Nors skurdą Lietuvoje patiria net kas penktas, nepritekliuje gyvenantys žmonės dažnai yra stigmatizuojami, kaltinami ir išstumiami iš visuomenės gyvenimo. Specialistai sako, kad toks požiūris yra suprantamas. Natūralu, jog ne visiems iš karto pavyksta savyje pažadinti empatiją, užuojautos jausmą.

Skurdo ženklų netrūksta
 „Važiuodamas autobusu pastebiu ir kartu keliaujančius senjorus. Jų apranga, šukuosena yra skurdo, o ne prabangos ženklai. Turėčiau juos užjausti, įjungti empatiją, bet kai jie išlipę iš autobuso eina apsipirkti į prabangias parduotuves, pamatau ir kitą dalyką, jog išvaizda, laikysena yra tik kaukės“, – „Šiaulių naujienoms“ komentuoja filosofas Jurgis Dieliautas.

Skurdą mes visi apibūdiname ir suprantame nevienodai. Štai kai kuriose Karibų salose, Centrinėje Amerikoje ir kitose šalyse egzistuoja tam tikra skurdo kultūra, kur skurdas laikomas normaliu reiškiniu. Kur nors Bangladeše, Tibete skurstantys išmaldos neprašo, o Lietuvoje išmaldos prašytojų netrūksta.

Pradedant lyginti, kodėl šalys skurdą suvokia skirtingai, į pagalbą atskuba ekonomistai su teiginiais – esą skurdas yra santykinis dydis. Filosofas sako, norintis su tuo sutikti, tačiau atkreipia dėmesį į kitą problemą: „Vidurinis sluoksnis yra ties skurdo riba. Dėstytojai, mokytojai, iš dalies – gydytojai gauna minimalų mėnesio atlyginimą. Jeigu „minimumą“ laikome norma, vadinasi, Lietuva yra absoliuti skurdo valstybė.“

Skriaudžiami ne tik mokytojai ir kultūros darbuotojai. Pensininkai taip pat priversti nuolat gyventi ant ar už skurdo ribos. Pašnekovo nuomone, pensininkai ir ateityje priklausys labiausiai skriaudžiamam visuomenės sluoksniui. Jeigu pensininkai nesivers kažkokia papildoma veikla, bet kurioje šalyje, net ir didesnėmis pensijomis garsėjančioje Vokietijoje, pensijų jiems niekada neužteks. Jie vis tiek bus visuomenės išguiti, atstumti, ignoruojami.

Negyvena, bet vegetuoja
Aišku, tai nereiškia, kad valdžia neturi spręsti skurdo problemos. Turi, tik panašu, kad kol kas problemą sprendžia neefektyviai. Apskritai iš skurstančio žmogaus dažniau pasityčiojama nei jam padedama. Baisiausia, kad neretai ta pašaipa perauga į cinizmą.

„Atsiranda ciniškas požiūris, pranašumo demonstravimas. Tik pakankamai protingas žmogus suvokia, kad požiūris į prabangą gali būti ironiškas, jog čia yra gausybė tuštybės ir į tai visai nebūtina kreipti dėmesio. Apranga, išvaizda nėra pagrindinis kriterijus, pagal kurį mes galime vertinti“, – sako J. Dieliautas.

Jis pastebi, kad dažniausiai skurstančiais rūpinasi ne valdžia, bet nevyriausybinės, religinės organizacijos. Stiprios bendruomenės iš valdžios sugeba išsireikalauti, kad visais visuomeniniais sluoksniais būtų pasirūpinta.

Nors Lietuva stipriomis bendruomenėmis nelabai gali pasigirti, mūsų šalis išsiskiria stipresniu religiniu jausmu. Kaip ir trečiosiose pasaulio šalyse, lietuviai žino, kad prisijungę prie religinės bendruomenės gaus socialinę paramą ir badu nemirs.

Kai kuriose Afrikos šalyse badas yra laikomas normaliu reiškiniu. Ar vegetavimas, gyvenimas pusbadčiu laikomas normaliu dalyku ir Lietuvoje? Filosofas sako, kad atsakymas priklauso nuo to, ar žmogus geba pasinaudoti savo talentais, elementariais gebėjimais, simboliniu kapitalu. Aibė žmonių geba tuo pasinaudoti ir, radę būdų kaip išgyventi, iš aplinkinių neprašo jokios pagalbos.

„Pensininkas, pardavęs prabangų savo trijų kambarių butą ir persikėlęs į – mažesnį, būtų aprūpintas iki gyvenimo pabaigos ir tą gyvenimo saulėlydį nugyventų pakankamai oriai. Tik principai, ambicijos ne visada leidžia tai padaryti, todėl visas paskutines santaupas žmogus išleidžia mokesčiams ir prasimaitinimui“, – teigia J. Dieliautas.

Gelbėja išmokos vaikui
Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo duomenimis, Lietuvoje įgyvendinamos kelios priemonės, kuriomis siekiama sumažinti skurdą.

Nuo 2018 sausio 1 dienos įsigaliojo Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo pakeitimai, kuriais yra įtvirtinamos naujos paramos rūšys – tikslinė, periodinė bei sąlyginė pašalpa. Jos sudaro galimybes savivaldybėms tiksliau atliepti labiausiai skurstančių asmenų poreikius.

Dar vienas svarbus žingsnis – siekiant skatinti piniginę socialinę paramą gaunančių žmonių motyvaciją dirbti, kad padidėjus atlyginimui neįvyktų staigus gaunamos socialinės paramos sumažėjimas, skiriant minėtą paramą, į šeimos (asmens) pajamas nebus įskaitoma dalis darbo užmokesčio (atsižvelgiant į šeimos struktūrą, nuo 15 iki 35 proc.).

