Airiai, skirtingai nei dauguma lietuvių, gana atviri, labai mėgstantys bendrauti, plepėti dargi su pirmu sutiktuoju ir „nesusireikšmina“. Gali kalbėtis su bet kuo ir bet kada. Panašiai elgiasi dargi vadinamosios „žvaigždės“.

Čia Raimonda prisiminė atvejį, kaip garsus aktorius, beje, sukūręs vieną iš pagrindinių vaidmenų filme „Sostų karai“, vienoje Dublino stotelėje padėjo įlipti į autobusą senyvai moteriškei. Ir aktorių pamatė kažkuris iš jo gerbėjų. Pripuolė. Apipylė komplimentais. Išsišneko. Pasirodo, tąkart jiems abiem buvo pakeliui pėstute. Ėjo ir šnekėjosi lyg du bičiuliai, nors vienas kitą matė pirmą, ko gero, – ir paskutinį kartą.

Be abejo, būna visokių išimčių, tačiau „žvaigždžių liga“ airiams nėra būdinga.

Ko nepasakytumei apie kai kuriuos lietuvius. Štai vienas toks jaunas kaunietis kažkada dalyvavo populiariame pokalbių šou, rodytame per vieną komercinį šalies televizijos kanalą. Tai buvo vasarą. Kalbama, kad po to vargšelis sustiręs iki pat pirmųjų šalčių vaikščiojo su tais pačiais trumparankoviais marškinėliais vien tam, kad Kauno gatvėse sutikti praeiviai jį atpažintų – jį, vienos laidos „žvaigždelę“. Laidos, kuri nieko nereiškia ir kurią seniai visi pamiršo...

Henrikas: „Sykį ligoninės teritorijoje esančioje automobilių parkavimo aikštelėje pamačiau vaikštinėjantį vyruką. Ilgokai sukau sau galvą, kur jį esu matęs? Paskui atsiminiau, jog tai Džeris Adamsas, vienas iš Airijos politikos banginių, dažnai rodomas per televiziją. Apsirengęs nepretenzingai, su džinsais. Neabejoju, jeigu tąkart būčiau prie jo priėjęs, būtume prašnekėję ketvirtį valandos ar ilgiau.“

Taigi airiai nelinkę labai savęs sureikšminti. Netgi tada, jeigu kuris suvaidino trečiaeilį vaidmenį kuriame nors antrarūšiame filme...

Ir tai nėra vien tik kelios parinktos istorijos. Pasak mano pašnekovų, bendravimo kultūros įgūdžiai ir pagarba kitam žmogui čia skiepijami nuo mažumės, to mokoma ir mokyklose, ir kolegijose. Nuo seno šioje šalyje įprasta mokytojus vadinti ne pavardėmis, bet vardais.

Dar apie mokymo ypatumus
„Mokyklose vyrauja visai kitokia atmosfera, negu ta, prie kurios buvome pripratę mes, – sako Raimonda. – Tai abipuse pagarba grįsti santykiai, kartu mokomasi rasti išeitis iš sudėtingų situacijų ir t. t. O ne tai, kad sėskis ir klausykis: esu už tave daug protingesnis ir tuoj tavo pustuštę galvą pripildysiu informacijos.“ Airijoje tai būtų visiškai nepriimtina.“

Henrikas: „Nenorėčiau, kad skaitytojai imtų galvoti, kad Airijoje vaikai visai nesimoko matematikos, muzikos, istorijos, geografijos, fizikos... Žinoma, mokosi. Tačiau ten prioritetai sudėlioti kiek kitaip. Kartais, man atrodo, net ne visai logiškai... Neseniai skaičiau straipsnį, kaip vaikai masiškai neišlaikė matematikos egzamino. Užuot papildomai vaikus mokę matematikos, švietimo sistemos klerkai tiesiog supaprastino egzamino užduotis...“

Dar viena panaši istorija atkeliavo iš Anglijos – buvo rodoma per vieną iš airiškų televizijos kanalų. Pasirodo, kažkurioje mokykloje aukštesniųjų klasių mokiniai dar nepažįsta laikrodžio. To klasikinio, su rodyklėmis, nes nuo mažens visi naudojasi mobiliaisiais telefonais, planšetėmis, kitais išmaniaisiais įrenginiais, kur laikas rodomas skaitmenimis. Ir vėlgi užuot išmokę vaikus pažinti laikrodį, jie visus rodyklinius laikrodžius pakeitė elektroniniais...

„Mano supratimu, tai yra ne kas kita – kaip žmonių bukinimas, – reziumuoja Henrikas. – Šitoje vietoje aš džiaugiuosi, kad Lietuvos mokyklose dar kažkas liko iš ano laikmečio. Pirmiausia tai žinios iš daugybės sričių ir, jeigu kas mokėsi bei norėjo išmokti – išmoko. Šiandien toks žmogus atrodo tiesiog eruditas.“

Čia prisimename vieną populiarią Lietuvoje televizijos laidą, kurioje testuojamos suaugusių žmonių įgytos žinios. Žinoma, tai tik laida, tik pramoga, tačiau nėra dūmų be ugnies. Bendras žmonių išprusimo lygis, lyginant su anuo laikmečiu, labai krito. Mūsų jaunystėje nebent tik Buratinas manė, kad Italija yra Paryžiaus sostinė, dabar – dažnas.

„Neretai emigrantai kalba dviem, trimis arba net keturiomis kalbomis, – tęsia Henrikas. – Tuo tarpu septynios dešimtys procentų airių nežino net savo senosios gaelų kalbos… Šnekasi tarpusavyje angliškai. Nors šalyje esama miestelių, kur žmonės kalba išimtinai tik gaeliškai. Tačiau jų ne tiek daug. Štai mūsų dukra greitai žinos daugiau gaeliškų žodžių negu senbuviai airiai… (Dabar gaelų kalbos mokoma Airijos mokyklose, - aut. past.)

Dėl ko aš prakalbau apie sovietinę švietimo sistemą? Tuomet reikėjo mokytis ne tik gimtosios (lietuvių) kalbos, bet ir rusų. Vėliau rinkdavomės dar vieną kalbą – anglų, vokiečių arba prancūzų. Buvome stačiai poliglotai, lyginant su dabartiniu jaunimu.“

Tačiau dauguma tada besimokiusiųjų užsienio kalbų taip nieko ir neišmoko: okei, Hitler kaput, ailovju, ir pan? Išimtis – rusų kalba, kuriai buvo skiriama žymiai daugiau pamokų ir dėmesio.

Kiek padiskutavę, prieiname išvados, jog mokantis kalbų reikalingas suinteresuotumas bei praktiniai bendravimo įgūdžiai. Rimtai kalbų mokėsi tik nedaugelis. Iš tikrųjų – kam tau anglų ar vokiečių kalba, kai net išvažiuoti kad ir į tą pačią broliškąją Lenkiją arba Čekoslovakiją galėjo ne kiekvienas? O ir užsieniečius Lietuvos provincijoje galėjai pamatyti ne dažniau kaip ufonautus…

Politika
Politika yra politika. „Nešvarus reikalas“. Žinoma, ten valdžia ne tiek korumpuota, kaip Lietuvoje, ir biurokratijos ne tiek daug, tačiau ne dėl kieno nors išskirtinių moralinių dorybių, bet kad žmonės vieningesni, organizuotesni, bendruomeniškesni, pilietiškesni ir per daug neleidžia politikams nukrypti į lankas – laiko juos už apynasrio.

Tačiau būna visko. Kartais akis bado neūkiškumas, pinigų švaistymas, o vieno žmogaus darbą neretai daro penkių žmonių komanda ir daro žymiai ilgiau.

„Ligoninės koridoriuje keitė grindų linoleumą. Du airiai vyrukai darbavosi ištisą savaitę. O kai pridavę darbą išvažiavo, norėjosi viską nuplėšti ir pačiam daryti iš naujo… Grindys atrodė baisiai, tačiau ligoninės administracija piliulę prarijo – matyt, baigėsi grindų dangai skirtų pinigų panaudojimo terminas“, – prisimena Henrikas.

Klimatas ir airiškos žiemos
Airijos klimatas labiau jūrinis: nėra čia labai karštų vasarų ar labai šaltų žiemų. Dažni krituliai ir vėjai. Ir nieko keisto – Airiją iš visų pusių supa jūros, o vakaruose – Atlanto vandenynas.

Tai airių automobiliams žieminės padangos kaip ir nereikalingos?

Henrikas: „Spėju, kad apie žiemines padangas airiai sužinojo iš mūsų, emigrantų, prieš kokius 6-7 metus.“

„Turbūt 2010-aisiais, kai buvo šalta (airių supratimu) žiema“, – tęsia mintį Raimonda ir priduria, kad tada žiema truko gal tik kokią savaitę.

„Pradėjome jiems sakyti, kad visai nebūtina gatvėse “šokti baletą“, kad tam yra žieminių, yra universalių padangų. Airiai klausdavo: „Turbūt siūlote užsidėti ant ratų grandines?“ Mes gi aiškindavome, kad grandinių nereikia – būtų per daug ekstremalu. Čia gi ne Aliaska! Kad žieminės padangos yra kitokio protektoriaus rašto, iš minkštesnės gumos, pritaikytos šaltajam sezonui…“ – šypsosi Henrikas.

Anot pašnekovų, pastaraisiais metais šalyje vis daugiau atsiranda autoservisų (rusų, lenkų, rumunų, airių), kur automobilių savininkams siūloma pasikeisti padangas į tinkančias sezonui. Aišku, tai yra savanoriškas pasirinkimas, kadangi šalyje galiojančios eismo taisyklės bei įstatymai jokių terminų arba sankcijų už važinėjimą vasarinėmis padangomis žiemą nenumato.

Raimonda: „Didelio žieminių padangų pirkimo bumo dar nėra, nors palengva prie to einama. „Kaltas“ ir švelnus Airijos klimatas bei šlapios, šiltos ir švelnios žiemos. Didesnis kelerių laipsnių šaltukas – čia retenybė.

„Susidaro įspūdis, jog airius žiema kaskart užklumpa nepasiruošusius, nes šaltesnės žiemos ten pasitaiko gal tik kartą per penkiolika metų, – tvirtina Henrikas. – Pasakojama, kad viena tokia šalta žiema buvo aštuntąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį – airiai išsiuntė delegaciją į Bostoną (JAV), kad pasidomėtų, kaip su žiemomis kovoja amerikiečiai. Grįžę pripirko sniego valymo mašinų, tačiau bėgo metai, o dar vienos šaltos žiemos taip ir nebepasitaikė. Nupirkta technika surūdijo stovėdama ir betiko nebent metalo laužui, o važiavusių į Ameriką konsultatų žinios nerado praktinio pritaikymo ir ilgainiui buvo pamirštos.“

Praėjusių metų kovo mėnesį paspaudė nedidelis šaltukas. Lietuvoje niekas ir dėmesio nebūtų atkreipęs, bet ten Airija. Sustojo visa šalis. Buvo paskelbtas raudonas pavojaus lygis – artinosi pūga.

„Tąkart važiavau automobiliu į darbą – nieko baisaus. Ko gero, taip ir būtų toji pūga praėjusi. Kol eismas judėjo, didesnių nesklandumų gatvėse bei keliuose nepasitaikė, tačiau paskelbus raudonąjį pavojaus lygį ir per nacionalinę televiziją žmones raginant neiti į darbą, šalis sustojo. Man kitą dieną reikėjo grįžti namo, bet trukdė gatvėse paliktos mašinos, besikaupiantis sniegas, provėžos. Nebedirbo įmonės, buvo paralyžiuotas visuomeninis transportas, sustojo net traukiniai. O šito suprasti negaliu: kodėl negalėjo važinėti traukiniai? Juk po karo traukiniais žmones net į Sibirą vežė?“ – stebisi Henrikas.

Tą dieną per pačią pūgą jis budėjo – vaikščiojo po saugomos ligoninės teritoriją, ir nieko. Tiesiog grožėjosi žiema, kuri jam pasirodė ne tokia ir žvarbi, kaip kad buvo pranašauta. Tuo tarpu airiams tos kelios dienos buvo kažkas tokio – suirutė. Produktai iš parduotuvių tiesiog buvo šluojami, o paklausiausi – duona ir pienas. Jų neliko pirmiausia. Žinoma, prastovos šalies biudžetui atsiėjo milžiniškus pinigus.

Raimonda: „Tas taip, bet, kita vertus, socialiniuose tinkluose netrūko skelbimų su siūloma pagalba. Pavyzdžiui, vienas rašė turįs visureigį – gal kam reikia kur pavažiuoti. Žmonės ėjo patikrinti ir paklausti kaimynų, ar jiems ko netrūksta. Ypač dėmesiu buvo apgaubti senyvi, neįgalūs kaimynai. Airiams būdinga bendruomenės dvasia ir rūpintis vieniems kitais.“

Henrikas: „Man dar patiko tai, kad nežiūrint užgriuvusių sunkumų, airiai nesiskundė ir neaimanavo. Jie tai priėmė gana ramiai, su airišku humoru: buvo, kas sulindo į pabus (aludes, – aut. past.) ir išgėrė daug gineso alaus. Kiti rytą atvyko į darbus nešini dideliais krepšiais su patalyne, drabužiais pasikeitimui, asmens higienos reikmenimis ar pan. Jie žinojo, kad vakare dėl pūgos nebegalės grįžti namo – gyvens bei miegos darbovietiese parą, dvi ar daugiau. Ir vėl niekas dėl to nemurmėjo, neburnojo, nesiskundė.“

Airijoje nuo mažens vaikams skiepijamas bendruomeniškumo jausmas. Mažieji noriai dalyvauja visuomeninėje veikloje, visokiuose projektuose.
Autoriaus nuotr.

Airiai rūpinasi beglobiais gyvūnais, veikia šunų ir kačių viešbučiai, prieglaudos, renginius organizuoja įvairios labdaros grupės, renkančios pinigus benamių keturkojų išlaikymui.
Autoriaus nuotr.

Smaragdinę salą, kap dažnai vadinama Airija, supa jūros ir Atlanto vandenynas. Dublino centre dideli jūros paukščiai – kasdienis vaizdas.
Autoriaus nuotr.