Liepos 6-oji – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena švenčiama nuo 1991 m. Šios dienos šventimo tradicijos jau formuojasi: štai 21 valandą visame pasaulyje lietuviai gieda Tautišką giesmę, o tūkstančiai Mindaugų Lietuvoje sveikinami su vardinėmis – Mindauginėmis. Kadangi pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo, karūnuoto1253 m., asmenybė apgaubta daugybės paslapčių, apie jį pasakoja istorikė Violeta Laurutienė, o apie iškilios asmenybės vardo reikšmę gyvenime kalbamės su dviem šiauliečiais Mindaugais – Biliumi ir Lukošaičiu.

Karalius
Violeta Laurutienė, Kužių gimnazijos istorijos mokytoja metodininkė, karalių Mindaugą vadina valstybės suvienytoju.

– Kokios  pirmosios žinios apie kunigaikštį Mindaugą randamos dokumentuose?
– Ipatijaus metraštyje minimas Mindaugas tarp 10 kitų Lietuvos kunigaikščių. Išvardyti jo broliai, tėvas. Paminėti Žemaitijos kunigaikščiai. Kalbama, kad teritorija suskirstyta į žemes. Didieji kunigaikščiai jau sudarinėjo sutartis su kitomis valstybėmis. Mindaugui tuo metu galėjo būti apie 19-20 metų. Manoma, kad galėjo gimti maždaug 1200 m., buvo nužudytas 1263 m. rugsėjo 12 d.

1253 m. jis buvo Romos popiežiaus įsakymu karūnuotas kartu su žmona Morta.

– Ar teisinga Mindaugą laikyti valstybės įkūrėju?
– Mindaugas taip vadinamas, bet istorikai dėl to nėra tikri. Pasirodo, kad jau Mindaugo tėvas buvo galingas valdovas, todėl spėjama, kad valdžią Mindaugas paveldėjo. Lietuva kaip galinga jėga reiškėsi jau nuo XII a. pabaigos – nuo 1183 m., kai vyko lietuvių karo žygiai, todėl manoma, kad mūsų valstybė susiformavo gerokai anksčiau. Tačiau vienybės joje trūko. Kiekviena kunigaikščių šeima siekė savų interesų. Turbūt teisingiau jį būtų laikyti valstybės suvienytoju.  Bet tikras faktas, kad Mindaugas mums paliko stiprią valstybę, kuri gyvavo per 700 metų.

– Kodėl Mindaugo karūnavimas toks svarbus?
– Mindaugas – neeilinė asmenybė. Ryžtingumas, išmintis ir diplomatija padėjo valdovui iškilti ir išlikti. Viduramžių valdymo metodai buvo trys –  trėmimas, žudymas ir diplomatija. Imponuoja, kad Mindaugas suprato krikšto svarbą. Dėl to jis turėjo atlaikyti aplinkos priešiškumą. Laviravo tarp didžiausio priešo – Livonijos ordino – ir aplinkos. Krikšto priėmimas, paaukota Žemaitija sukėlė nemažą pasipriešinimą. Dabar mes jau žinome, kodėl reikėjo nuolaidų. Valstybė kuriama tokiu sudėtingu metu, kai iš visų pusių supa priešiškos jėgos: vakaruose – Livonija, pietuose – teutonai. Net jotvingiai minimi kaip priešai. Rusia dar nebuvo labai stipri, bet iš Rytų ėjo mongolai totoriai. Lietuva jiems buvo kliūtis patekti į Europą. O šalia, už nugaros grumiasi vietinių kunigaikštukų interesai. Taigi valdovo, tokiomis sąlygomis sugebėjusio išsaugoti valstybę, negalime kaltinti nei žiaurumu, nei išdavyste. Mindaugas suprato, kad gavęs karūną iš Popiežiaus turės svertą – bus Dievo skirtas valdovas. Jo karūnavimas reiškė ir valstybės pripažinimą.

– Ar galima laikyti Mindaugą europietišku valdovu?
– Mindaugas nutiesė kelią Lietuvai į Vakarų Europą. Užuot pasirinkęs stačiatikybę, mezgė ryšius su Romos katalikais, nors sūnus Vaišvilkas buvo stačiatikių vienuolis, vėliau tapo šventuoju. 1251 m. Mindaugas politiniais sumetimais priėmė krikščionybę, o popiežius Lietuvą paskelbė karalyste, pavaldžia Romos vyskupui. Tokiu būdu Lietuvos didysis kunigaikštis, vėliau Lietuvos karalius Mindaugas žengė žingsnį Lietuvos valstybės tarptautinio pripažinimo Europoje link.

Šias šviesias viltis ir puikias galimybes nutraukė karaliaus Mindaugo ir jo sūnų, sosto įpėdinių, nužudymas 1263 m., kitaip pakreipė tolesnį Lietuvos valstybės likimą.

Kitos šalys savo monarchų istoriją skaičiuoja ištisomis dinastijomis. Na, o mes tegalime pasigirti vienu vieninteliu karaliumi. Jo biografija apgaubta nežinios šydu ir kupina aibe neatsakytų klausimų… Mūsų vaizduotėje jis – kilnus karžygys, įnirtingai gynęs Lietuvą nuo priešų ir išmintingai paklojęs jos valstybingumo pamatus. Todėl Mindaugo karūnavimo dieną pašlovinti savo valstybę ir susibūrus draugėn sugiedoti Tautišką giesmę –  tikrai yra gražu.

Sportininkas
Mindaugas Bilius – Lietuvos neįgaliųjų sporto lengvaatletis, olimpinis čempionas, Lietuvos parolimpinio komiteto prezidentas, žmogus, kurio galimybės išgyventi po avarijos buvo vertinamos iki 10 proc.

– Ar domėjotės, kodėl tėvai išrinko karaliaus vardą?
– Išrinko pagal skambesį, kad derėtų prie pavardės. Apie karalių Mindaugą daug negalvojo.

Aš pats savo vardu džiaugiuosi, didžiuojuosi ir jo reikšme domėjausi. Vienoje knygutėje šitaip aiškinama: min –  mano arba mūsų, daug – daug siekiantis, as, es – esu, būti. Tai reiškia, kad daug siekianti asmenybė, ne vien dėl savęs, dėl kitų.  

– Ar tikite, kad vardas gali būti lemtingas?
– Mane Dievas myli. Iki nelaimės taip pat sportavau. Bet aš ne ta kryptimi ėjau, ne tuos dalykus dariau. Buvau pilnas pavydo, savanaudiškumo. Labai svarbu atrodė daug užsidirbti. Man lyg kažkas iš viršaus truputėlį stuktelėjo: ne ten eini. Po avarijos, kai mane surinko iš gabaliukų, požiūris į gyvenimą ir tikslai pasikeitė 180 laipsnių. Supratau, kad mes visi turime tam tikrą užduotį gyvenime. Aš galvoju, kad ta avarija turėjo būti, kad atsirasčiau čia, kur esu dabar. Kad sugrįžčiau į Lietuvą, ateičiau į neįgaliųjų sportą ir baigčiau mokslus. Suvokiau, kad ne „aš“ svarbiausia, o „mes“.

Supratau, kad mes esame visi skirtingi ir tuo įdomūs.

Po avarijos aš apsikrikštijau, nes buvau  nekrikštytas. Pasiėmiau kitą stiprų vardą Mykolas. Biblijoje tai gynėjas. Taigi Mindaugas ir Mykolas – du stiprūs vardai – mane įkvepia, suteikia jėgų. Džiaugiuosi tuo, ką darau. Gal ne visiems patinka, bet aš darau, kaip suprantu.

– Kokie charakterio bruožai jus sieja su istoriniu Mindaugu?
– Gali būti, kad vardas man suteikia pasitikėjimo. Į viską žiūriu per pasitikėjimą ir tikėjimą. Tikėjimas yra vienas iš žmogų varančių dalykų. Nesvarbu, ką tiki: ar į Dievą ar į kažką, kokį nors savo susikurtą tikslą. Aš tikėjau, kad vaikščiosiu, todėl atsistojau ant kojų. Žmogaus galia – ne raumenys, ne kūnas, o kažkas kita, tapo vienu iš motyvų, kad vėl grįžau į studijas ir į sportą. Po komos  man pasikeitė suvokimas, kaip  turėčiau gyventi. Idėja vėl sportuoti, vėl siekti rezultatų buvo turbūt didžiausia motyvacija kasdien stengtis ir treniruotis. Sportas ištraukia labai daug žmonių atsidūrusių panašioje nelaimėje. Visi sportininkai siekia būti geriausi. Esu tapęs ir vicečempionu, ir čempionu disko metime. Bet medalis svarbus ne tik pačiam sportininkui. Medalis parodo šalies požiūrį į sportą, į žmogų. Tai yra reklama valstybei. Deja, iki šiol valstybės požiūris į neįgaliųjų sportą buvo sunkiai apibūdinamas. Bet aš ne iš tų, kas nusivilia, kai pasakoma, kad negali laimėti.

– Galbūt jūsų misija, kaip ir Mindaugo, – vienyti?
– Gal mus sieja strateginis požiūris, ateities numatymas. Bendros savybės – siekimas nuveikti daug dėl kitų. Avarija leido man suprasti, kas yra neįgalus žmogus, ką reiškia negalė. Kaip Parolimpinio komiteto prezidentas dabar privalau kuo daugiau padaryti, kad neįgalūs sportininkai turėtų galimybes atskleisti save. Po truputėlį judame į priekį.

Siekis atgaivinti, išplėtoti  paraolimpinį sportą man labai svarbus.  Lietuvoje tikrai turime talentingų atletų, kurie galėtų skinti pergales. Turiu daug idėjų, ką ir kaip pakeisti Lietuvoje, kad neįgalūs sportininkai būtų labiau vertinami.

Stengiuosi dėl to, kad neįgaliųjų gyvenimas įgautų  prasmę. Medalis nėra prasmė. Prasmė yra tai, kad atvažiuoja ir varžosi žmonės – be rankų, be kojų. Jie yra psichologiškai žymiai stipresni už sveikuosius ir tai skatina jiems padėti. Džiugu, kai jaunas žmogus  patiki, kad negalė nėra pabaiga. Tai kažko naujo pradžia.

Neabejoju, kad man tas vardas suteikė jėgų. Aš juo didžiuojuosi ir esu patenkintas. Jei kada turėsiu berniuką, pavadinčiau jį Mindaugu.

Menininkas
Mindaugas Lukošaitis, piešėjas, skulptorius, teigia, kad žmogaus vardas kuria tam tikrą pasakojimą.

– Ar domėjotės savo vardo istorija?
– Žinoma, domėjausi. Pagal reikšmę – daug minčių, daugiamintis. Tai man antraeilis dalykas. Nemanau, kad vardas įkvepia kokiems dideliems darbams. Žinoma, kaip ir firmos pavadinimas, kuria tam tikrą pasakojimą, pirminį prasmių lauką. Lietuva, lietuvis... Manau, kad tuo metu buvo tokių vardų bumas. Visi sako: aš išrinkau. Bet visi būname paveikti aplink sklandančios informacijos. Mano vardas – to laiko mados pasekmė.

– Ar jūsų šeimoje nebuvo svarbu klausti senelių nuomonės, sūnų pavadinti tėvo vardu?
– Aš turiu 3 vaikus. Pagalvoji, kažkuris vardas limpa ir palieki. Jokių burtų, ritualų nereikia.

Senelių, prosenelių ar svarbių giminaičių įtaka galima. Mano jauniausias sūnus gavo proprosenelio vardą. Tai tarsi nuoroda, atrama – pasidomėk savo šeimos istorija. Maginis mąstymas ir praktika – plona riba. Reikia turėti šaknis, bet nesureikšminti.

– Kurie istorijos dalykai jus domina labiausiai?
– Visi domisi istorija: pradedant nuo to, kas kaimynui atsitiko, iki to, kokią istoriją kuriu prieš kaimynus, koks jiems noriu pasirodyti.

O jeigu rimtai, tai menas yra priemonė tyrinėti pasaulį. Rezistencija, žydų tragedija, Ruanda, Pilėnai... Man įdomu, aš savitai prieinu. Anksčiau įsivaizdavau daug žinąs, sklaidžiausi faktais. Įsigilinęs supratau, kad negalima. Kalbėtojai sukuria istorijas, kurios pradeda veikti. Dailės darbai kalba taip pat. Kurdamas jaučiu atsakomybę: stebiu, seku faktus, kiek galiu, bet kalbėti darausi atsargus. Mes negalime išlikti kaip Temidė užrištomis akimis – visiškai objektyvūs. Neišvengiamai pradedame moralizuoti. Istoriją vertinti net istorikai ne visada pajėgūs.

– O kodėl neatsiranda menininkų, plėtojančių Mindaugo temą?
– Mums geriau kalbėti apie laikmetį, kuris artimesnis, lengviau suvokiamas. Todėl rezistencijos įvykius lengviau įsivaizduoti, įsijausti. Vaizduotė pradeda kurti savitą pasakojimą, naują interpretaciją. Kuo labiau giliniesi, negali prisikasti prie esmės – horizontas vis tolsta. Kūrinys iš tavęs išėjęs grįžta ir tave keičia. Tu išgyveni emociją ir vienoje pusėje, ir kitoje. Negali sukurti neįsigyvenęs. O įsigyventi į tuos laikus, kurie dar gyvi, kuriuos pamena tėvai, seneliai, yra paprasčiau. Gilintis į tai, ką vargu ar pajėgsi suvokti, labai pavojinga.

Istorikai dar labai daug turėtų padirbėti, kad karo, pokario įvykiai taptų aiškesni, kad neliktų vietos piktiems liežuviams. Kalbėjimas vaizdu ir kalbėjimas žodžiu turi būti labai atsakingas.

– Ar jums svarbu Liepos 6-ąją drauge giedoti Tautišką giesmę?
– Be abejo, svarbu. Ypač svarbus buvimas drauge. Tik dar svarbiau būtų prieš kiekvieną šventę pasidžiaugti tikrai pabaigtais darbais. Sovietinis laikas išplėšė iš mūsų gerą gabalą. Ne tik laiko. Praradę ūkininkavimo įgūdžius nebemokame pradėto darbo pabaigti. Dar atsimenu talkas. Šventas buvo pasisėdėjimas po jų, pokalbiai. Geras jausmas darbą pabaigus. Kiekvienas savyje po truputėlį turime ištiesinti dvasią, kad šventė būtų prasminga. Tam reikia daug laiko. Ir pastangų.

2018 07 04 34

V. Laurutienė: ,,Mindaugas buvo išmintingas, įžvalgus valdovas.“
Asmeninio archyvo nuotr.

2018 07 04 14

M. Bilius: ,,Savo vardu didžiuojuosi – jis mane įkvepia.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2018 07 04 13

M. Lukošaitis: ,,Pirmiausia ištiesinkime save viduje. Tik tada galėsime ką gero sukurti.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų