,,Laiptų galerijoje“ vakare šiauliečiai susirinko susitikti su bičiuliu Rolandu – vyko Rolando Parafinavičiaus debiutinio romano ,,Fotografas“ pristatymas. Buvo smalsu sužinoti, kodėl fotografas, užuot pasaulį mums pateikęs vaizdais, ėmė kurti pasakojimus. Tai padėjo išsiaiškinti iš Šiaulių kilusi rašytoja Sandra Bernotaitė, Alekso Pietinio istoriją lydėjusi nuo jos ištakų iki leidyklos durų.

Alekso Pietinio istorija
Fotografas Aleksas Pietinis išgyvena ne pačius geriausius laikus: užsakymų nėra, pinigų – taip pat, o širdis  kraujuoja po išsiskyrimo su mylimąja. Laimė, paguodą galima rasti Fotografijos namuose tarp spalvingų asmenybių. Intriga užverda, kai paaiškėja, kad jaunystėje nuspaustas nepadorus kadras kelia grėsmę politikės reputacijai. Gaudynės, slėpynės, persipynusios su meilės nuotykiais, Aleksą Pietinį blaško nuo Šiaulių iki Amsterdamo ir atokių Skandinavijos užkampių, galiausiai praregėjusį grąžina ten, kur viskas prasidėjo.

R. Parafinavičiaus romane ,,Fotografas“ susipina įtemptas detektyvas ir aistringa meilės istorija, draugystė ir veidmainystė. Gal ne vienas skaitytojas jame ras savo bruožų ir dar kartą pasijuoks iš primirštų istorijų.

Susitikimas – humoro prisodrintas spektaklis
Spektakliu gal nederėtų vadinti, nes tai iš tikrųjų buvo nuoširdus pašnekesys, kuriame lygiomis teisėmis galėjo dalyvauti kas panorėjęs. Bet jame tiek intrigos, smagių pašmaikštavimų, kad galėjai ilsėtis kaip lengvame spektaklyje.

Pradėdama susitikimą galerijos direktorė Janina Ališauskienė juokavo: vieni atėjo, nes nustebo, kad fotografas menininkas Rolandas parašė knygą, kiti – kad ją skaitė ir nesėkmingai ieškojo bendrai patirtų nuotykių, treti žinią išgirdo, bet nieko nesuprato.

Ji papasakojo nuotykį, patirtą  Ukrainoje, kai iškilo pavojus, kad Rolando erotinių nuotraukų paroda bus uždrausta, nepaisant visų titulų ir apdovanojimų. Tada Rolandas sumanęs protestuoti užrišta burna su žodžiu ,,Laisvė“. ,,Galėjom negrįžti...“ – atsiduso galerijos vadovė, o salėje nuvilnijo juoko banga. Tad minėtos istorijos laiptiečiai romane nerado. Bet pasak J. Ališauskienės, kiekvienam slapčia kirba mintis: o gal viena ar kita istorija apie mane...

S. Bernotaitė teigė, kad lietuviai yra nuostabūs pasakotojai. ,,Mes sukuriame puikių šeimos istorijų, legendų. Ypač Šiauliuose. Be to, Šiauliai turi nuostabų humoro jausmą, tokio niekur nerasi. Tie du dalykai puikiai dera literatūroje“, – sakė rašytoja. Prieš dvejus metus Rolandas atėjęs su knygos pradžia ir nežinojęs, ką su ja daryti. Rašė impulsyviai. Tokius žmones būtina pastiprinti.

,,Pasirodo, šitame krašte raštingi net fotografai. Kai visas pasaulis ėmė fotografuoti, fotografai ėmėsi pasakoti žodžiu, rašyti įdomias istorijas. Bet dar nė vienas neparašė trilerio. Jis netelpa nė į vieno žanro rėmus. Viskas vyksta tikrovėje, kuri pasakojama su nepaprasta išmone ir pramoga“, – negailėjo pagyrų S. Bernotaitė. Pasak jos, vieni autoriai rašo apie gyvenimą, o kiti rašo gyvenimą. Rolandas – būtent iš pastarųjų. Ji pavadino debiutuojantį autorių lietuvišku Č. Bukovskiu. Rašytoja prisipažino iš pradžių suabejojusi dėl pavadinimo, bet kai rankraštį perskaitė, įsitikino, kad kitokio būti negali.

Pradžia – ,,Trys muškietininkai“
Atlikdama moderatorės vaidmenį Sandra uždavinėjo klausimus, neretai padėdama į juos atsakyti – „Nuo ko prasidėjo, kas žiebė, kad ėmeisi rašyti?“

Autorius atsakė, kad niekas nežiebė, pats nežino kodėl taip atsitiko. ,,Pirmoji mano perskaityta knyga vaikystėje buvo Aleksandro Diuma ,,Trys muškietininkai“. Skaityti buvo užburiančiai įdomu, bet labai liūdino vieta, kur d‘Artanjano mylimoji ponia Bonasje buvo nunuodyta. Todėl skaičiau vėl ir vėl – net 7 kartus, tikėdamasis, kad jau šį kartą tai tikrai jos niekas nenunuodys. Skaitydamas septintą sykį supratau, kad ponią Bonasje gali išgelbėti tik vienas žmogus – aš pats. Jei tapsiu rašytoju ir išsaugosiu šventą d‘Artanjano meilę. Vėliau suvokiau, kad rašytojas yra ne tas, kuris moka rašyti, o tas, kuris turi ką papasakoti. Bet reikėjo pribręsti.“

O surimtėjęs R. Parafinavičius tęsė: ,,Niekada nebuvau toli nuo rašymo – žurnalistiką pakeitė kitas žanras ir tiek. Dabar žinau, kad pasakoti raštu yra žymiai sunkiau, nes tuoj pat išlenda nemokšiškumas. Dėkingas, kad laiku sutikau Sandrą. Rašiau ne sau, ne dėl to, kad neturiu ką skaityti. Rašiau per daug negalvodamas. Nežinojau, ką veikėjas veiks, ką toliau darys. Neturėjau aiškaus matymo. Kažin ar kiekvienas, kas tikisi, ras joje savo istoriją. Gal kai kam pasiseks?“

Sandra, išdavusi vieną kitą rašantiems svarbų patarimą, neslėpė nusistebėjimo autoriaus greitumu: ,,Rolandas tikėjosi parašysiąs romaną per kelis mėnesius – iki gimtadienio. Tai dabar kaip anekdotas. Vis dėlto romanas sukurtas per nevisus dvejus metus.“

Garbės principai
S. Bernotaitė atkreipė dėmesį, kad Šiauliuose dar gyvas garbės supratimas, kurio laikosi ir Rolando veikėjai. Jie nėra teigiami, dažnai klysta, bet viduje yra dori. Kaip tai pavyksta?

,,Taip giliai į save nelindau, – atsakė R. Parafinavičius. – Garbės kodeksas gal irgi atėjo iš ,,Trijų muškietininkų“. Mes su Aleksu labai skirtingi. Aš esu tikras, o jis yra popierinis, valdomas mano užgaidų. Jis negali daryti įtakos mano gyvenimui, o aš stumdau jį, kur noriu, ir valdau jo likimą. Aleksas Pietinis yra žmogus su įskilusia siela. Jis nori būti doras. Ir net laimingas.“

S. Bernotaitė į tai reagavo dar vienu komplimentu: ,,Rolandas yra mūsų Bukovskis. Rašo tai, kas yra tikra. Rašyti nemeluojant, neapsimetinėjant yra tikras talentas. Rašymo krizės, tas impulsyvumas, natūralus išgyvenimas perduoda elektrą, kurią jautė tuo metu.“

Vyrai ir moterys
Veikėjai romane turi pavardes, sutampančias su Šiaulių vietovardžiais: broliai Bubiai, Jurgis Medelynas, Zita Zoknienė, Rapolas Šimšė. Svarbiausias herojus – Aleksas Pietinis. Tai įneša žaismės.

,,Kai kalbame apie veikėjus, nors jų vardai labai šiaulietiški, būtina pastaba – su biografija nesusiję. Vyriškus charakterius lengviau kurti negu moterų. Bet moterys skaitydamos gal susidomės, kaip vyrui tai atrodo“, – paklaustas apie veikėjų prototipus gynėsi autorius.

Sandros nuomone, lietuviai per retai sako moterims: ,,Aš tave myliu.“. Rolandas pripažino jos patarimų paklausęs ir ,,cukraus“ pamažinęs. Bet gindamas lietuvius vyrus prisiminė japonų mėgstamą komplimentą: ,,Aš norėčiau būti palaidotas su tavimi vienoje duobėje.“

Amatininkas, menininkas ir... politika rausvoje šviesoje
„Aleksas Pietinis – fotografas, todėl  fotografuoja iškilmingus politikų snukelius. Knygoje ne vienas groteskiškas tikrovės epizodas. Politikai, banditai, verslininkai – yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis“, – sako autorius ir… nesišypso.

Paklaustas, ar laiko save rašytoju, atsakė: ,,Rašytoja yra Sandra, ne aš. Per lengva man būtų etiketė. Kai verdu kiaušinį, esu virėjas. Kai vairuoju automobilį, esu vairuotojas. Kai fotografuoju, esu fotografas. Kai rašau… Priklausys nuo jūsų. Jeigu bus skaitytojas...“

Įsiterpė Sandra: „Kai žmogus išleidžia knygą, tampa autoriumi. Rolandas yra puikaus romano autorius. O kad taptum menininku reikia būti geru amatininku. Daug dalykų išmanyti. Rolandas suderina fotografo žvilgsnio aštrumą ir žodį.“

Sudrebino, sudomino, suintrigavo
Žiniasklaidoje jau skelbiama: šiauliečio debiutinė knyga sudrebino literatūros pasaulį.

„Sudrebino, sukrėtė“. Ar šie žodžiai dar tebeturi savo spalvą? Nustebino ir sudomino – tikrai. Aš irgi iš pietinio.  Po R. Kmitos romano ,,Pietinia kronikos“ buvo gėda tai prisipažinti, apmaudu, kad nepajėgiu įžvelgti jo vertės, pripažinti tokios tapatybės, dar baisiau dėl suvulgarintos iškraipytos kalbos.  Dabar didžiuojuosi. Ant mano kambario sienų taip pat kažkada žydrame fone šaipėsi rausvanosiai meškiukai. Pasijutau artima, nors nesu fotografė. Džiugu buvo pasivaikščioti po šiaulietiškas erdves – tikras ir išgalvotas, smagu skaityti lengvus, tikra šiaulietiška šnekta paspalvintus dialogus.

Perskaičiusieji romaną sakė, kad skaityti jį lengva ir smagu, pasakojimas įtraukia ir sunkiai paleidžia. Įsitikinau. Grįždama namo nejučia atsiverčiau knygą, pavartyti ir… susivokiu tik atsidūrusi ne ten, kur turėjau išlipti, o pačiame pietinio pakrašty.

Apie autorių
Rolandas Parafinavičius (g. 1964 Šiauliuose) – fotografas ir žurnalistas („5 minutės“, „Litpoliinter“, „Šiaulių kraštas“, „Vakaro žinios“, „LT“, „Šiaurės kryptis“), šiuo metu – Šiaulių profesinio rengimo centro mokytojas, asociacijos „Fotografijos namai“ įkūrėjas , vadovas. Nuo 2001 m. dalyvauja parodose (11 personalinių, daugiau nei 50 bendraautoris), daugiau nei 20 konkursų laureatas ir prizininkas, Šiaulių miesto kultūros ir meno premijos laureatas. Daugiau nei 20 fotografijų albumų bendraautoris, knygos „Motinos rankos“ autorius.

2018 09 21 21

Šiauliečiai atėjo susitikti su bičiuliu Rolandu.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2018 09 21 20

Rašytojai S. Bernotaitei (kairėje) autorius dėkingas už patarimus, išgelbėjusius nuo mėgėjiško ,,cukraus“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.


Į viršų