Įstatymas taip pat įpareigoja savivaldybes sutaupytas nuo paramos lėšas skirti išimtinai socialinėms reikmėms.

Nuo 2018 m. taip pat įsigaliojo nauja Išmokų vaikams įstatymo redakcija, kurioje įtvirtinta universali išmoka vaikui („vaiko pinigai“), kuri bus mokama visiems vaikams. Kita vertus, įvedus „vaiko pinigus“, buvo panaikintas papildomas neapmokestinamų pajamų dydis šeimoms, auginančioms vaikus. Taigi, daugelis šeimų pajamų skirtumo nepajuto. Vis dėlto „vaiko pinigai“ pagerins tų šeimų padėtį, kurios mokestine lengvata iki šiol negalėjo pasinaudoti dėl per mažo darbo užmokesčio. Be to, universali išmoka mažina skurstančių šeimų stigmatizaciją, mažina biurokratinę naštą, didina išmokos aprėptį ir didina darbo paskatas – universali išmoka sumažina skurdo spąstų tikimybę, nes nepasiturintys asmenys yra tikri, kad jiems įsidarbinus išmoka nedings ir jų disponuojamos pajamos nesumažės. Be to, nuo šiuo metų padidintos ir išmokos nepasiturinčioms bei gausioms šeimoms.

Neapsieina be išmokų
Nuo šių metų taip pat įsigaliojo LR socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo pakeitimai, kurie susieja socialines išmokas su minimalių vartojimo poreikių dydžiu (MVPD). Šis dydis nurodo asmens išlaidų sumą eurais, reikalingą minimaliems asmens maisto ir ne maisto (prekių ir paslaugų) poreikiams patenkinti per mėnesį. Šis dydis bus atnaujinamas kasmet. 2017 m. dydžio suma siekė 245 eurus. Išmokų susiejimas su MVPD – didžiulis žingsnis į priekį. Tai reiškia, kad nuo šiol tam tikrų išmokų dydžiai bus indeksuojami, atnaujinami kasmet ir nebepriklausys nuo politinės valios.

Kita vertus, tame pačiame įstatyme numatoma, kad valstybės remiamos pajamos sudaro tik 50 proc. MVPD. Taigi, nepaisant dydžio 22 atnaujinimo, tokia parama nesuteikia paramos gavėjams galimybių užtikrinti bent kiek orų gyvenimą bei tarsi užšaldo ir įtvirtina nuostatą, kad parama labiausiai skurstantiems niekada neužtikrins minimalių poreikių.

Šiemet taip pat priimti skolų išieškojimo pakeitimai. Nuo 2018 m. gruodžio išskaitymų procentai mažėja iki 30 procentų (vietoje buvusių 50) nuo MMA ir 50 procentų (vietoje buvusių 70) nuo dalies, kuri viršija MMA. Nors ir ganėtinai nuosaikūs, tačiau šie pakeitimai yra neabejotinai žingsnis į priekį.

2018 m. Seimas priėmė vadinamąją „mokesčių reformą“. Patvirtinus reformą, buvo įvesti 20 proc. ir 27 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifai, padidintas neapmokestinamas pajamų dydis (NPD), plečiamos jo taikymo ribos, o darbuotojo ir darbdavio mokami mokesčiai sujungiami. Tokie pakeitimai šiek tiek padidins žemą ir vidutinį darbo užmokestį gaunančių asmenų pajamas, tačiau vis dėlto sumažės pajamų surenkamumas ir perskirstymas. Tikėtina, kad mažės viešojo sektoriaus finansavimas, kuris turi užtikrinti labiausiai pažeidžiamų asmenų apsaugą teikiant sveikatos apsaugos, švietimo ir socialines paslaugas. Be to, kartu su reforma buvo įvestos „Sodros“ įmokų „lubos“, tačiau atsvara „Sodros“ biudžeto sumažinimui nenumatyta.

Kelia ambicingus tikslus
Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė Aistė Adomavičienė „Šiaulių naujienoms“ yra ne kartą sakiusi, kad egzistuoja ir kitų būdų, kaip būtų galima sumažinti skurdo ir socialinę atskirtį.

Tinklas siūlo parengti aktualią, realijas atitinkančią skurdo mažinimo strategiją, kuri apimtų skurdo rodiklių apžvalgą, išskirtų svarbiausias viešosios politikos sritis, neatsiejamas nuo skurdo mažinimo ir įvardytų ambicingus tikslus, uždavinius bei priemones jiems pasiekti. Toliau tobulinti mokesčių bei socialinių išmokų sistemą. Didinti pajamas didelėms skurstančiųjų grupėms, t. y. pensininkams, vienišų tėvų ir daugiavaikėms šeimoms, žmonėms su negalia.

Siekiant mažinti skurdo spąstus, į kuriuos žmonės patenka dėl įsiskolinimų, būtina mažinti išskaitas iš darbo užmokesčio. Ilgalaikės skurdo prevencijos priemonės turi būti nukreiptos į švietimo kokybės ir prieinamumo didinimą. Ilgalaikiams bedarbiams būtina teikti specializuotą kompleksinę pagalbą, apimančią ne tik profesinį persikvalifikavimą ar profesinių įgūdžių atkūrimą, bet ir kitų kompetencijų, bendrųjų įgūdžių ugdymą. Į paslaugų teikimą įvairioms socialinės atskirties grupėms būtina įtraukti kuo daugiau nevyriausybinių organizacijų, kurios turi sukaupusios ilgametę patirtį teikiant specializuotas ir kompleksines paslaugas atskirtį patiriantiems asmenims.

2018 10 16 15

J. Dieliautas: „Jeigu „minimumą“ laikome norma, vadinasi, Lietuva yra absoliuti skurdo valstybė“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų