Deimantas – tvirtumo ir laimės simbolis, todėl ir deimantinės vestuvės liudija tvirtą šeimyninę laimę. Reta porų, kurios vienoje santuokoje išgyveno 60 metų. Paprastai tai nuoširdžiai vienas kitą mylintys ir išmintingi žmonės. Šiauliečiai Janina ir Romas Sebastinavičiai liepos 28-ąją švęs santuokos jubiliejų ir sutvirtins įžadus. „Svarbiausia kantrybė ir pagarba vienas kitam, – sako 60 metų santuokoje gyvenanti pora. – Nesitiki, kad jau šitiek laiko prabėgo.“

Deimantinių vestuvių tradicijos
Prašmatnios deimantinių vestuvių tradicijos kildinamos iš Didžiosios Britanijos karalienės Viktorijos deimantinės 60 metų karaliavimo sukakties.

Kartu pragyvenus šešiasdešimt metų, kaip ir minint sidabrines bei auksines vestuves, yra atnaujinami vedybiniai įžadai, vestuviniai žiedai puošiami deimantų akutėmis arba dovanojami nauji žiedai, puošti deimantais kaip didžiulės pagarbos, dėkingumo, meilės ir ištikimybės ženklas. Rytą, prieš vykstant į bažnyčią arba civilinės metrikacijos skyrių, žmona vyrą apjuosia progine austine juosta, kurią susega deimantais puošta sege, o vyras turi sušukuoti žmonai plaukus ir juos susegti deimantine sege.

Kai kur laikomasi tradicijos, kad žmona apjuosia vyrą diržu, papuoštu brangakmenio sagtimi, o vyras sušukuoja žmonai plaukus ir susega juos briliantiniu segtuku. Dovanojamos skaisčiai baltos, kartais – geltonos gėlės, simbolizuojančios meilę, grožį ir brandų žavesį.

Vis dėlto svarbiausias deimantinių vestuvių akcentas – atnaujinti santuokos įžadai, o pati didžiausia dovana tokią dieną – vaikų, anūkų ir proanūkių dėmesys, nuoširdus žodis, jų draugiški tarpusavio santykiai ir laimė.

Gyvenimo mokykla
Janinos vaikystė prabėgo netoli Radviliškio, o devynerių su mama ir sesute per 1948-ųjų trėmimus atsidūrė Sibire, Irkutsko srities mieste Zima. Sako, kad Sibiras ją užgrūdinęs, tik šalčio iki šiol nemėgstanti. Po Stalino mirties grįžo į gimtąsias vietas, bet tremtinių niekas nelaukė. Prisiglaudė pas gimines Šiauliuose. Apie aukštuosius mokslus galvoti nedrįso, duoną reikėjo pačiai pelnytis. 32 metus išdirbo „Baltijos“ restorane kasininke. Širdį skauda, sakė, kad pats gražiausiais pastatas šitaip apleistas, tiesiog griūva.

Romas – šiaulietis, jis savarankiškai uždarbiauti pradėjo nuo vienuolikos metų, kai ištrėmė tėvą – politinį kalinį. Liko su ligota mama.

Pasakojo, kaip siauruku iš Radviliškio su draugais parsiveždavo visokių geležėlių parduoti. Prisiperka pavalkų sagtelių, susikrauna į kuprines, šoka ant traukinio stogo ir važiuoja. „Kiekvienoje stotelėje turi nušokti, kad nepamatytų. Užtat pardavęs nusiperki batoną – kokia palaima, koks skanėstas“, – rodos, tebejaučia jo skonį ir kvapą pasakotojas. Teko išmokti ir batus pakalti, ir kitokių darbelių prasimanyti.

Armijoje buvęs sužeistas, nes teko į Vengriją „tanku pasivažinėti“, kur pagal tuometinių laikraščių informaciją „keli chuliganai sukėlė riaušes“. Nelabai ką atsimena iš tų Vengrijos revoliucijos įvykių ir pasakoti nesinori.

Kas yra meilė?
„Tuokėmės iš meilės, – vienu balsu prisipažįsta sutuoktiniai. – Žinoma, ją pavyko išsaugoti, jei tiek metų kartu. Meilė savo vietoje, o kantrybė savo. Vis tiek kantrybės daugiau, ypač moteriai, nes  visus nelygumus užglaistyti tenka“, – sako Janina.

Janinai buvo 19, o Romui 24 – idealus amžiaus skirtumas. Susipažino draugų vestuvėse.

,,Nežinau,  kaip man galvą susuko, nebeatsimenu, kodėl tu man patikai“, – vėl juokauja vyras. Ir tuoj pat padeklamuoja žemaitiškai ,,Vuo kas ta meili yra“ ir sako, kad dėl to eilėraščio ir „kvietkų“ įteiktų Janina jį įsimylėjusi.

Kol žmona tyli, vyras bando prisiminti, kada žmonai gėlių iš tikrųjų dovanojęs, – nesiseka. Janina rodo į gausiai žiedais aplipusią orchidėją, pernai gimtadieniui dovanotą. „Pats prižiūri, tupinėja ir internete paskaitęs ir savais būdais lepina, tai laikosi“, – paaiškina Janina.

Iki vestuvių beveik metus draugavę. Bučiuotis, glaustytis, net už parankės susikibus gatvėmis vaikščioti tada buvę nepriimta. Susitikdavę vakarais šokiuose, kurie vyko dabartiniuose Savivaldybės rūmuose. Vyras – nuo jaunumės artistas, saviveiklininkas, tai į spektaklius nusivesdavo.

Dėmesiu vienas kitam niekada nesiskundė. Ir vaikus sutartinai augino. Prisipažino, kad be dirželio neišsivertė – ribos viskam turi būti. Augino be sauskelnių, be skalbimo mašinos, vienodai abu mokėjo vystyklus ištrinti. Pamainomis dirbo, kad vaikų be priežiūros nepaliktų.

Ir užaugino 3 vaikus: 2 dukras ir sūnų. Šiauliuose tik viena dukra likusi – verslauja. Sūnus įsikūrė Vilniuje, irgi verslininkas, tris vaikus turi. Labai rūpestingas, kasdien po kelissyk mamai paskambina, gal kad jauniausias – net 15 metų nuo vyriausios sesers skiriasi. Iš viso septynis anūkus ir 1 proanūkį Janina su Romu suskaičiavo. Susitinka jau tik per šventes. Telefonu, skaipu pabendrauja.

Gal dėl to ir vestuvių jubiliejų švęsti sugalvojo – negerai, kad tik per laidotuves su giminėmis susitinkama.

Kiek reikia laisvės?
Janina pasakoja, jog vyras neprastas, teko saugoti, kad jaunesnės panelės nenuviliotų. Artistas, išdaigininkas, piršliauti mėgėjas.

Romas šypsosi nelabai norėdamas sutikti, kad kokių nors pavojų būta. Vaidinti, kurti spektaklius, intermedijas labai mėgo, net Operos ir baleto teatro scenoje teko suvaidinti. „Giminių, draugų vestuvėse man nebūdavo kada išgerti, nes reikėjo vakarą vesti su muzikantais suderinus“, – pasakoja Romas.

Dažniausiai visur kartu eidavę, nors žmona nemėgsta naivių intermedijų, juokelių. „Turi žiūrėti šeimą, prisitaikyti, per laiką nusigludina viskas. Kai kuriose ribose reikia prisilaikyti. Stabdžiai reikalingi. Vaikams labai blogai, kai tėvai skiriasi“, – sako Romas.

„Baisu, kai pradeda vaikus tampyti, prisiteisia – dvi valandas matytis. Nepritariu skyryboms. Jei pakeisi vyrą ar žmoną, niekas nepasikeis. Pati pradžia gal bus kitaip, o toliau ir vėl sunkumų iškils. Visko būdavo, bet kai saugai, ir išsaugai. Ką Dievas sujungia, žmogus teneišskiria“, – rimtai pritaria Janina.

Kada gyventi gera?
„Tiek daug metų praėjo – negali būti“, – sutartinai stebisi sutuoktiniai. Žmona nepritaria, kad vyras nusipirko lazdą ir nešis į jubiliejinę ceremoniją. Nerimtai, anot jos, atrodys. O Romas aiškina: „Vyras – tai šeimos galva. Lazda yra valdžios simbolis. Mano tėvas irgi į auksines vestuves lazdą nešėsi.“ Janina turbūt nusileis.

Iš patirties žino, kad mokėjimas nusileisti rodo moters išmintį.

Šeimos galva iš tikrųjų visą gyvenimą laikėsi principo, kad iš dangaus niekas nekrenta, šeima nuolatos nuoširdžiai rūpinosi. Ir dėl buto nemažai teko pakovoti. Net iki elektriko mokinio buvo „nusiritęs“ dėl to, kad savo šeimai būstą išsireikalavo. Palengva vėl karjeros laipteliais kopė, mokslus baigė, vadovaujančias, inspektuojančias pareigas užėmė, o paskutiniuosius keletą metų šilumos tinklų dispečerinėje darbavosi. Darbo stažas beveik 70 metų, namai sutvarkyti, sodas prižiūrėtas.

Pasak Romo, pats Dievas yra prisakęs: „Storokis, žmogeli, ir aš tau padėsiu.“

Pirma daugiau dėl materialių dalykų kovojo, dabar su Romo ligomis galynėtis tenka, bet nė vienas nenusimena. Laikai visai geri, tik skųstis reikia mažiau. Kol sveikata leidžia, gyventi visai malonu.

2018 07 20 28

J. ir R. Sebastinavičiai prieš 60 metų ir dabar: „Nesitiki, kad tiek laiko prabėgo.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų