Vidą Stankūnienę vieni vadina verslininke, kiti visuomenininke, treti – tiesiog motinėle Laima. Šiaulių pašonėje įsikūrusi kaimo turizmo sodyba gerokai kitokia nei mums įprasta matyti. Čia nėra  baseinų ar prabangių vasarnamių. Tik sena žemaitiška troba, molinis ūkinis pastatas, pirtis su kubilu, klėtis, šulinys su svirtimi – kaip tikrame Lietuvos kaime.
Sodyba tapo vietinės reikšmės kultūros paveldo objektu. O jos šeimininkai atsidūrė Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo spąstuose.

Atgimę šimtamečiai trobesiai
Kaimo turizmas, kaip ir pats gyvenimas kaime, susijęs su kasdieniu sunkiu darbu. Čia  turi nuolat kažkas gyventi, triūsti kaip bitelė ir prižiūrėti visus kampus. V. Stankūnienė drauge su vyru kalviu nusipirko ją visai apleistą prieš 17 metų. Moterį užbūrė šimtametės sodybos alsavimas ir nusprendė: čia bus mūsų namai.. Reikėjo ir žinių, ir lėšų, ir pasiryžimo išeiti iš miesto, palikti pedagoginį darbą ir tapti... motinėle Laima. Ne iš karto žinojo, kaip turi atrodyti kaimo turizmo sodyba, daug skaitė, lankė kursus, mokėsi. Labiausiai saugojosi kičo, kurio pilna panašiose vietose.

Vincas – puikus meistras. Netrukus vyriškis kiekviename sodybos pastate sumūrijo židinius ir apkalė juos geležiniais žalčiukais, moliniame ūkiniame pastate įkūrė pobūvių salę. Sudėjo lubas – mažiau skersvėjai traukia. Rūsyje įrengė vėsią akmeninę patalpą, kur prie židinio, jaukioje žvakių ir žibintų šviesoje galima užsiimti burtais. Arba pasakoti šiurpias istorijas. Erdvioje klėtyje galima ramiai išgerti arbatos, pasigrožėti kraičio skrynių turtais, prisimatuoti mergvakario puošmenas. Visai šalia klėtelės  – ąžuolas ir dubenėtasis akmuo. Akmens „dubenyje“ visada yra vandens, kuriuo gali apsiprausti įvairių apeigų dalyviai. Prie pirties įrengtas kubilas. Vanduo jame pašildomas apačioje rusenančia ugnimi, o pasukus rankenėlę dar pradeda ir burbuliuoti – lyg tikrame sveikatingumo centre. Pirties zoną šeimininkai aptvėrė lentomis, padarė medinius takelius – ir jaukiau, ir vėjai neužpučia. Kol vieni maudosi, kiti gali šnekučiuotis šalimais susėdę prie plataus stalo, gaivintis žolelių arbata ar lesioti čia pat augančių aviečių krūmelius.

Čia yra veiklos ne tik poilsiaujančioms šeimoms, bet ir visai moksleivių ekskursijai. „Mano sodybą lyg priešistorinę žemę laiko keturi kertiniai akmenys,  –  pasakoja Vida.  –  Pirmasis akmuo  –  tradicinės šventės. Antrasis – edukacinė programa vaikams apie liaudies kultūrą. Trečioji veiklos sritis – sveikatinimas, o ketvirtoji – proginės šventės.“

Moteris tvirtina, jog organizuoti šventes  –  tai ne  užleisti „plotą“ tam tikram laikui. „Visada siekiu, kad mano svečiai pajustų šventę. Kad suprastų, jog daugybė šventės papročių, ritualų, dainų – ne šiaip sau, o turi gilią užkoduotą prasmę.“

Įkaitas savo namuose
Tačiau situacija, kurioje atsidūrė nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo saugoma „Žemaitiška pastogė“ – nepavydėtina. Tapusi šios sodybos šeimininke V. Stankūnienė pasiprašė valstybės apsaugos šiai sodybai, nes tikėjosi, kad taip bus lengviau ją tinkamai sutvarkyti, pritaikyti dvasinio tautos kultūros paveldo puoselėjimui. Tikėjosi paveldosaugos specialistų konsultacijų, valstybės ar bent savivaldybės paramos.

Ir sodyba tapo vietinės reikšmės kultūros paveldo objektu. O jos šeimininkai atsidūrė Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo spąstuose. Visa, kas šeimininkų pasiaukojančiu darbu iš medžio, molio ir šiaudų sulipdyta, kad  Vida edukacines programas galėtų vesti, tautos kultūros lobiais su jaunimu dalytis, virto nusikalstama savavališka statyba, o kas baigia sugriūti, dvelkia pelėsiu ir nesaugu gyventi – saugoma valstybės. Apie patogesnę krosnį ar dušą namuose – nė nesvajok, o ką, anot Vidos, vienarankis kalvis sukūrė – nugriauti.

10 metų V. Stankūnienė beldėsi į valdininkų širdis su vieninteliu prašymu: išbraukti sodybą iš paveldo registro, nes neturi lėšų nei tyrimams, nei projektams, nei medžiagoms, kad sutvarkytų ją taip, kaip įstatymas reikalauja. Kaip žirniai į sieną. Pasirodo, nėra įstatymo, pagal kurį sunykę pastatai galėtų būti išbraukti iš paveldo registro. Pirma, turi nugriauti, ką pastatė (teismo skirtas laikas – iki 2018 m. pabaigos). Antra, turi sunykti pastatai, kurie dar laikomi „paveldo objektu“. O kur gyvens šeimininkai? Prieš 17 metų pardavė butą ir visa, ką turėjo, pasiėmė didžiulę paskolą, kurią su vargu išmokėjo, puoselėjo kiekvieną sodybos kampelį, kad ir patiems gyventi, ir svečiui, nuo betono nykumos atsiplėšusiam, pailsėti, dvasią atgaivinti būtų malonu.

Savo kailiu Vida patyrė biurokratinės mašinos gniuždantį svorį, kaip valstybės tarnautojai tarnauja ne žmogui – tik įstatymams, kurių painumu, beprasmiškumu neretai patys stebisi.

Pradėjusi žygius dėl sodybos išbraukimo iš Kultūros paveldo registro V. Stankūnienė ne pagalbos sulaukė, o statybų inspektoriaus, kuris įpareigojo „visą šlamštą nugriauti“, paskui teismų – dėl savavališkos statybos. Nors Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė ne viename pasisakyme yra teigusi, kad nenormalu, jeigu kiekvienai palėpei statyti reikalaujama tyrimų ir projekto, persekiojimo mašina ne juokais įsisuko.

Kaip prisibelsti, kad išgirstų?
Ingrida Venciuvienė, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja, viename iš pasitarimų minėjo, kokias puikias edukacines programas V. Stankūnienė rengia, kokį svarbų darbą  jaunų žmonių tautiškumo ugdymo srityje atlieka. Ir teigė norinti padėti, bet kadangi sodyba yra privatus objektas, Savivaldybė nieko negali padaryti. Savivaldybės saugomiems objektams remontuoti gautas nedidelis finansavimas, bet privatiems – nieko negalima skirti. Suabejojo dėl galimybės tarpininkauti, kreipiantis į Paveldosaugos objektų vertinimo tarybą, domėjosi, kokius atsakymus iš Kultūros paveldo departamento ir Vertinimo tarybos yra V. Stankūnienė gavusi, tikslinosi, ar visi žingsniai siekiant tikslo padaryti.

Vytautas Kirkutis, Šiaulių rajono savivaldybės Architektūros ir paveldosaugos skyriaus  Paveldosaugos ir turizmo poskyrio vyr. specialistas, teigė, kad jokių raštų ruošti negali, nes sodyba privati, tai nesą Savivaldybės specialistų kompetencija. Irgi siūlė kreiptis į Seimo narius, nes jie galį inicijuoti įstatymo pakeitimus. Kultūros paveldo komisija yra prie Seimo. Tik pirma reikėtų sulaukti  atsakymo iš Vertinimo tarybos.

Iš  Kultūros paveldo departamento Vida jau buvo gavusi atsakymą, kad pirma turi nugriauti neteisėtus pastatus, tik tada bus svarstoma, ar yra pagrindas išbraukti iš Kultūros paveldo registro. Niekas moteriai negalėjo paaiškinti, kiek Šiauliuose yra architektų, galinčių projektuoti statinius paveldosaugos objekte ir kiek tokie projektai kainuotų.

V. Stankūnienė apmąsto savo ir panašiai įsipainiojusių žmonių likimą: „Pirma žmogus varinėjamas nuo ainošiaus prie kaipošiaus, paskui sakys: neprižiūrėjote, apleidote, sugriovėte kultūros paveldą, dabar mokėkite baudas. Iš kur? Mes abu – pensininkai, trobesiai pelija, nyksta.“

Nereikia paveldo pančių
V. Stankūnienė rankų nenuleido. „Jie žaidžia su mumis. Paveldosaugininkai turi daugybę draudimų: gali drausminti, guosti, bet nepasako, ką daryti, kad išliktum. Lieki kaltas, kad bandei saugoti ne tik materialųjį, bet ir dvasinį paveldą.

Skiriami dideli pinigai dirbtinėms sodyboms, o jei pats pasistatai ką nors, jautiesi savo namuose svetimas. Niekas tau nepriklauso. Tampi įkaitu tos trobelės, negali turėti nei dušo, nei geros krosnies. Jei negalite padėti, tai paleiskite iš to narvelio į laisvę.  Žmogus ir taip kurs, jis jau turi pagreitį. Ar galiu pabėgti nuo savo prigimties?

Laiko turiu tik iki 2018 metų gruodžio pradžios: atvažiuos nugriauti. Mama išmokė būti oriai. Neleisiu savęs sulaužyti. Mano ateitis šitoje sodyboje. Žūsta sraigė, jeigu nebeturi namų“, – taip savo širdgėlą liejo V. Stankūnienė šių metų žiemą.

Kas kam tarnauja?
2017 m. gegužės 17 d. Europos Parlamentas ir Taryba priėmė sprendimą 2018 m. paskelbti Europos kultūros paveldo metais. Europos kultūros paveldo metų šūkis – „Mūsų paveldas: praeitis pasitinka ateitį“.

Kultūros paveldo departamento direktorė D. Varnaitė ir Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos  prezidentas Robertas Dargis pasirašė bendradarbiavimo tarp šių organizacijų sutartį. Pirmiausia ja siekiama darnios kultūros paveldo plėtros ir aktyvesnio naudojimo.

Susitarimu siekiama pakeisti konservatyvų požiūrį į autentiškumo išsaugojimą ir parodyti, kad istorinis paveldas ne tik netrukdo darniai plėtrai, tačiau vienas kitą papildo ir didina nekilnojamojo turto rinkos vertę bei verslo galimybes.

„Ar galima tikėtis, kad prioritetas bus saugojimas naudojant, pritaikant aplinką edukacijai? Ar vėl privatus asmuo bus paliktas kapstytis vienas?“ – klausė V. Stankūnienė, dešimtis kartų atsidūrusi už užtrenktų Vilniaus paveldosaugininkų durų.

Kviečia vienytis piliečius
Kai buvo pritrūkusi vilties prisibelsti į paveldosaugininkų širdis, V. Stankūnienė įkūrė Piliečių informavimo centrą (PIC). Jos teigimu, bemindama valdžios slenksčius sukaupė daug patirties ir gali padėti kitiems, į panašias įstatymų pinkles pakliuvusiems. Be to, jai, kaip visuomenininkei, lengviau prisikviesti valdžios žmones, kad bent išklausytų, bendromis jėgomis išeičių paieškotų. Šiaulių PIC koordinatorė V. Stankūnienė pasirašė darnaus bendradarbiavimo susitarimus su Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriumi Gipoldu Karkleliu, jo pavaduotoja Ingrida Venciuviene, už bendruomenių ir NVO veiklą atsakingais asmenimis. Vadinasi, minėtas centras turės daugiau informacijos bei galės profesionaliau konsultuoti besikreipiančius interesantus.

V. Stankūnienei pavyko ištrūkti iš paveldosaugos gniaužtų: balandžio mėnesį sodyba išbraukta iš Kultūros paveldo registro. Per skausmą įgyta patirtimi moteris noriai dalijasi su kitais įstatymų pinklių varginamais piliečiais.

O sodyboje dūzgia motinėlė Laima. Jau renka Kupolei žolynus. Liepos 6, ko gero, svečius pasitiks karalius Mindaugas ir karalienė Morta. Šalia motinėlės vis dažniau sukinėjasi dukra. Artėja laikas perduoti patirtį.

Į viršų