniais negalavimais – pilvuko, galvos skausmu, šlapinimusi į lovą ir pan.

,,Ypač sunkiai vaikai išgyvena kaltės jausmą, – teigė psichologė. – Mažieji jaučiasi kalti, kad tėvai skiriasi. Vieni siekia užsitarnauti tėvų palankumą itin stropiu mokymusi, labai geru elgesiu, paklusnumu, kad tik sutaikytų tėvus. Kiti, priešingai, savo bejėgiškumą išreiškia maištavimu, nederamu elgesiu. Jei tokiu atveju neįsigilinama į vaiko pablogėjusio elgesio priežastis, krizė gilėja.“

Pasak specialistės, svarbu suprasti, kad elgesio pokytis į vieną ar kitą pusę nėra manipuliacija, tai dažnai kyla iš kaltės jutimo, iš nesąmoningos iliuzijos, kad jie gali kokiu nors būdu tėvų sprendimą pakeisti.

Svarbu, kad vaikas turėtų su kuo išsikalbėti. Tai gali būti močiutė ar dėdė, treneris, mokytojas ar kitas suaugęs žmogus, kuriuo vaikas pasitiki. Tėvai turėtų skatinti tokį bendravimą, ypač tada, kai jaučiasi nepajėgūs deramai vaikui viską paaiškinti. Nepamirškime, kad vaikams labiausiai reikia aiškumo, stabilumo, žinojimo, kad gali mylėti ir mamą, ir tėtį, kad juos myli abu tėvai.   

Į smarkiai pasikeitusį vaiko elgesį turėtų sureaguoti mokyklos ar vaikų darželio pedagogai.

Apskritai mokykla gali labai daug, nes tai stabilesnė vaiko, paauglio gyvenimo dalis. Čia jis užimtas prasminga veikla, čia vyksta bendravimas su draugais, mokytojais. Čia jį pažįsta ir greitai gali pastebėti pokyčius. Aplinkinių pastabumas, suaugusiųjų dėmesys vaikui gali jį pastiprinti.

Paramos vaikams centras įsteigė „Tėvų liniją“. Kiekvieną vakarą darbo dienomis nuo 17 iki 21 val. tėvai gali paskambinti nemokamu numeriu 8 800 900 12 ir su psichologu pasikonsultuoti jiems rūpimais vaikų auklėjimo klausimais. Specialistas išklausęs patars, kur ieškoti pagalbos. Konsultacijos yra anoniminės ir informacija neperduodama jokioms tarnyboms.

Psichologės teigimu, visuomenė darosi labiau išprususi ir daugiau žmonių ryžtasi kreiptis pagalbos.

Psichologė D. Ulvydaitė: ,,Nereikia laukti, kol nesutarimai palies vaikus. Pagalbos yra.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.