Darbdaviai nepaliaujamai skundžiasi darbuotojų trūkumu. Gąsdina, kad darbo rinkos tuštėjimas neigiamai atsilieps šalies ekonomikai. Nepaisant to, neskuba kelti atlyginimų, liberalizuoti priėmimo į darbą sąlygų, įdarbinti vyresnio amžiaus žmonių. Pastarieji, kad išsimaitintų, yra priversti dirbti „juodus“ ir fiziškai sunkius darbus, kurių jaunimas nenori.

Bedarbiai jaučiasi diskriminuojami
Jau į pensiją išėjusi šiaulietė Janina „Šiaulių naujienoms“ pasakoja, kad vyresnio amžiaus žmonės darbo rinkoje patiria diskriminaciją. Moteris savo kailiu yra patyrusi, ką reiškia bandyti įsidarbinti, kai esi perkopęs šešiasdešimtmetį. Anot jos, įsidarbinti panorėję pensininkai yra išjuokiami, o 50–60 metų bedarbiai asmenys patiria dar baisesnį košmarą.

„Darbui mokyklose visada ieškomi jaunesni žmonės, nes atėjo laikas, kai vaikai nelabai nori su seniais bendrauti. Vaikų darželiuose – lygiai tas pats. Jeigu ten vyksta konkursas, pirmenybė visada teikiama jaunesniam žmogui. Štai 40 metų moteris vienoje Šiaulių mokykloje bandė įsidarbinti valytoja, bet jai atsakyta, kad yra per sena“, – atvirauja šiaulietė.

Anot jos, vyresnio amžiaus žmonės darbo rinkoje jaučiasi nesuprasti, nes net tokios institucijos, kaip darbo birža, jiems tiesiai šviesiai rėžia, kad darbui yra per seni. Baisiausia būna, kai tokius žodžius išgirsta vos sulaukę penkiasdešimties.

„Bendraudama su savo priešpensinio amžiaus draugėmis jaučiu, kaip jos nerasdamos darbo nusivilia gyvenimu. Pas jas tokio lyg ir piktumo atsiranda. Baimėje gyvena ir turinčios nuolatinį darbą. Jos ten jaučiasi žeminamos ir nuvertinamos, nuolat kenčia, bet iš darbo neišeina, nes žino, kad vis tiek neturi, kur nueiti“, – patirtimi dalijasi Janina.

Šiaulietės pasakojimu, gaunantys pensiją dar kažkaip gyvena, žino, kad bent jau nenumirs iš bado, o darbo nerandantys 50–60 metų žmonės jaučiasi paniekinti, nereikalingi ir atstumti.

Pasiseka tik ilgamečiams savo srities specialistams
„Personalo valdymo sistemos“ direktorė Sonata Jasėnaitė dienraščiui patvirtina, kad darbdaviai vis dar mieliau įdarbina 25–40 metų asmenis. Tačiau tai nereiškia, kad įsidarbinti vyresniems – misija neįmanoma. Pašnekovės teigimu, darbdavių požiūris į vyresnio amžiaus žmones po tuputį keičiasi. Kadangi šiuo metu itin jaučiamas geidžiamiausio amžiaus specialistų trūkumas, o darbuotojų įmonėms vis tiek reikia, verslas yra priverstas atsigręžti į jauniausius Z kartos atstovus (gimusius nuo 2003 metų) arba į vyresnę X kartą (gimusius 1964–1983 metais).

„Tikrai ne visos įmonės yra pasiruošusios būti šiuolaikiškos ir galinčios suvaldyti Z kartą, todėl mieliau samdo vyresnio amžiaus žmones. Renkasi X kartos atstovus, nes žino, kaip su jais dirbti. Be to, vyresnio amžiaus žmonės yra lojalesni, dirba labiau iš idėjos, turi sukaupę didesnį žinių bagažą“, – privalumus vardija S. Jasėnaitė.

Kaip sako personalo atrankos ekspertė, iš X kartos lengviausiai darbą atranda ilgamečiai savo srities specialistai.

Pakankamai lengvai darbą gauna vyresnio amžiaus apskaitininkės, vyr. buhalterės, kokybės vadovai, meistrai, dirbantys prie įvairių įrengimų ir staklių.

Sunkiausiai – nemokantys užsienio kalbų, stokojantys kompiuterinio raštingumo pagrindų, dažnai keitę darbus, neturintys šios dienos verslo poreikių atitinkančios specializacijos.

Ekspertės nuomone, vyresnio amžiaus žmonėms šiandien įsidarbinti būtų lengviau, jeigu jie savo karjera būtų pradėję rūpintis dar jaunystėje.

„Galiu tiesiog patarti nuo pat jaunystės kryptingai kurti savo vertę, nesiblaškyti iš vienos įmonės į kitą. Apie tai, ką dirbs būdamas vyresnio amžiaus, pradėti galvoti sulaukus – dvidešimties ir tikslingai eiti savo pasirinktu profesiniu keliu“, – pataria S. Jasėnaitė.

Pasigenda valdžios paramos
Šiaulių pramonininkų asociacijos (ŠPA) prezidentas Alvydas Stulpinas neigia stereotipus, esą vyresnio amžiaus žmonės verslui yra nereikalingi: „Rinkos pokyčiai yra tikrai dideli, darbuotojų poreikis yra didelis, todėl negalime atsigręžti nuo vyresnio amžiaus žmonių. Mes, pramonininkai, pasisakome už tai, kad jie aktyviau įsilietų į mūsų darbo rinką.“

Jis paaiškina, kad kai kuriems X kartos atstovams šiandien nepavyksta rasti darbo ne dėl nepalankaus darbdavių požiūrio, bet dėl netinkamos jų specializacijos ir galbūt aplaidaus darbo biržos darbo.

„Šiandien darbo biržos teikiamos paslaugos neatitinka realios verslo ir aplinkos situacijos. Žmonės mokomi ne tų dalykų, kurių verslui reikia, yra perkvalifikuojami netinkamai, o tik todėl, kad reikia. Neužtenka tik žmonių perkvalifikuoti ir už tai užsidėti varnelę. Reikia atsižvelgti į tai, kokių specialybių atstovų verslui iš tiesų dabar reikia“, – esminę priežastį, kodėl vyresnio amžiaus žmonės neranda darbo įvardijo A. Stulpinas.

Taip pat jis atkreipia dėmesį, kad Vakarų Europoje valdžia labiau rūpinasi savo vyresnio amžiaus piliečiais. Ten rengiami įvairūs projektai, kuriais remiantis verslas yra labiau suinteresuotas priimti vyresnio amžiaus žmones, o Lietuvoje dėl to beveik nieko nedaroma.

Nepaisant to, jis įsitikinęs, kad aktyvūs ir rankų nenuleidžiantys X kartos atstovai gali būti verslininkų pastebėti: „Pasibeldus į vienas duris ir gavus neigiamą atsakymą, tai nereiškia, kad nereikia bandyti belstis į – kitas, nes laimi tik atkaklieji.“

Svarbiausia nebijoti keistis
Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas Vidmantas Japertas taip pat sako, kad verslui labiausiai rūpi ne kandidato amžius: „Viskas priklauso nuo žmogaus motyvacijos, jo noro dirbti, persikvalifikuoti, gilinti įgytas žinias.“
Jis pastebi, kad įprastai vyresnio amžiaus žmonės nelabai nori keistis, turi seną, giliai įaugusį matymą ir tokiems darbo rinkoje sunkiausia adaptuotis. Vis dėlto X kartos atstovai turi ir tam tikrų privalumų. Paprastai jie yra lojalesni, tuo tarpu jaunesni yra dinamiškesni, juos sunkiau išlaikyti vienoje įmonėje.

„Rezultatas dažniausiai priklauso nuo to, iš kokios pozicijos darbdavys viską vertina ir kiek tai yra stabilu. Norint kiekvieną žmogų paruošti konkrečiai darbo vietai, reikalingos nemažos investicijos ir ta kaita tikrai nėra pageidautina“, – sako V. Japertas.

Anot jo, galbūt situacija pasikeistų, jeigu valdžia labiau rūpintųsi verslo ir vyresnio amžiaus žmonių gerove: „Čia reikalingi sisteminiai ir ilgalaikiai sprendimai, o pas mus priimami tik momentiniai. Nėra pakankamai instrumentų, motyvuotiems žmonėms leidžiančių pasirinkti konkrečiai darbo vietai skirtą mokymo programą. Šiuo atžvilgiu norėtųsi individualesnio požiūrio į žmogaus karjeros galimybes, nepriklausomai nuo jo amžiaus.“

Pataria atsigręžti į individualumą
Ekonomistas, sociologas Romas Lazutka mano, kad vyresnio amžiaus žmonės dažniausiai nukenčia dėl visuomenėje vyraujančių stereotipų. Vis dar egzistuoja nuomonė, esą vyresni – darbui yra mažiau tinkami, labiau „nukvakę“ ir pan. Kai kurie darbdaviai laikosi tos pačios nuomonės, todėl mieliau samdo jaunuolius.

Jo nuomone, tokius stereotipus reikėtų kuo skubiau naikinti, atsigręžti į individualumą ir analizuoti kiekvieną konkretų atvejį. Tada būtų galima pastebėti, kad kai kurie septyniasdešimtmečiai vieną ar kitą darbą gali atlikti kur kas geriau nei trisdešimtmečiai.

Dėl vyraujančių stereotipų kenčia ir šalies ekonomika, todėl labai svarbu kuo greičiau keisti mąstymą.

„Žmonės, kurie dar galėtų dirbti, nebedirba, nebekuria produkto, yra išlaikomi valstybės, gyvena skurdžiai, nes jiems nėra iš ko mokėti, dėl to nukenčia visa visuomenė. Reikėtų stengtis situaciją pakeisti ir padaryti taip, kad kiekvienas žmogus darbą galėtų rasti pagal savo pajėgumą. Pavyzdžiui, nugaros skausmus kenčiančiam 55-erių vairuotojui padėti susirasti kitą darbą ir pan. Tada laimėtų visi – tiek valstybė, tiek darbdaviai, tiek eiliniai piliečiai“, – išeitį siūlo R. Lazutka.

2018 07 24 03

V. Japerto nuomone, situacijai pakeisti reikalingi ne momentiniai, bet ilgalaikiai valdžios sprendimai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2018 07 24 16

S. Jasėnaitė sako, kad geidžiamiausi yra 25–40 metų darbuotojai.
Asmeninio archyvo nuotr.

2018 07 24 14

A. Stulpinas tvirtina, kad verslui reikalingi ir vyresnio amžiaus žmonės.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų