Visą mėnesį planetoje aidės futbolo fiesta – XXI pasaulio futbolo čempionatas. Nors į čempionatą atvyko 32 rinktinės, tarp jų lietuvių nerasime. Turbūt niekas nesiginčytų, kad futbolas – sportas Nr. 1 visoje planetoje. Populiarumu, grožiu ir mastais jam niekas neprilygsta. Tačiau mūsų tame laive nėra ir neaišku, ar kada būsime. Nesame futbolo vidutiniokai, kokiais pavadinčiau belgus arba šveicarus, marokiečius arba iraniečius. Gūdi Europos futbolo provincija... Ir nereikėtų guostis, esą turime krepšinį ir čia mes atsigriebiame už viską. Ar tikrai? Pirmiausia krepšinį rimčiau kultivuoja vos keletas valstybių pasaulyje, daug kur jis tiesiog nežinomas, neįdomus, nepopuliarus. Kaip mums rusiški miestučiai, badmintonas arba stalo tenisas... O ir aukšto lygio pasiekimais lietuviai krepšininkai savo gerbėjus retai palepina.

Apie tai ir dar daugiau kalbame su laikinai einančia Šiaulių futbolo akademijos direktorės pareigas Reda Mockiene. Jai talkina Mangirdas Mirauskas, treneris bei viešųjų ryšių specialistas.

Nuo ko prasideda futbolas?
R. Mockienė: „Nuo jaunimo, nuo vaikų. Gyvuojame jau vienuolikti metai ir gana sėkmingai. Šiandien turime apie šešis šimtus vaikų, kurie mėgsta ir žaidžia futbolą. Ir jeigu anksčiau branduolį sudarė 8–14 metų amžiaus vaikai, dabar lankančiųjų amžius jaunėja. Tėvai nori, kad jų atžalos pradėtų užsiiminėti futbolu kuo anksčiau. Paskambina net 4–5 metų berniukų tėvai, domisi, klausia... Turime ir šitokio amžiaus vaikų grupeles, kur jie atvyksta dukart per savaitę.“

M. Mirauskas: „Sudėtingas klausimas. Čia svarbiausia noras žaisti. Verčiamas geru futbolininku netapsi. Šitas noras turi kilti iš vidaus. Taigi nuo šito viskas ir prasideda: turi būti noras žaisti futbolą, žiūrėti futbolą, domėtis futbolu.“

Kurią futbolo rinktinę palaikote?
Šiuo metu Rusijoje vyksta XXI pasaulio futbolo čempionatas. Neabejoju, jog kiekvienas turime savus favoritus.

M. Mirauskas: „Palaikau anglus, nes atrankos rungtynėse juos mačiau gyvai. Dar patinka ir olandų rinktinės žaidimas, nors jie šiame čempionate nedalyvauja.“

R. Mockienė prisipažįsta „serganti“ už Europos komandas: tuos pačius anglus, vokiečius... Kiek nuvylė lenkai, kurie atrankos etape darė solidžios ekipos įspūdį, o čempionato starte pasirodė ne visai sėkmingai. Gal perdegė? Jos manymu, šis čempionatas gali pažerti visokių staigmenų. Juk futbolo lygis Afrikos komandose taip pat išaugo, o jų demonstruojamas futbolas yra greitas, atletiškas, maloniai žiūrisi. „Esu moteris ir man tai svarbu“, – šypsosi pašnekovė.

Kada tapsime bent Europos futbolo vidutiniokais?
Dažnas žiūrėdamas futbolo transliacijas klausia savęs: kada čempionatų arenose išvysime žaidžiančią Lietuvos futbolo rinktinę?

R. Mockienė: „Esame ne kartą diskutavę šia tema. Sakyčiau, ne taip ir blogai su Lietuvos futbolu, tačiau jei kalbėtume apie vaikų ir jaunimo rengimą, čia nėra bendros programos ar supratimo, kuria kryptimi žengti. Kiekviena kažko futbole pasiekusi Europos šalis visa tai turi. Ten yra strategija, kurios laikomasi daug metų, yra aikštės, dirbama kryptingai. Šitaip anksčiau ar vėliau pasirodo  rezultatai. Norisi, kad ir Lietuvoje, pradedant vaikais, kiekvienas regionas arba miestas turėtų panašią programą ir futbolo lygis kiltų aukštyn. Sakyčiau, kad piramidės principu pagal atitinkamą programą būtų ruošiami vaikai, jaunimas, vyrai... Galbūt šito ir trūksta Lietuvos futbolui.

Kita didžiulė problema – futbolo infrastruktūros stoka. Nereikia kalbėti, esą lengva tuo klausimu didelėms, turtingoms valstybėms, o ką jau čia mes, bėdžiai... Paimkime, kad ir tą pačią Islandiją, nedidukę valstybę, turinčią maždaug tiek gyventojų, kiek jų esama Klaipėdos apskrityje. Nežiūrint to, islandai turi puikią futbolo infrastruktūrą ir jau nustebino pasaulį savo pirmaisiais futbolo pasiekimais. Kita šalis – Belgija. Kažkada situacija čia labai priminė mūsiškę. Tačiau buvo sukurta futbolo vystymo programa, įkandin sekė futbolo infrastruktūros gerinimas bei plėtojimas, ir šiandien belgai toli mus pralenkė...“

Pašnekovės manymu, klausimas, ar kada Lietuva pasieks bent jau Europos futbolo vidutiniokės lygį – klausimas sunkus ir labiau retorinis. Reikalingas kryptingas dešimtmečių darbas, kad ateitumei į kokį tai didesnį rezultatą. Gal čia dar kaltas ir mūsų mentalitetas?

Kita vertus, turime nemažai pavyzdžių, kaip Lietuvoje užauginti jauni futbolininkai sėkmingai pasirodo užsienio klubuose. Bet perspektyvių, jaunų futbolininkų trūkstame – gal todėl, kad ne visi gabūs vaikai renkasi futbolą?

„Padaryti futbolą Lietuvoje sporto šaka Nr.1 – visų mūsų uždavinys, kuris taip pat numatytas ir Lietuvos futbolo federacijos strateginiame plane, – teigia R. Mockienė. – Tiesiog visi turime dirbti ta linkme, ir, kas žino, gal kada galėsime džiaugtis šito triūso rezultatais.“

Kaip žiūrite į tai, jog neretai jauni, talentingi, Lietuvoje išugdyti futbolininkai „nubyra“ į artimojo užsienio arba kitus klubus?

Pašnekovų nuomone, tai nėra blogai. Jaunas futbolininkas įgyja geros patirties žaisdamas stipresniuose užsienio klubuose. Juk ir tenykščiai futbolo čempionatai esti aukštesnio sportinio lygio negu pas mus – tiek kalbant apie jaunimą, tiek apie suaugusiųjų futbolą.

„Mūsų treneriai taip pat važinėja į mokymus, į tarptautinius turnyrus Lenkijoje, Slovakijoje, Švedijoje, Suomijoje, Estijoje ir kt. Žaidę užsienyje ir sugrįžę į nacionalinę rinktinę, mūsų futbolininkai tikrai parsiveža patirties bei tą futbolo lygį. Kodėl Lietuvos futbolo rinktinės pasirodymai tokie kuklūs, vėlgi gali būti visokių priežasčių. Galbūt trūksta laiko rinktinei „susižaisti“, trūksta individualaus žaidėjų meistriškumo, ar kt.“ – svarsto R. Mockienė.

Ar įmanoma suburti stiprią futbolo rinktinę neturint šalyje stiprių futbolo klubų?

M. Mirauskas: „Kaip ir kalbėjome, infrastruktūra tam yra labai svarbu. Juk kartais susirinkusiems iš užsienio klubų tenka treniruotis „ant lentų“, salėse. Užsienyje jie treniruojasi maniežuose, ant vejos arba dirbtinės kokybiškos dangos. Tai du skirtingi pasauliai, todėl, mano manymu, suburti gerą rinktinę vien iš užsienio klubuose žaidžiančių legionierių, kažin ar pavyks.“

Futbolas – per brangi sporto šaka?
Žiūrint į Lietuvos futbolo istoriją, susidaro įspūdis, jog tikras futbolo pakilimas prasidėjo nuo 1983 metų, Vilniaus „Žalgiriui“ iškovojus teisę žaisti SSSR Aukščiausiojoje futbolo lygoje, kur rungtyniaudami tarp pajėgių komandų žalgiriečiai daug metų pasiekimais stebino savo gerbėjus, tapo net bronzos medalių laimėtojais. Antrojoje lygoje dar turėjome „jaunųjų talentų kalvę“ – Klaipėdos „Atlantą“. Kiek anksčiau skirtingu laiku mieste žaidė trys futbolo klubai – „Tauras“, „Elnias“ ir „Statybininkas“... Gal tai ir nebuvo Lietuvos futbolo „aukso amžius“, bet vis dėlto...

R. Mockienė: „Reikia pripažinti, kad šiandien futbolas – brangi sporto šaka. Jei futbolas profesionalus, jis yra ir darbas, ir pajamų šaltinis. Tačiau aukšto lygio futbolo laukiama ne vien iš profesionalų. Pagarba tiems, kurie suburia komandas iš Lietuvoje išugdytų futbolininkų. Tačiau tai sudėtinga – turėti klubuose tik čia užaugusius žaidėjus, todėl neretai komandų gretas papildo atvykusieji iš užsienio. Tikrovė ta, kad mes, futbolo mokyklos, akademijos, vaikų futbolo klubai, neparengiame žaidėjų tiek, kad jų pakaktų Lietuvai. Todėl reikia atsivežti užsieniečių, nes be jų klubai būtų kur kas silpnesni. Taigi šiandien futbolas kitoks, nei jis buvo prieš kelis dešimtmečius.“

Kasmet Lietuvos futbolo klubai gauna teisę žaisti UEFA Čempionų lygos žemesniuose etapuose ir kituose turnyruose. Tik su savo parengtais žaidėjais yra labai sunku konkuruoti, siekti aukštesnių rezultatų. Jeigu stiprėtų futbolo mokyklos, akademijos, jaunimo futbolas apskritai, atsirastų daugiau gerų jaunų žaidėjų – kiltų ir pats futbolo lygis mūsų šalyje. Šiaulių futbolo akademija, pasak pašnekovės, puoselėja kitokią ateities viziją. Pirmiausia orientuojamasi į vietos, į Lietuvos futbolo rinką.

Vaikų nebetenkina nelygi kiemo veja
Vasaros atostogos moksleiviams. Dar prieš 30–40 metų dažna aikštė ir aikštelė, dažnas akligatvis ar daugiabučio kiemas būdavo pilni vaikų, gainiojančių kamuolį. Šiandien toks vaizdas – retenybė. Kodėl?

R. Mockienė. „Jūs klystate. Vaikai nori žaisti ir žaidžia futbolą. Juk ir mes nenorime važinėti senu žiguliu, bet ieškome naujesnės, modernios mašinos. Taip ir vaikai. Jie nenori žaisti ant kupstėtos pievos. Dabar mokyklų stadionai yra ne pačios geriausios būklės, neretai dar ir maži. Bet vaikų juose visada pamatysi. Ne visi lanko treniruotes, dažnai susiburia kiemuose patys. Purienų gatvėje yra natūralios žolės stadionas, kur susirenka daug futbolo mėgėjų. Antras dirbtinės dangos stadionas rengiamas netoli buvusios Gytarių mokyklos. Čia tik keli pavyzdžiai.“

Pašnekovų tvirtinimu, žaidžiančiųjų futbolą būtų dar daugiau, jei turėtume sąlygas treniruotis žiemą – dengtą aikštę. Galbūt galėtume konkuruoti net su krepšiniu. Infrastruktūra šiandien lemia daug. Ir tėvai pasirengę mokėti didesnius pinigus, kad tik jų atžalos turėtų geresnes sąlygas užsiėmimams.

Vis dėlto ar ne vaikas pirmiau turėtų parodyti, ką sugeba (bent jau pataikyti į kamuolį), prieš ko norėdamas, juolab reikalaudamas?

M. Mirauskas: „Mes žiūrime truputį pro kitokią prizmę. „apčiupinėjame“ kiekvieną atėjusį 5–6 metų vaiką, žinome jų norus ir lūkesčius. Kiekvieną savaitę tai viena, tai kita grupė vyksta į Latviją. Latviai turi puikų maniežą. Kaip vaiką išmokysi futbolo, jei neturi kur? Mokai futbolo pavasarį–rudenį ant žolės, o žiemą ateini į salę, kur viskas kitaip, kur net kamuolys kitaip šokinėja...“

R. Mockienė: „Darome nemažai žygių, kad pritrauktume vaikų žaisti futbolą. Jaučiame begalinę konkurenciją lyginant su kitomis sporto šakomis. Gerai nebent tai, kad vaikai turi iš ko rinktis. Mūsų silpnoji vieta, kaip minėjau, yra infrastruktūra. Tą patį pasakytų ir treneriai, ir tėvai, ir futbolo mėgėjai. Statėme, bet taip ir nepastatėme nacionalinį stadioną Vilniuje. Jis neišspręstų visų problemų, tačiau tame slypi labai įdomus valstybės požiūris į sportą ir į futbolą. Bet turime, ką turime.“

Ar bent matyti „šviesa tunelio gale“?
„Be abejo“, – kone kartu atsako pašnekovai. Jau kalbėjome apie antrą dirbtinės dangos aikštę Gytariuose, kuri bus baigta jau šį rudenį. Gelbėja ir mokyklos su savo aikštėmis, tačiau didysis klausimas – kada Šiauliai turės futbolo maniežą – išlieka.

„Vyrų futbolas Šiauliuose turi atsigauti, – teigia R. Mockienė. – Ir Lietuvos futbolo federacija eina link to, kad bent jau didžiosios futbolo akademijos dirbtų klubiniu principu. Tačiau kai kurie šalies įstatymai neleidžia kurti bendros piramidės, nors ta kryptimi irgi dirbama. Jaunimo turime gražaus, į jaunimo rinktines kasmet išleidžiame po 4–6 vaikinus, galime pasidžiaugti moterų futbolo klubu „Gintra-Universitetas“. Tikimės, kad po 2–3 metų Šiauliuose turėtų atsirasti ir nebloga vyrų futbolo komanda.“

Iš pašnekovų pasakojimo aiškėja, kad Šiaulių futbolo akademijoje vyksta nuolatinės peržiūros, gabesniųjų jaunų futbolininkų atranka, yra darbo tęstinumas, trenerių rotacija. Ir vaikams maloniau žaisti, kai grupėje susirenka maždaug vienodų gabumų jaunieji futbolininkai, ir tokio darbo vaisiai geresni. Yra grupės mergaitėms, yra programa ir ateities vizija.

M. Mirauskas: „Džiugina prieš kelias savaites pasirodžiusi informacija, jog Lietuvos futbolo federacija susitarė su ministerija dėl lėšų, skirtų futbolo infrastruktūros vystymui, įskaitant ir maniežo sostinėje statybą. Gal pasikeis valdžios požiūris į futbolą kaip į posūnį... Gal tiesiog futbolo rinktinė turėtų kažkaip „parodyti save“ ir, atkreipusį valdžios dėmesį, išsireikalautų didesnių dotacijų futbolui?“

Argi tai ne užburtas ratas? Kol neparodome, ką galime, negauname lėšų? O be jų nebus ir geros infrastruktūros, kuri savo ruožtu labai apsprendžia futbolo lygį?

R. Mockienė: „Europos šalių praktika parodė kiek kitokį sprendimą: pirma kažkas sukuriama, o po to auginami futbolininkai. Ar Lietuvos futbolas atsikratys „provincialumo“ etiketės? Čia priklauso nuo prizmės, per kurią žiūrime. Kol nedirbsime visi drauge, sunku ką prognozuoti. Kitų šalių patirtis rodo, jog labai stiprūs klubai geba patys užsiauginti aukšto lygio žaidėjų, tačiau Lietuvoje situacija kitokia. Jei atėjusį vaiką skatiname ir mokome, kad jis galiausiai taptų aukšto lygio futbolininku, tada viskas gerai. Tačiau jeigu tame matome tik užklasinio laiko praleidimo galimybę, vaikas ir liks mėgėjiškame lygmenyje. Mūsų tikslas – ugdyti profesionalų futbolininką Lietuvai“.

Anot R. Mockienės, šiandien Šiauliuose neturime profesionalaus vyrų futbolo klubo, tačiau yra moterų futbolo klubas, šio žaidimo meno mokomi vaikai ir jaunimas. Pasakyti, jog viskas sustojo – būtų neteisinga, o negatyvaus požiūrio į Lietuvos futbolą, koks yra paplitęs viešojoje erdvėje, reikėtų atsisakyti apskritai.

Reikalingi ir sektini pavyzdžiai
Tam, kuris ketina siekti futbolo olimpo, svarbu prieš akis turėti gerą, sektiną pavyzdį. Grįžkime prie to, nuo ko pradėjome – pasaulio futbolo čempionato. Kurios futbolo garsenybės labiausiai imponuoja ir kodėl?

M. Mirauskas: „Neturiu nusižiūrėjęs tokio dievuko, tačiau vaikams geriausias pavyzdys galėtų būti Krištianas Ronaldas, futbolininkas, kuris visko pasiekė savo sunkiu darbu. Gal kitiems padėjo talentai, jam – kasdienis, atkaklus darbas.“

R. Mockienė: „Ir su treneriais kalbame tą patį: tik nuolatinis kartojimas. Tik per kartojimus, tik per juodą darbą treniruotėse galima kažko pasiekti. Neužtenka vien ateiti į treniruotes, „atbūti“ ir išeiti. Reikalingas tikslas ir sistemingas jo siekimas. Darbas, darbas, kiekvieno judesio aikštėje šlifavimas. Tik šitaip galima ko pasiekti.“

Kam prognozuojate šio pasaulio futbolo čempionato laurus?
M. Mirauskas tvirtino linkįs sėkmės Anglijos rinktinei arba Argentinai. Dėl vieno iš geriausių planetos futbolininkų – Lionelio Messio, kuris nusipelnė pasaulio čempiono titulo kartu su savo rinktine. Pašnekovo manymu, Prancūzijos rinktinė taip pat verta aukščiausių čempionato apdovanojimų.

R. Mockienei patiko vokiečių rinktinės žaidimas: ir per Konfederacijų taurės rungtynes, ir per praėjusio pasaulio futbolo čempionato batalijas. Šiemet neaišku, kaip bus, nes pradžia vokiečiams nebuvo sėkminga. Šiaip ar taip mūsų pašnekovei svarbiausia, kad čempionato auksą pasiimtų Europos komanda...

Pasidalijimą mintimis apie futbolo padėtį mieste ir šalyje pašnekovai baigia kažkurio krepšinio trenerio išsakyta mintimi, jog „vaikštome dugnu“. Niekas nepasikeis, jei nieko nedarysime, o tik kritikuosime vieni kitus plakdami liežuviais. Lietuvos futbolui irgi reikia atsispirti nuo dugno, o tam būtinos ir lėšos, ir infrastruktūra, ir daugelio specialistų pastangos, ir futbolo bendruomenės, ir visuomenės, ir net politikų palaikymas.

2018 06 21 13

Autoriaus nuotr.

Į viršų