Tęsiame pasakojimą apie šalies miškus, jų praeitį, dabartį ir ateities perspektyvas. Į klausimus atsako Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Virgilijus Mikšys.

– Kas inspiravo dabartinius miško kirtimus Lietuvoje? Kiek tai gali trukti?
– O kas „inspiruoja“ javų pjovimą vasaros pabaigoje ar bulvių kasimą rudenį? Šalyje daug brandžių medynų. Jų yra apie 450 tūkst. hektarų. Brandžių medynų plotas šalyje vien per laikotarpį nuo 2010 iki 2017 metų padidėjo beveik 60 tūkst. hektarų. Nes nors ir kertama, bet vis nauji ir nauji medynai sensta, pasiekia brandos amžių...

– Vis dėlto nepamenu, kada miškas taip būtų kertamas ir vežamas. Dargi vasarą didžiuliai darbų mastai nė kiek nemažėja.
– Kirtimai „didžiulio masto“, o kirstinų brandžių medynų plotai tik didėja... Tai, ką užauginome, naudoti juk reikia? Juk mediena paklausi. Nenaudosime – didelė dalis medienos paprasčiausiai supus miške: medis, kaip ir bet koks kitas gyvas organizmas, nėra amžinas – ir sensta, ir miršta.

O pas mus medienos išteklių naudojimas pastaruoju metu greičiau pavadintinas neracionaliu – daug brandžių medynų kertame gerokai pavėlavę, dėl to miškuose kaupiasi perbrendę medynai, kuriuose blogėja medienos kokybė (daugėja puvinių ir pan.), prasideda savaiminis jų irimas, mažas prieaugis. Tokie medynai užima miško plotus, kur galėtų augti nauji medynai ateities kartoms.

Daug kas tokių perbrendusių medynų (ypač drebulynų, baltalksnynų, kartais ir juodalksnynų, beržynų) iš viso kirsti vengia – medienos vertė mažesnė nei sąnaudos pačiam kirtimui ir miško atkūrimui.

Nors vengiant ir delsiant tikrai niekas negerėja. Jeigu, pavyzdžiui, tokie dabar perbrendę drebulynai (juose dažnai iš viso jau nebėra puvinio nepažeistų medžių) būtų kertami jų brandos amžiaus pradžioje (tas amžius pas mus – 41 metai), kol drebulės dar buvo sveikesnės ir vertingesnės, motyvų vengti kirtimo būtų mažiau, o ten jau gal augtų 20–30 metų amžiaus jaunuolynai. Ir gal vertingesnių medžių rūšių negu drebulės.

– Visuomenė nerimauja, ar nebus taip, kad liksime ir be gamtinių turtų, ir be pinigų, gautų už parduotą medieną. Paprasčiau kalbant, miškus išparceliuos, pinigus kažkas susišluos, o kaltų, kaip neretai pasitaiko, niekas net neieškos.
– Esame miškų zonoje. Miškai čia – pagrindinė natūrali ekosistema. Iškirsti miško plotai visada atsikuria ir savaime – miškas neišnyksta. Nebent jam to neleistume. Mes žymią miškų dalį atkuriame dirbtinai daugiausia tik todėl, kad norime geresnės kokybės (norimų medžių rūšių ir pan.) ar produktyvesnių miškų. Miškų zonoje miškas taip pat visada „susigrąžina“ prarastas teritorijas, jei mes, žmonės, tam netrukdome. Nebenaudojamų žemės ūkiui plotų savaiminis apaugimas mišku – akivaizdus to pavyzdys.

Jeigu mes išnyktume, praktiškai visa teritorija (išskyrus pelkes bei vandenis) vėl apaugtų miškais. Miškų medienos išteklių naudojimas šiuo metu tikrai net pernelyg „tausojantis“. Taigi miškams kaip „gamtiniam turtui“ grėsmių dėl jų naudojimo dabar tikrai nėra. Medienos išteklių mažėjimo pavojaus irgi nėra. Nebent pasireikštų tam tikros potencialios ateities grėsmės – klimato kaita, naujų kenkėjų ar ligų plitimas. Bet tai jau atskira tema.

Žinoma, miškininkai irgi galėtų kai ką daryti kitaip, kad tas „visuomenės nerimas“ (tegu ir nemotyvuotas, bet jis tikrai yra) būtų mažesnis. Bet tai irgi atskira tema...

Valstybiniai miškai tvarkomi pagal valstybės valdymo institucijų nustatytas taisykles, miškų urėdijos mokėjo nustatytus mokesčius, tai tikriausiai daro bei darys ir naujai sukurta valstybės įmonė. O kaltų (jeigu tokių yra) paieškos – visada teisėsaugos funkcija.

– Kiek hektarų miško užsimota iškirsti per artimiausius 10 metų?
– Paskutiniais metais pagrindinių miško kirtimų kasmetinis plotas – apie 23-24 tūkst. ha (apytiksliai po pusę jo valstybiniuose ir privačiuose miškuose). Kiek žinau, valstybinių miškų naudojimas artimiausiu metu kažkiek didės (nors, mano supratimu, didės nepakankamai ir dabartinės problemos liks). O privačių miškų naudojimas visada sunkiai prognozuojamas: sprendimus, ar kirsti brandų medyną, ar dar nekirsti, priima pats savininkas. O jo sprendimų motyvai – patys įvairiausi.

– Kas vykdo miško kirtimų ir atsodinimų kontrolę?
– Valstybinė miškų tarnyba ir jos miškų kontrolės skyriaus regioniniai poskyriai.

– Kaip visa tai atsilieps miško gyvūnijai (juk vasara kertamas miškas vers žvėris ir jų jauniklius palikti tas vietas)? Žala taip pat daroma ir augalams, žolynams, grybams. Kodėl miško darbai vykdomi net vasarą, kai anksčiau juos atlikdavo pašalus, žiemą, kad nebūtų ardoma miško paklotė, keliukai? Kas pasikeitė?
– Na, kasmetinė pagrindinių miško kirtimų (vykdomų brandžiuose medynuose, plynųjų ir neplynųjų) apimamo ploto dalis nuo viso miškų ploto dabar vos viršija 1 proc. Pavasarį ir vasarą vykdomų kirtimų dar žymiai mažesnė.

Manau, kad tai esminis atsakymas apie įtaką gyvūnijai. Kirtimų ribojimų pavasario-vasaros laikotarpiu šiuo metu irgi netrūksta – jie tuo metu draudžiami saugomose teritorijose, II miškų grupės miškuose, o neseniai uždrausta pavasarį ir vasaros pradžioje vykdyti visus ugdomuosius kirtimus.

Taip, žiemą, esant tvirtam įšalui, kirtimus vykdyti ir lengviau, ir problemų su paklotės, dirvožemio pažeidimais nebūtų. Dėl visų paminėtų priežasčių ir dabar didesnė dalis kirtimų tenka rudens-žiemos laikotarpiui. Bet kai mūsų žiemos neretai panašios į rudenį ar pavasarį, tada, nesant įšalo, dalies galimų šio laikotarpio privalumų dažnai nelieka...

O praeityje miškas žiemą dažniau buvo kertamas dėl paprastos priežasties – darbų sezoniškumo. Pagrindiniai kirtėjai buvo kaimo žmonės, kurie pavasarį-vasarą arė, sėjo, šienavo, derlių nuiminėjo ir kitam laiko neturėjo. Tik žiemą, kai tokių darbų nebūdavo, kirsdavo mišką arba savo reikmėms (malkos, mediena trobesių statybai ar remontui), arba kažkieno pasamdyti. Kiekvienas su savo arkliuku, savu pjūklu ir kirviu...

Atsiradus miško ruošos technikai šiuos darbus atlieka specializuoti darbininkai. Panašiai pakito ir medienos perdirbimas (apdirbimas) – neliko ypač smulkaus, dalinai namudinio, nereguliaraus. Medienos perdirbimas tapo pramone.

– Orientuojamasi į Europą? O gal Lietuva bei jos miškai yra visų mūsų turtas ir tokio masto kirtimai-pardavimai vis dėlto reikalauja ne parašo kažkur ministerijoje, bet galbūt  referendumo ar pan. Juk kalbame ne apie 5 ar 10 hektarų miško... T. y. čia greičiausiai reikia kitokio požiūrio ir kitokio priėjimo, o ne aklai taikyti užsienio šalių patirtį?
– Miškų ištekliai – biologiniai, atsinaujinantys. Tiek Europa, tiek ir dauguma pasaulio šalių šiuo metu prioritetą teikia būtent šitokių išteklių naudojimui. Žinoma, tvariam, subalansuotam ir pan. Ypač siekdamos stabdyti anglies dvideginio kiekių didėjimą atmosferoje bei klimato kaitą. Taip pat suvokdamos ir kitų (neatsinaujinančių) išteklių ribotumą.

O alternatyva tikriausiai būtų tik viena ir labai paprasta – nenaudoti biologinių (sakykime, miškų) išteklių. Tada visas fotosintezės metu (miškui, medžiams augant) „surištas“ anglies dvideginis savaime grįžtų į atmosferą: kaip jau sakiau, medis, kaip ir bet koks gyvas organizmas, nėra amžinas, jis sensta ir miršta, po to mediena supūva, taigi šitaip klimato kaitos tikrai nestabdome.

Statome tik mūrinius namus (girdėjau ir apie kylančią smėlio trūkumo betono gamybai problemą), juose naudojame tik plastikinius ar panašius baldus, grindis, lubas, duris bei energinių reikmių tenkinimui (elektra, šildymas ir pan.) naudojame naftą ar anglį (jų ištekliai irgi riboti), tuo didindami anglies dvideginio kiekį atmosferoje.

Kuris variantas geresnis? Tiesa, energinių reikmių tenkinimo požiūriu dar yra atominė energetika. Tačiau jos dabar visi labai bijo...

Pasak Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų instituto vyresniojo mokslo darbuotojo dr. V. Mikšio, nerimauti, jog Lietuva gali likti be miškų, nėra pagrindo.
Autoriaus nuotr.

Išpjovus mišką vietomis palikti styroti apie metro aukščio kelmai...
Autoriaus nuotr.

Toks vaizdas – rąstų rietuvės šalia miško keliukų – dabar Lietuvoje dažnas.
Autoriaus nuotr.