Gedulo ir vilties dieną Šiaulių pėsčiųjų bulvare net 12 valandų skambėjo tremtinių ir politinių kalinių vardai bei pavardės. Vykusioje akcijoje „Ištark, išgirsk, išsaugok“ raginta domėtis Lietuvos istorija, prisiminti tremtin išvežtų žmonių likimus.

Pavardes skaitė atsitiktine tvarka
Šiauliuose pirmą kartą buvo skaitomi tremtin išvežtų tūkstančių lietuvių vardai, pavardės ir keli žodžiai, nusakantys žmonių likimą – žuvo, kalėjo, grįžo į Lietuvą. Po 2–3 puslapius pavardes skaitė vis kiti skaitovai. Dažniausiai tai buvo skautai, jaunieji šauliai, „Misija Sibiras“ dalyviai. Tremtinių ir politinių kalinių pavardės skaitytos einančios atsitikinte tvarka, neskaidant jų pagal konkrečius metus ar miestus. Skaitymų knygoje surinkta informacija apie Sovietų Sąjungos okupacijos metais suimtus ir ištremtus Lietuvos gyventojus. Duomenys gauti iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro.

Iki šiol tokie skaitymai vykdavo tik didžiuose šalies miestuose. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje tremtinių pavardės buvo skaitomos 24 val. Šiauliuose, Panevėžyje – 12 val. Alytuje, Marijampolėje, Mažeikiuose, Jonavoje ir Utenoje – 6 val.

„Iš pradžių truputį baiminomės, kad Šiauliuose nesurinksime pakankamai skaitovų, bet sulaukėme visai kitokios žmonių reakcijos. Šiauliečiai aktyviai registravosi. Dėl to esame labai patenkinti“, – sakė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių filialo pirmininkė Valerija Jokubauskienė.

Skiepijo patriotiškumo jausmą
Akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“ buvo labiau skirta jaunimui. Viltasi, kad skaitydami tremtinių vardus ir pavardės jaunuoliai savyje pajaus daugiau pilietiškumo, patriotiškumo.

„Manau, ši akcija labai graži, nes istorijos pamiršti negalime. Tikiu, kad nukentėjusių žmonių vardai tarsi aidas atsiliepė jaunuolių širdyse“, – kalbėjo V. Jokubauskienė.

Ji priminė, kad tremtin išvežtų žmonių likimai prisimenami ne tik per Gedulo ir vilties dieną. Šiaulių mokyklose dažnai vyksta gyvos istorijos pamokos, per kurias tremtiniai pasakoja, kokia jiems svarbi Lietuva, kaip gyveno atskirti nuo tėvynės ir perduoda jausmą, kad tėvynę reikia mylėti. Juk žmogus be tėvynes yra tarsi be šaknų, be pagrindo po kojomis.

V. Jokubauskienė pasakojo, kad Šiauliuose anksčiau gyveno trys tūkstančiai tremtinių. Šiandien jų liko tik 800. Vadinasi, reikia naudotis galimybe išgirsti istoriją iš jų lūpų, kol tai dar yra įmanoma: „Metai kiti ir visa tai liks tik istorija. Todėl mes ir patariame jaunimui daugiau bendrauti su vyresniais žmonėmis, klausytis jų autentiškų pasakojimų.“

Bendravo su bendraminčiais
„Misija Sibiras“ dalyvė Emilė Jasulevičiūtė patikino, kad jaunimas vis labiau domisi šalies istorija. Mergina savo pavyzdžiu rodė, kaip svarbu neišsižadėti savo šaknų.

„Misija Sibiras“ jau yra tapęs mano gyvenimo būdu. Dalyvauju visuose renginiuose, kuriuose tik galiu ir bendraudama su žmonėmis stengiuosi juos sudominti „Misija Sibiras“ idėja – kad mūsų būtų kuo daugiau“, – priežastį, kodėl dalyvavo akcijoje, įvardijo E. Jasulevičiūtė.

Jos nuomone, dabartiniai renginiai yra naujoviškesni, arčiau žmonių. Per tokius renginius nebereikia klausytis nuobodžių kalbų ir folkloro ansamblių. Tuomet žmonės tiesiogiai pajaučia ryšį su istorija ir gali pabendrauti su šalia esančiais bendraminčiais: „Ateityje, manau, sugebėsime jaunimui labiau įskiepyti pilietiškumo, patriotiškumo jausmą ir viskas bus gerai.“

Mergina įsitikinusi, kad jaunuolių, panorusių skaityti tremtinių vardus ir pavardes, atsirastų daugiau, jeigu apie tai būtų dažniau kalbama mokyklose. Per istorijos, pilietiškumo pamokas reikėtų informaciją pateikti taip, kad mokiniams klausytis būtų įdomu.

„Mes to išmoksime, juk mūsų laisvė dar jauna. Tikiu, kad išmokus bendrauti, jaunuoliai į tokius renginius ateitys patys, niekieno nekviečiami“, – sakė E. Jasulevičiūtė.

E. Jasulevičiūtė sako, kad jaunimas vis labiau domisi šalies istorija.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Šiauliečiai noriai dalyvavo akcijoje.
Artūro STAPONKAUS nuotr.