,,Aš ne menininkas, bet tradicinių amatų meistras. Esu kultūroje, kuri domina gal 2 proc. žmonių.  Pasigaminti muzikos instrumentą, išmokyti tai daryti kitus, išmokyti vaiką kartu su mama ar tėčiu  išdrožti skudutį ir juo užgroti yra tikrasis Lietuvos atkūrimas, – sako etnokultūrininkas, akmens, medžio, geležies, liaudies instrumentų meistras Albertas Martinaitis. – Kas gauna algas už kultūrą, į tai žiūri su šypsenėle.“

Chaosas, kurį saugo mamos siela
Tarėmės su Albertu Martinaičiu planingai kalbėtis apie tai, kas jam rūpi, kas džiugina ir skaudina, o kad pokalbis būtų tikras, pasiūlė apsilankyti dirbtuvėse, kur tyla, chaosas ir tik patys daiktai žino, kur jie yra, kiek ir kodėl.

Pirmiausia meistras dirbtuvių kieme išdėlioja dalį savo brangenybių: daudytę, kurios garsu  suvirpino įkaitusį vidurdienio orą. Ir apvertęs pademonstravo, kaip ji akimirksniu krivūle tampa. Teko matyti ne kartą A. Martinaitį renginiuose daudyte grojantį, kaip senąjį krivį į mūsų sielas besibeldžiantį.

Paėmęs neseniai pagamintą būgną juokavo, kad ožys vienintelis iš gyvūnų yra testamentu savo odą būgnams paskyręs, tai gyvūnų gynėjai pykti neturėtų.  

Rankomis glostė akmenis, ,,Ratilio“, Vilniaus universiteto folkloro ansamblio, parvežtus iš Krasnojarsko. Tai lietuvių bendruomenės dovana ,,dėdei“, kuris juos akmeniniais paukščiukais apdovanojo. Tų paukščiukų, pasak A. Martinaičio, arti pusės tūkstančio jau prigaminta ir gal 80 procentų išdovanota.

Dirbtuvės kuklios, užtat kiek čia turto: kanklės, dūdos, įrankiai, akmeniniai papuošalai, drožiniai, didžiulė basedla, senoviniai žaislai. Pagavęs mano žvilgsnį Albertas nusikabina kankles ir užgroja. Iš širdies plaukia balsas: ,,...ant akmens dėsiu galvą…“

Tokių kanklių iš įvairiausios rūšies medžio 1180 jau padaryta. ,,Man daug svarbiau, kad patys žmonės išmoktų jas pasigaminti, –  sako meistras ir ima pasakoti, kad kanklėmis užkrėtęs ne vien savo sūnus, bet ir daugybę jaunų žmonių. O štai basedlas gal kokie trys žmonės Lietuvoje gamina. Išmokęs iš seno, jau mirusio meistro. Vienas iš jo mokinių gal metus instrumentą gamino, paskui jau lengviau pasidarė.

Išsitraukia keistą instrumentą, kurio vidury –  paprasčiausiais balionas. ,,Beveik dūdmaišis, –juokiasi meistras, – vienas iš paskutiniųjų išradimų, dar nesuderintas.“ Pabando groti, kol kas nelabai skamba. Pasiūlo man išmėginti skudučius. Esu mačiusi šventėse, kaip vaikai su mamomis ar tėčiais juos mokosi išdrožti. Bandome duetu melodiją išgauti.

Muzikantė iš manęs prasta, meistras išgelbsti sakydamas, kad nekokybiškas instrumentas pakliuvo, ir paslepia.

Lentynose stovi keistų formų kryželiai ir juokingos skulptūrėlės, kurias meistras iš geležinkelio bėgio vinių padaro. O kai kurios jų įmontuotos elektros lemputėse. Šią technologiją meistras dar tobulins.

Palubėje kabo keisti balionai, atpažįstu – kiaulės pūslės. „Šitų niekam neatiduosiu, – sako, – jose mano mamos oras, pripūtė prieš daugelį metų.“

Ištakos
Kreipiu kalbą kitur, klausiu, kaip atsitiko, kad pradėjo gaminti kankles.

,,Man pasisekė. Kai prasidėjo Sovietų sąjungos griūtis, kaimo žmonės ragino vaikus nepasilikti, ieškoti vietos mieste. Atsidūriau Šiaulių hidrogeologijoje. O ten atsirado toks barzdotas mechanikas, vėliau paaiškėjo, kad jis kankles gamina. Iš pradžių slėpėsi. Kartkartėm paprašydavo kokį geležį pasmailinti, o kad kankles darys – nesakė – bijojo būti išjuoktas. Tas keistuolis mechanikas buvo poeto Daunio žentas, tai su juo pagal iš ,,Aušros“ muziejaus parūpintus brėžinius konstravome  pirmąsias kankles. Jo įtaka, kad vyžas apsiaviau ir tautinį kostiumą pasisiuvau. Pamažu priartėjau prie tautinės kultūros aruodų. Nei tėvas, nei mama nemuzikavo ir instrumentų negamino. Bet mano senelis Kazimieras Eitmantis į tremtį smuiką išsivežė. Gal jis man pirmuosius muzikavimo daigelius paliko, o paskui jie atgijo.“

Palikimo perdavimas
Alberto sūnūs Vydmantas ir Dalius užsikrėtė tėvo pomėgiu, studijuodami iš kanklių darymo išgyveno. Architektas Dalius jau yra padaręs per 250 kanklių, Vydmantas ėmėsi būgnų gamybos. Vyriausiasis Laimonas taip pat muzikuoti mėgėjas. Kas tuos genus išskaičiuos, bet dukros Damilė ir Vilija, kaip ir mama, dainuoja. Žmona Diana Šiaulių universiteto folkloro ansambliui ,,Vaiguva“ tebevadovauja. ,,Taigi visi einame natūralios prigimties keliu“, – pasidžiaugia A. Martinaitis.  

Prasmė
,,Ne pats sugalvojau, bet man patinka mintis „Žmonės kaip stygos“. Gerai suderinus jas, grojant instrumentu, kuris Lietuva vadinasi, sklis harmoninga melodija. O jeigu stygos nesuderintos, nieko neišeina, chaosas. Tik suderinti žmonės gali pasiekti kokių nors tikslų. Turime ieškoti būdų, kaip mums tarpusavyje susiderinti. O kur? Neišsemiami mūsų išminties klodai užkoduoti dainose, tautos tradicijose, – išmintingai kalba A. Martinaitis. – Etnokultūra susidomėjusių žmonių gal 2 proc. Lietuvoje. Bet aukso juk irgi nėra daug.“  

Profesorius Libertas Klimka, pasak A. Martinaičio, yra pasakęs: ,,Etnokultūra pamažu tampa elito kultūra.“ Tai, anot meistro, ne kokio piemens pareiškimas.

,,Tokių žmonių yra. Aš juos vadinu juos folkloro karaliais. Kai kam ir aš gal esu autoritetas, padėjau suprasti ir įsitraukti, gal ką paskatinau. Tai yra darbo įprasminimas. Tai nesulyginama su jokiais „Aukso vainikais“. Aš nesijaučiu neįvertintas. Mane kviečia į Žaliūkių malūną, į Botanikos sodą,–  toliau svarsto etnokultūrininkas. – Ar buvo nors vienas švietimo skyriaus ar kultūros skyriaus vadovas? Gal bijo nemalonumų, nes esu konfliktiškas žmogus, vengia, kad vėl nesurengčiau Užgavėnių su parodijomis?”

Su tokiais kalbėjimais  A. Martinaitis mano esąs kai kam kaip rakštis ,,Kai kas labai ,,rūpinasi“, kad aplinką susitvarkyčiau. Kai kas džiaugiasi, kad toks esu. Ir jie visi teisūs“, – daro išvadą meistras.

Ugdymas
,,Kodėl nedaug besidominčių etnine kultūra? – svarsto kitą problemą A. Martinaitis. – Tikriausiai todėl, kad nėra sisteminio požiūrio ir suvokimo, kas yra ta etninė kultūra. Etnologas profesorius L. Kimka yra pasakęs, kad net Vilniaus universitete nėra etninės kultūros politikos. Daug kas ją įsivaizduoja kaip primityvią muzikėlę, kaip sceninę vaidybą, bet ne kaip realų gyvenimo būdą maksimaliai naudojant ją savo aplinkoje. Teko klausytis JAV etnologės Elenos Bradūnaitės-Angliskienės paskaitos, ji įtikinėjo kad etninė kultūra yra pati svarbiausia, ypač jaunam žmogui, kad tik tuo mūsų jaunuoliai gali būti įdomūs užsienyje. Todėl ir man seniai neduoda ramybės kultūros įstaigose dirbančių asmenų nesuvokimas, kad anoniminio žydelio Mikelio vardo tapatinimas su pačia svarbiausia etnokultūros sritimi – kraštotyra yra visiškas nesusipratimas.“

Meistro Alberto požiūriu kiekvienam privalu išmokti liaudies šokių: ,,Kas yra šokis? Kodėl taip svarbu ir sunku išmokti poroje šokti? Su viena lengvai kaip ant sparnų sukiesi, o kita vos ne griūva ant tavęs, kojas numindo. Didelis mokslas, kol prie vienas kito prisiderini, išmoksti pajusti, kaip pasisukti, kur linktelėti. Ar gyvenime ne panašiai?“

Pasak A. Martinaičio, jaunų žmonių požiūris į kultūrą nuo autoritetų priklauso. Juk visos mokyklos po ta pačia Konstitucijos saule gyvena, o vienur etnokultūra rūpi, kitur ne. A. Martinaitis pasakoja, kad Kelmėje etnokultūra kiek priblėso, užtat ji labai gyva Šilalėje: ,,Ten juos mokau akmens juvelyrikos, paprastų piemenų instrumentų gamybos.“

Šiauliuose A. Martinaičio teigimu, ,,Saulės žiedas“ yra puikus festivalis. Gal vienintelis toks  konkursas. ,,Gražus portugalų džiaugsmas buvo laimėjus. Tik ar visada vertintojai geba atskirti, kur stilizacija, o kur autentiškas pasirodymas? – abejoja etnokultūrininkas. – Vis dėlto folkloras gali suvienyti tautas labiau nei bet kas kita.

Susikalbėjimas įmanomas tik per kultūrinę veiklą. Kultūros festivaliuose konfliktų nekyla. Gėrimės vieni kitų dainomis, savo gražiausias dainuojame. ,,Ratilio“ išvyka į Krasnojarską irgi gražus pavyzdys. Jaunimo grupių susitikimai taip pat.“

Akmens dvasia
A. Martinaičio akmeniniais skudučiais grojama dainų šventėse. O įdomiausia, kad dalis jų ne kaip tradiciniai vamzdeliai, o paukštukai. Meistras jų skambesį demonstruoja ir prasmę paaiškina: akmenėliu gimęs – paukšteliu į dangų. Muzikos paslaptinga galia, gali ir sielas sujungti, tuos, kurie danguje, pradžiuginti.

Dar meistras išduoda paslaptį, kad jam ne tas pats, iš kokio akmens suvenyras – paukštelis ar kryželis – pagamintas. Renka akmenis iš tų vietų, kuriose gimė ar gyveno tautai svarbus žmogus. Tarsi dvasią prikelia. Pradžiugina, pavyzdžiui, kelmiškį padovanodamas paukštelį iš Kražantės akmens.

Žolinės įprasminimas
A. Martinaitis ruošiasi dalyvauti Šiaulių universiteto Botanikos sodo rengiamoje Žolinėje. Pasakoja, kad ten jau beveik jo darbo vieta. Yra jo sukurtas akmeninis rožinis, yra Kazimiero Kalibato tėviškėje atrastas akmuo – ant juodos plokštės priaugęs baltas paukštelis. Tas Dievo kūrinys jau simboliu tapęs, ypač Žiemgalos krašte.

Meistras Albertas visose šventėse sulaukia vaikų ir suaugusių susidomėjimo, nes ne tik skudučius išmoko pasidaryti, bet ir visokių senovinių žaislų, žaidimų. Iki vėlumos apsuptas smalsuolių. O koks ryšys su Žoline, vis dar nesuprantu.

Tada uždainuoja: ,,Oi motin motin, mano motinėle, / reikėj pagimdyti mane akmenėliu, / reikėj pastatyti šalia vieškelėlio, / tai aš būčiau matęs, kaip ulonai jojo, /ant mylimo kapo ąžuolas žaliavo,/ ąžuolo viršūnėj gegutė kukavo…“

Ir kitą: ,,Kukuoj girioj gegužėlė – ar ne mano motinėlė...“

Taigi Švenčiausiosios Mergelės Marijos dangun ėmimo šventė irgi yra kalbėjimasis su tais, kurie danguje. Alberto akmenėliai, išlėkę paukščiukais, mus arčiau tautos išminties lobių skrynios pastūmėti gali. Paukštukai – meistro rankomis sušildyti, gimtinės dvasia pamaitinti.

Skulptūros iš geležinkelio bėgių vinių.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Artūro STAPONKAUS nuotr.