Šiuolaikinis jaunimas neskuba tuoktis ir susilaukti vaikų. Vyrai nenori vesti, kol neįsitikina, ar moteris yra sugyvenama. Moterys neskuba ištarti „taip“, kol savo akimis nepamato, kad išrinktasis patikimas, tolerantiškas, gebantis pasirūpinti tiek savimi, tiek šeima. Specialistai sako, kad visuomenė keičiasi, tad toks jaunų žmonių požiūris yra visiškai suprantamas ir normalus.

Nori jausti tvirtą pagrindą
Šiaulių universiteto dėstytojas filosofas Jurgis Dieliautas „Šiaulių naujienoms“ sako, kad jaunimo nenorą kurti šeimos lemia keli faktoriai, vienas iš jų – ekonominis.

„Kuo valstybėje, visuomenėje, bendruomenėje ekonominė situacija geresnė, tuo saugiau jaučiamasi ir tada niekas nenori anksti tuoktis, susilaukti palikuonių ir turėti daug vaikų. Vakarų visuomenėse, kur ekonominė gerovė yra pakankamai užtikrinta, tokia situacija ir dominuoja. Trečiojo pasaulio šalyse, daugiausia – Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir Azijoje, tokių saugumo garantijų nėra, ten didelis mirštamumas ir kitos bėdos, todėl tikimasi, kad iš tos žmonių gausos išliks bent keli palikuonys ir giminė bus pratęsta“, – lygina J. Dieliautas.

Lietuvoje neskubama tuoktis ne tik iš „gero“ gyvenimo. Jauni žmonės pirmiausia nori gyvenime įsitvirtinti, baigti studijas, pasiekti karjeros aukštumų ir tik po to kurti asmeninį gyvenimą.

Tam įtakos turi ir kovojimas už lygias teises, konkrečios visuomenės nesugebėjimas reklamuoti ir įžvelgti gausios šeimos pliusų. Norima, kad visuomenės nariai neliktų asocialūs, turėtų profesinių, socialinių įgūdžių, tinkamą išsilavinimą. Be to, vis dažniau pasvarstoma, kas nutiktų, jeigu moterys gimdytų keturis kartus iš eilės. Ar vėliau grįžusios į darbo rinką gebėtų joje įsitvirtinti, ar jų sugebėjimų kam nors dar reikėtų.

Ką jau bekalbėti apie kultūrines tendencijas, madas, socialines reklamas, kurios taip pat „pataria“, kuriame gyvenimo dešimtmetyje laikas tuoktis ir susilaukti vaikų.

Trisdešimtmečiai nebėra laikomi senberniais
Nepaisant visuomenėje įsitvirtinančių naujų tradicijų, kai kurie tėvai spaudžia savo jau suaugusius vaikus greičiau vesti ar ištekėti. Filosofas paaiškina, kad toks požiūris kilęs iš agrarinės visuomenės, kai gausi šeima reikšdavo papildomas darbo rankas, gausesnę darbo jėgą.

„Nurodymas, kada tuoktis, ateina iš archajinės tradicijos, užmirštant, kad dabartinė visuomenė absoliučiai pasikeitusi ir visi agrarinės visuomenės reliktai, nurodymai paprasčiausiai nebegalioja. Tėvai yra tos tradicijos „įkaitai“, manantys, kad kaip buvo vakar, taip turi būti šiandien ir taip būtinai bus rytoj“, – teigia J. Dieliautas.

Vis dėlto, anot jo, labai svarbu suvokti, kad visuomenė keičiasi, tampa mobilesnė, lankstesnė ir šiandien 20–30 metų asmenys nebėra laikomi senberniais ar senmergėmis.

„Bet kas tau paduos stiklinę vandens, kai pasensi?“ „Kaip tu išgyvensi vienas?“ Marčios ar žento panorėję tėvai to vis tiek nepaliauja klausinėti savo suaugusių atžalų. Filosofas juokaudamas sako, kad pirmiausia reikėtų pamąstyti, ar žmogus tos senatvės iš viso sulauks. Be to, jaunystę nuo senatvės skiria ilgas laiko tarpas, per kurį tiek pats žmogus, tiek visuomenė gali labai pasikeisti.

„Žinomiausi pasaulio psichologai sako nežinantys, kokia bus nauja visuomenė, bet jokių apokalipsės ženklų čia nėra, tiesiog neaišku, kaip bus toliau“, – sako pašnekovas.

Apskritai, filosofo nuomone, klausimas, kada jaunuoliui laikas tekėti ar vesti, yra nebesvarbiausias. Daug svarbiau – ar žmogus sugebės įsidarbinti, savimi pasirūpinti, rasti tinkamą gyvenimo būdą. Su asmenine laisve, karjera susiję klausimai tampa svarbesni už greitos ir aklos tradicijos perėmimą.
Aišku, nereikėtų baimintis, kad tradicinė šeima išnyks. Taip manyti būtų visiška nesąmonė.

Filosofas patikina, kad naujos tradicijos, tai – senos, pamirštos. Nors kuriasi kitokios šeimos sampratos, šeimos tipai, antropologiškai žiūrint, čia nėra nieko naujo. Visa tai yra buvę, tik tai yra sąmoningai ištrinta arba pamiršta.

Nežinoma, kaip paskatinti gimstamumą
Kita vertus, visai normalu kelti klausimą, o kas nutiktų, jeigu gimstamumo rodikliai pradėtų sparčiau ristis žemyn? Juk tada nebūtų dirbančiųjų, galinčių išlaikyti pensininkų ar dėl turimos negalios negalinčių dirbti.

Valdžios atstovai šiuo atžvilgiu bando kažką daryti, bet anot pašnekovo, ne tai, ką turėtų: „Valdžia turi remti jaunas šeimas ir remia, tik manau, ne visai tinkamai. Pigiausias dalykas kažką nukopijuoti ir pasakyti, kad čia kilni idėja. Reikia kur kas realesnio, konkretesnio žingsnio. Ar valdžia kreipiasi į tuos žmones, atlieka tyrimus ir iš tiesų tuo rūpinasi?“

Filosofo teigimu, sunku pasakyti, kas dar galėtų paskatinti gimstamumą. Paprastai gimstamumo protrūkis pastebimas sunkiais laikais, kai vyksta įvairūs kataklizmai, pilietiniai karai. Tada iš baimės netekti savo gyvybės išlikimas, savęs pratęsimas tampa pirmoje vietoje.

„Nuo Platono laikų vaikai, palikuonys suprantami kaip idėjų tąsa. Žmogus net su labai ribotu akiračiu, išsilavinimu instinktyviai suvokia, kad reikia po savęs kažką palikti. Tik tai nėra vienintelė funkcija, užduotis ar paskirtis, kuriai žmogus turi pašvęsti savo gyvenimą“, – tikina J. Dieliautas.

Juk iš tiesų yra daug žinomų žmonių, Nobelio premijos laureatų, kurie visą savo gyvenimą buvo laikomi „keistuoliais“, „vienišiais“, bet sėkmingai tą gyvenimą nugyveno.

Pataria vengti socialinio spaudimo
Lygių galimybių puoselėtoja Margarita Jankauskaitė dienraščiui komentuoja, kad gimstamumas pradėjo mažėti atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Pradėjus vykti dinamiškiems ekonomikos pokyčiams, jauni žmonės panoro pirmiausia įsitvirtinti darbo rinkoje, susikurti bent kažkokį minimalų ekonominį pagrindą ir tik po to kurti šeimas.

Net ir šiandien yra nemažai moterų, kurios laukia iki paskutinio momento, biologinės ribos, kada dar gali susilaukti palikuonių ir tik tada apsisprendžia turėti vaikų ar jų negimdyti.

„Mes matome, kad Lietuva per pastarąjį laikotarpį yra prisivijusi Vakarų Europos tendencijas, kai pirmą kartą tuokiamasi. Tendencijos išlieka panašios ir kalbant apie apsisprendimą turėti ar neturėti vaikų“, – informuoja M. Jankauskaitė.

Anot jos, demografinis kritimas matomas iš esmės dėl to, kad padaugėjo žmonių, apskritai nenorinčių turėti vaikų. Taip pat nusprendusių auginti tik vieną vaiką. Daugiavaikių šeimų Lietuvoje beveik nėra, nors jų labai daug nebuvo ir tarybiniais laikais.

Lygių galimybių puoselėtojos nuomone, dėl to nereikėtų labai nerimauti: „Žiūrint strategiškai, reikia kalbėti ne apie tai, kad žmonės turėtų daugiau vaikų, bet apskritai sulauktų bent vieno vaiko ar dviejų.“

Aišku, tai nereiškia, kad dabar tėvai turi nurodinėti savo suaugusiems vaikams, kada kurti šeimą. Tokia tėvų reakcija panašesnė į socialinį spaudimą ir, pašnekovės manymu, nėra deramas elgesys. Paprastai tėvai duoda patarimus, atsižvelgdami į savo gyvenimo patirtį ir nelabai padeda vaikams tuos patarimus pritaikyti dabarčiai. Tėvai kažkaip pamiršta, kad gyveno visiškai kitomis socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis, kai vaikų auginimas vyko visai kitame kontekste.

„Tėvams norėtųsi patarti, kad jie gerbtų savo vaikų asmeninę erdvę ir nedarytų tokio spaudimo. Jeigu jauni žmonės nesusilaukia vaikų, vadinasi, tam turi priežasčių. Galbūt nemato socialinių galimybių tai padaryti arba tiesiog negali susilaukti vaikų. Tai jų gyvenimas, jų šeima, kada ateis laikas, tada ir susilauks. Jeigu tėvams trūksta gyvenimo prasmės akcentų, tai ne vaikų kaltė. Tuos gyvenimo prasmės akcentus jie turėtų susireguliuoti patys“, – sako M. Jankauskaitė.

J. Dieliautas nemano, kad tradicinė šeima išnyks.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

M. Jankauskaitė sako, kad tėvai neturėtų nurodinėti savo suaugusiems vaikams, kada kurti šeimą.
Artūro STAPONKAUS nuotr.