Kas ta bendruomenė?
Dažnokai susimąstau, ar aš, būdamas Šiaulių miesto gyventojas, pakankamai suprantu savo, kaip bendruomenės nario, pareigas...
O kas ta bendruomenė? Vienu atsikvėpimu neatsakysi. Mokslininkai tvirtina, kad yra net 99 to žodžio sampratos. Tačiau kasdieniškai sakant, bendruomenė – tai žmonės, gyvenantys tam tikras ribas turinčioje teritorijoje, pvz., Šimšės, Rėkyvos, Medelyno, Pabalių, Lieporių ir kt. Na, tie žmonės dar turi bendrų rūpesčių, bendrų tikslų. Sako, kad miestas suskirstytas į bendruomenes tam, kad mes geriau, gražiau, įdomiau, saugiau, sveikiau, kultūringiau gyventume.
Ar turime bendrų problemų, siekių?
Kur jų nebus! Ne paslaptis, kad daugiausia žmonės nepatenkinti visų valdymo padalinių darbu. Blogas meras, blogas parlamentas, blogas prezidentas – per daug išlaidų kariuomenei, remontuoja ne tą gatvę, keičia ne tą vamzdį, kerta ne tuos medžius... Valdžia korumpuota, gydytojai taip pat... Mokytojai netikę, tingūs, va, per mažai pamokos metu sustoja prie maniškio, nepadeda uždavinio spręsti, neugdo kūrybiškumo, išradingumo... Parduotuvėse negalima rasti tinkamo produkto, maistas nekokybiškas, neskanus, kainos nerealios... Valdininkai nekultūringi, nemandagūs... Autobuse jauni neužleidžia vietos senjorams, naujai įlipusieji stovi priekyje lyg prie smalos prilipę, į galą neina, moterims vyrai nepagarbūs, o vairuotojas, šioks ir anoks, nieko nesako, tyli... Vyrai ir paaugliai, mergos ir mokinės, net bobos, ir tos, rūko visur, nuorūkas mėto bet kur... Šunų fekalijų nesusirenka, atliekas nerūšiuodami meta į bet kurį konteinerį arba palieka parke, kur sėdėjo ir ėdė... Ir dar, ir dar... Ir daug kitokių blogų dalykų matome. Ir vis rėkiame: „Kur ta valdžia žiūri? Kodėl tvarkos nedaro? Kaip aš galiu gyventi tokiomis sąlygomis?“
O gal čia ne bendros problemos ir siekiai, o tik burbėjimas, niurnėjimas, bambėjimas, kad prikaišiojimu, dejonėmis, piktais žodžiais išsakytų asmeninį nepasitenkinimą kitų adresu?
Kas viskuo turėtų pasirūpinti?
Manau, kad ne vienas miestietis, susidūręs su kokia nors blogybe ar trūkumu, tuoj pat kaltina Prezidentę, Seimą, merą ir t. t. Net užsimerkęs rėkia, kad garsiau girdėtųsi. Deja, nei savo paties ar šeimos nario, nei kaimyno, bendradarbio abejingumo, blogo pavyzdžio ar tingaus darbo pėdsakų tose bėdose neįžvelgia. Ten tie, aukščiau sėdintieji, privalo pasirūpinti, kad man būtų gerai.
Nė kiek neabejoju, kad nebūtume girdėję ginčo, kai vienas sako, jog vaiką, paauglį būti kultūringam, tvarkingam privalo mokyti, pratinti tėvai, o kitas draskyte draskosi įrodinėdamas, kad tai – mokyklos pareiga. Yra dalykų, dėl kurių žmonių nuomonės nesiskiria: kaip elgtis kariškiams – kariuomenės rūpestis; kaip elgtis politinėms partijoms, pasikeitus aplinkybėms, – jų rūpestis besąlygiškai toliau vykdyti savo įsipareigojimus; kas turi rūpintis gyvenimo problemų turinčiais miestiečiais – tik bendruomenės institucijos...
Kaip būta seniau?
Akivaizdu, kad kiekvienas mūsų turėtume gyventi pagal visiems privalomas laikytis dorovės normas, pagal vietos sąlygų diktuojamas tam tikras taisykles, vadovaudamiesi atsakingumo už savo poelgius jausmu. Bet ar gyvename taip?
Dabar madinga garsiai linksniuoti žodžius – bendruomenė, bendrija, bendrystė ir pan. Neretai tie žodžiai skamba it kokia panacėja, turinti išgelbėti nuo visų „ligų“.
Tarpukario Lietuvoje „pagal seną paprotį“ griežtai buvo laikomasi dorovės normų, kurioms didelės įtakos turėjo religija. Vadovaudamasi Dekalogu, kaimo bendruomenė galėjo botaguoti, diržuoti, perti, lupti, talžyti vagis, kadangi pažeidė įsakymą – „nevok“. Fizinės bausmės, atrodo, retai buvo taikomos, tačiau tokiam ribota teisė kaimo sueigoje reikšti savo nuomonę ir būti išklausytam. Paprastai apsivogėliui neleisdavo net prasižioti: „Nutilk, vagie!“ Būta ir kitų įdomių dalykų. Pvz., sueiga liepia tėvui sudrausti dukterį, kuri palaidu elgesiu užtraukė kaimui nešlovę. Ne tik liepia, bet ir pagraso – jeigu duktė nepasitaisys, vyrai užpakalį jai išdegutuos. Bausmė, matyt, susijusi su dar ankstesniu papročiu degutuoti vartelius ir\ar duris, pro kurias vaikšto nusikaltusiosios šeštajam Dekalogo įsakymui.
Pabandžiau žvilgtelėti į senesnę spaudą. Gal tuomet kitokių problemų, kurios aprašytos aukščiau, nė nebuvo? Nepasakyčiau.
Štai vienas pavyzdys. Valstybė skyrė lėšų tilto per Ventos upę Kuršėnuose rekonstrukcijai. Tačiau už tas pačias lėšas seniūno kieme išdygo ūkinis pastatėlis. Laikraštyje tuoj pat atsirado slapyvardžiu pasirašyta žinutė. Problema bemat išsisprendė. Kodėl dabar taip nėra?
Pamenu, kad Kurtuvėnų mokyklos stogą iš naujo perdengė žmogus, atvykęs iš Šiaulių. Anuomet nežinojau, kad yra konkursas stogui dengti, kad jis skelbtas laikraštyje beveik dvejus metus. Tiesa, dabar nebe tie gyvenimo tempai! Bet apie skelbiamus konkursus visuomenė turėtų būti pakankamai išsamiai informuota. Ir laiku, o ne post faktum. Tai būtų savotiškas išankstinės kontrolės sraigtelis.
Turime nepamiršti, kad nuo aprašytųjų laikų ryškiai pakito socialinė bazė, kur gali reikštis bendruomeniškumas. Pasikeitė žmonių ir jų grupių santykis su darbu, nevienodai vertinamos skirtingos visuomenės grupės ir pan.
Kaip būna dabar?
Pavyzdėlis iš šių dienų. Prieš porą metų vienoje aikštelėje už „Kubo“ parduotuvės, šalia takelio į „Rasos“ progimnaziją, buvo pašalintos kelios šiukšlių krūvos ir įrengta daug suolelių, kitaip tariant, it koks mini amfiteatras padarytas. Žmonės kalbėjo, kad čia vyks bendruomenės renginiai. Daugelis džiaugėsi. Buvo ir burbančių, kad niekas to neprašė ir kad be reikalo švaistomi pinigai.
Mano supratimu, šis sumanymas labai geras. Tik neišbaigtas. Pastačius suolus-estradą, be abejo, pradžiai reikėjo kam nors organizuoti nors vieną patrauklų bendruomenės renginį, kuris būtų pademonstravęs naujovės paskirtį ir paakinęs kitas grupes-bendrijas organizuoti analogiškus šventinius susibūrimus.
Ne taip seniai pasidomėjau, kaip šiandien atrodo toji vieta? Pažvelkime į nuotraukas. Toks vaizdelis „džiugino akis“ iki š. m. liepos 3 d. Visai nesunku suprasti, kokios „bendruomenės“ ir kokie „renginiai“ čia vyksta? Ar bent morališkai atsipirko išlaidos?
„Pasiciekavijau“, kaip atrodo minima „estradėlė“ po labai reikšmingos valstybinės šventės. Liepos 7-ąją padariau dar vieną nuotrauką. Žolė nupjauta, bet „dekoratyvūs“ augalai, pvz., varnalėšos, palikti. Nupjovus žolę, atsivėrė vietinės erdvės panorama: aplinkui daug plastiko ir popierių, tuščių degtinės butelių pribarstyta, primėtyta. „Nelabai tinkami“ suoleliai jau sulaužyti, nes šalia jų aukštos žolės nėra. Nepatrauklu. Kitose – patogu pasikalbėti ir buteliuką išgerti, nes žolė aukšta – ką numesi, viskas dings. Tad tų iš tolių toliausių matomų suoliukų ir nereikia, be to, galima jėgą pademonstruot juos laužant.
Pamenu, vienas žmogus sykį prie liepos, augusios netoli kelių suolelių, priklijavo tokio turinio skelbinį: „AŠ esu kiaulė, todėl šiukšlių į šiukšlių dėžę nemetu...“ Po dviejų dienų toje vietoje neliko nei buteliuko mėgėjų, nei šiukšlių – visi pasitraukė į „tinkamesnę“ vietą.
Pamąstykime, kokius darbelius galėtų nuveikti eilinis pilietis, kaip ano „rašto“ autorius. Kokius renginius derėtų organizuoti mūsų dienų bendruomenėms, kad visuomenė pajustų jų materialinę ar dvasinę naudą sau? Tikriausiai tai būtų ne tik šiukšlių rūšiavimas ar finansų problemos, o daugybė kultūros, švietimo, meilės Tėvynei puoselėjimo, sąžiningumo, pagarbos žmogui diegimo ir dar daug kitų aktualių dalykų.
Pasvarstymai, sekant mokslininkų mintimis
Reikia pasakyti, kad Lietuvoje bendruomenių darbo patirtis dar nedidelė. Jos po ilgų sovietizacijos metų pradėjo atsikurti maždaug prieš dešimtmetį, įsikišus ES. Šiuo metu šalyje priskaičiuojama per tūkstantį bendruomenių centrų, daugiausia mažuose miesteliuose ir kaimuose. Kasdienybė patvirtina mokslininko Romano Bytauto teiginį, kad „kultūriškai nuolat bendrauja tik mažos apylinkės gyventojai“. Šiuolaikinėse miesto bendruomenėse privati draugystė pakeitė viešą socialumą. Ryškėja individualizmo tendencijos. Miesto bendruomenės nėra kaimynystės ryšiais susisaistęs kolektyvas, jos dažniausiai atlieka paramos ir socialumo funkcijas.
Mokslininkų nuomone, Lietuvos kaimuose ir miesteliuose gali prigyti europietiškasis (tradicinis) vietos bendruomenės veiklos modelis, kuriame vyrauja šventės, gatvių gyventojų susirinkimai, kaimynų sueigos, parapijų funkcionavimas, o miestuose – anglosaksiškasis (administracinis), kur svarbiausias vaidmuo tenka bendruomenės centrams, savanorystei ir kt.
Bet sutikite, kad įvairiapusiškam bendruomenės gyvenimo organizavimui reikia ir atitinkamai paruoštų lyderių, ir siūlomų programų. O kaip ir kas tai turėtų padaryti? Tikriausiai reikėtų organizuoti parodomuosius bendruomenių veiklos renginius, kurie, matyt, turėtų rūpėti savivaldybėms. Tuomet mes, eiliniai bendruomenės nariai, tobulėtume ir norėtume dalyvauti tokiuose renginiuose. Ir visuomet galėtume pasidžiaugti laipsnišku gyvenimo gerėjimu...
Tikriausiai būtu įdomu ir naudinga spaudos puslapiuose nuolat skaityti straipsnių, liudijančių aktyvų bendruomenės gyvenimą, t. y. apie renginius, vykstančius uždarose ir atvirose erdvėse, kviečiančių žmones būti aktyviems.
Gerbiamieji, pasekus bendruomenių veiklų problemomis rašančių mokslininkų mintis, pasitvirtina faktai, kad esame neaktyvūs, abejingi, neturime ateities vizijos ir t. t. Tikriausiai taip yra ir dėl to, kad kol kas daugiau ar mažiau prioritetus teikiame tik rinkimams, rankų kilnojimui balsuojant, nors kitų galimybių yra kur kas daugiau...
Sociologo Sauliaus Nefo žodžiais tariant, būtina atkreipti dėmesį, kad realiame mūsų gyvenime, norint įgyvendinti ES rekomendacijų nuostatas, trūksta ne tik valdžios noro suprasti, kad to reikalauja demokratinis procesas (gyventojų įtraukimo į sprendimų priėmimo sistemą sukūrimas, priemonių, skatinančių juos dalyvauti vietiniuose rinkimuose, referendumuose ir kt.), bet ir pačių piliečių (tyrimai rodo, jog visuomeninių organizacijų veikloje dalyvauja tik apie 10 proc. gyventojų) noras veikti bendram labui, o ne pasyviai laukiant, kol tai padarys valdžia (vds000004.hosto.lt).
Autoriaus nuotr.
