Žolinė daugeliui yra šventinė diena, tačiau retas pasakytų, kodėl ir kaip ji turėtų būti švenčiama pagal senuosius lietuvių papročius. Šiaulių „Aušros“ muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja Sigita Milvidienė sako, kad nors nuo tradicijų nutolę žmonės nėra linkę nuosekliai laikytis papročių, vis dėlto jie mielai dalyvauja kitų organizuojamose tradicinėse Žolinėse. Labiausiai moterį džiuginantis dalykas – šventėse dalyvaujančios šeimos su vaikais. S. Milvidienė įsitikinusi – tik taip gali būti perduodamos senosios švenčių tradicijos.

Svarbiausias atributas – Žolinės puokštė
Kasmet gausų būrį lankytojų „Žaliūkių malūne“ sutraukiančiai Žolinių šventei pasiruošimas prasideda kone prieš savaitę: galvojami užsiėmimai, kepama duona, kruopščiai atrinkinėjami augalai, o iš jų rišamos Žolinės puokštės.

Apie Žolinę sutikusi papasakoti etnografė S. Milvidienė pirmiausia rodo žolynų kupiną pintinę, kurioje – iš pernai likusios senos puokštės, laukiančios, kol Žolinės apeigų metu bus sudegintos. Etnografė pabrėžia, kad paprastai jų išmesti nevalia – šventas daiktas turi būti garbingai sunaikinamas apeigų metu. Ir šis puokščių deginimo ritualas atliekamas iškilmingai, viešai, stebint šiauliečiams ir miesto svečiams.

Į šventę atėję žmonės dažnai atsineša ir savo pernai surištas Žolinės puokštes, kurias sudegina bendrame lauže. Ši dalis itin svarbi, nes simbolizuoja augalų grįžimą atgal į žemę – pelenais virtusios puokštės vėliau išbarstomos po laukus.

„Žolinė švenčiama visose krikščioniškose valstybėse ir daugelyje jų kruopščiai laikomasi Žolinės papročių. Šią dieną ypač garbinama Švenčiausioji Mergelė Marija, pavyzdžiui, jos atvaizdu puošiamos koplytėlės. Nors Žolinės tradicijos panašios visose krikščioniškose valstybėse, tačiau paprotys rišti Žolinės puokštę gajus tik Lietuvoje“, – sako S. Milvidienė.

Kalbėdama apie Žolinės puokštę, S. Milvidienė primena krikščioniškąją legendą – kai Švč. Mergelė Marija numirė, į dangų buvo paimta jos siela ir kūnas. Atėję apaštalai rado jos karstą, pilną priaugusių gražiausių augalų, daugiausiai rožių. Iš šios legendos gimė tradicija, kuria sekame – Žolinės puokščių darymas.

Anot etnografės, tradiciškai Žolinės puokštė susideda iš 7 augalų: 4 rūšių javų (rugiai, miežiai, kviečiai, avižos), linų, aguonų ir lauko arba darželio gėlių. Kiekvienas iš šių augalų simbolizuoja tam tikrus dalykus: rugiai – kad netrūktų duonos, linai – kad netrūktų laimės, aguonos – kad netrūktų sveikatos, gėlės – kad netrūktų meilės, kviečiai – kad netrūktų pyragų, avižos – kad netrūktų pinigų, miežiai – kad netrūktų alaus.

Moteris pamini, kad senovėje žmonės į šią puokštę įkomponuodavo ir vaistažolių. Kita vertus, neturintieji galimybių pasidaryti puokštės iš prieš tai išvardytų augalų, gali ją susikurti iš darželiuose ar net laukuose vešinčių augalų. Svarbiausia – turėti padarytą puokštę einant į bažnyčią Žolinės rytą.

„Mano močiutė, gyvendama bute ir neturėdama savo darželio, eidama į bažnyčią puikiausią puokštę pasidarydavo iš pakelėse augančių lauko augalų, nes tikėjo prietaru, kad per šią šventę į bažnyčią be puokštės eiti nevalia – neva atėjus tuščiomis rankomis velnias uodegą į rankas įbruks“, – pasakoja S. Milvidienė.

Be to, senovėje darant puokštes buvo ypač populiarūs mainai – šitokiu būdu žmonės ugdė bendruomeniškumą ir noriai vieni su kitais dalydavosi tuo, ką kiekvienas užaugindavo.

S. Milvidienė sako, kad šiais laikais vyresnio amžiaus žmonės linkę patys gamintis puokštes, o jaunesnės kartos atstovai – pirkti. Ji svarsto, kad tai greičiausiai lemia intensyvėjantis gyvenimo tempas – ne visi turi laiko augalus auginti, skinti, džiovinti ir vėliau juos rišti į puokštes. Nepaisant to, etnografė džiaugiasi, kad jaunimas vis dažniau domisi tradicijomis ir lietuvių liaudies švenčių, tokių kaip Joninės ar Žolinės, papročiais.

Sumodernintos tradicijos
Etnografė pastebi, kad miesto gyventojai vis labiau įsisavina tradicijų puoselėjimo ir perdavimo iš kartos į kartą svarbą. Ji sako, kad prieš 5 metus organizuojamose Žolinės šventėse dalyvaudavo daugiausiai vyresnio amžiaus žmonės, tačiau pastaraisiais metais organizatoriai sulaukia vis didesnio šeimų su vaikais susidomėjimo. Prie to neabejotinai prisideda ir švenčių organizatoriai, stengdamiesi, kad jų renginiuose netrūktų veiklų įvairaus amžiaus žmonėms.

„Per Kupolines labai stengėmės sudominti vaikus ir jaunimą, todėl prigalvojome įvairių užduočių, žaidimų. Žinome, kad aktyviems jaunuoliams koncertų klausymas nėra patrauklus, todėl ieškojome kitokio sprendimo būdo. Per Žolinę siūlome veiklą, kuri galbūt nėra įprasta Žolinei, per kurią reikėtų nieko nedirbti. Mes, priešingai – žadame parodyti, kaip yra kuliami kviečiai. Šiai veiklai pasirūpinome dideliais spragilais, kuriais gali naudotis vyresnieji, ir mažais, kuriais kulti kviečius bando vaikai.“

S. Milvidienė sako, kad nebūtinai visos senovėje vyravusios tradicijos ir papročiai turi būti nuobodūs. Jau keletą metų Žaliūkių malūne Žolinę organizuojanti moteris sako, kad visiems šventės dalyviams labai smagu voliotis ir dūkti ant šieno, kaip tai buvo įprasta senovėje – dėl to šiemet padarytos šokinėjimo ant šieno varžytuvės.

Etnografė įsitikinusi, kad iniciatyvos tradicijų perdavime turi rodyti tėvai – jei atvykę į šventę patys sėdi, o vaikams liepia eiti žaisti, tai vargu ar vaikams įdomu ir ar jie tai supras kaip iš kartos į kartą perduodamas tradicijas.

„Jei paliksime vaikus ir galvosime, kad juos užaugins kompiuteris ar planšetė, tai padarysime didžiulę klaidą. Dėl šios priežasties reikia daryti visiems viską kartu: kartu žaisti, šokinėti ant šieno, šokti aplink laužą ir daryti puokšteles. Tada po keliolikos metų mūsų vaikai į šventes atsives jau savo vaikus“, – kiek didaktiškai sako S. Milvidienė.

„Aušros“ muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja teigia, kad norint sudominti šiuolaikinį jaunimą, visas šventes reikia modernizuoti ir supinti senas tradicijas su naujovėmis.

„Daug naujų dalykų tėra originaliai ir įdomiai pateikta tai, kas jau sena. Beje, beveik visos Žolinės tradicijos yra atėjusios iš kaimo, o jų pritaikymas mieste taip pat įgyja naujumo atspalvį“, – įsitikinusi S. Milvidienė.

Moteris sako, kad mūsų šalyje ši šventė turi ir pagoniškojo prado, tačiau pačių seniausių tradicijų išliko labai mažai, o ir tos pačios susipynė su krikščioniškomis. Kaip sako S. Milvidienė, apie tam tikras pagoniškas tradicijas ir vyravusius papročius sufleruodavo vasaros derliaus nuėmimas, kuris būtinai siedavosi su vainikų pynimu iš įvairių javų varpų. Vis dėlto labiausiai Lietuvoje akcentuojama krikščioniškoji Švč. Mergelės Marijos ėmimo dangun šventė.

Žolinės – viena laukiamiausių švenčių
S. Milvidienė sako, kad Žolinių šventė taip pat, kaip ir Joninių – labai laukiama miesto gyventojų. Žolinių metu Žaliūkių malūnas sulaukia gausaus skaičiaus ne tik miesto ar Lietuvos gyventojų, bet ir kaimynų latvių susidomėjimo. Etnografė mini laikus, kai seniau daug turistų atvykdavo ir iš Rusijos bei Ukrainos, tačiau ji sako, kad po Ukrainoje kilusio karo rusakalbių lankytojų žymiai sumažėjo.

Be Žolinės šventės programoje kasmet įtraukiamų puokščių rišimo, deginimo, koncertų ir žaidimų, organizatoriai nepamiršta ir krikščioniškai šventei būtino Dievo palaiminimo. Žolinėje Žaliūkių malūne kasmet dalyvauja Linkuvos Švč. Mergelės Marijos parapijos klebonas Saulius Paliūnas, kuris čia pašventina naujas puokštes ir iš naujo derliaus iškeptą ruginę duoną.

2018 08 16 16

„Daugelis naujų dalykų tėra originaliai ir įdomiai pateikta tai, kas jau sena. Beje, beveik visos Žolinės tradicijos yra atėjusios iš kaimo, o jų pritaikymas mieste taip pat įgyja naujumo atspalvį“, – įsitikinusi S. Milvidienė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

 

Į viršų