„Žodis „prievarta“ išmestas iš mūsų žodyno. Jokios prievartos nebus, mes mokysime jūsų tautą, kad ji, jei nori tapti laiminga, turi įsilieti į sovietų tautų šeimą, ir tik didžiosios Sovietų Sąjungos apsaugota jūsų tauta nebijos jokių pavojų ir nebus įtraukta į karą“, – tokiais V. Molotovo žodžiais palaimintas prasidėjo mūsų tautos „laimės“ kūrimas. 1941 m. birželio 14-osios naktis daugeliui tapo lemtinga, nes prasidėjo liaudies priešų perkėlimas į kitas draugiškosios Tarybų Sąjungos teritorijas, nusitiesė mūsų tautiečių keliai į nežinią.

Kaltė
Regina Remeikytė liaudies prieše tapo sulaukusi vos trijų mėnesių. Jos tėvas Jonas ir mama Joana gyveno Kelmės rajono Dapkių kaime, dirbo tėvų ūkyje, padėjo slaugyti ant patalo prirakintą tėvą. Kadangi Jonas buvo baigęs gimnaziją, kurį laiką ėjo Dubėnų seniūno pareigas. Tai ir buvo didžioji kaltė. O gal tai, kad darbštūs jauni žmonės gražiai ūkyje tvarkėsi, į tėvų pamokymus įsiklausydami.

Tėvai
Reginos tėvai jau mirę, dalis prisiminimų išsisklaidė gyvenimo ir ligų rūpesčiuose, bet moteris rankioja jų trupinius, pasiremdama tėvų ir dėdės pasakojimais.

Jos mama Joana buvo vyriausia sesuo šeimoje, todėl teko prižiūrėti jaunesnes seseris ir brolį. Ji buvo tėvo ir mamos pagalbininkė  ūkio darbuose. Šaltiniuose išmoko moteriškų ir vyriškų drabužių siuvėjos amato, tobulinosi pas įžymų siuvėją Gogelį Kelmėje. Turėjo skambų balsą, sugebėjo gražiai dainuoti ir giedoti, todėl buvo nepamainoma Šaltenių bažnyčios choro dalyvė, visus apylinkės ir tolimesnių kaimų mirusiuosius palydėdavo į paskutinę kelionę, žvaliai sukosi Šaltenių etnografiniame ansamblyje.

1948 m. ištekėjo už Jono Rimeikio iš Dapkių kaimo. Irgi guvaus, linksmo raudonskruočio, mėgėjo pašokti, dainą užtraukti, papokštauti. Su Joanos tėvų pagalba šeima statėsi namą Kelmėje, bet kai tėvus 1949 m. ištrėmė į Sibirą, namą konfiskavo. Joana iš paskutiniųjų, nuo anytos pasislėpdama, savo jaunesniems broliui ir sesei, be tėvų paramos likusiems, tai sūrį, tai lašinių bryzelį prikišdavo. Taip tėvų buvo išmokyta vienas kitą paremti.

Kelionė
Pirmosios trėmimų bangos šeimą aplenkė, atrodė, kad galima bus gyventi ramiai. Deja, 1951 m. spalio pradžioje pasklido gandai apie naujus sąrašus. Tėvas pradėjo slapstytis, namie nakvodavo tik Joana su mažais vaikais.

Atėjo baisioji 1951 m. spalio 2 diena. Stribai Jono namuose nerado, nes šis spėjo pasislėpti daržinėje. Jie įsodino į ratus Jono motiną, šalia įmetė paralyžiuotą jos vyrą. Išvarė iš trobos Joaną su trijų mėnesių dukrele Regina ant rankų ir į skvernus įsikibusiu vyresnėliu – pusantrų metukų Jonuku.

Jonas nebeištvėrė, paliko slėptuvę. Priėjęs paėmė tėvą ant rankų ir neša atgal į trobą. Stribas šaukia: „Stok, šausiu!“ Tuo metu mažasis Jonukas šoktelėjo ir įkando stribui į ranką. Greta stovėjęs egzekucijos dalyvių vadas liepė nuleisti šautuvą ir leido nunešti ligonį atgal į trobą. Paralyžiuotą tėvą slaugyti paliko ir Jono motiną.

Kol vyko ginčai, Joana bandė skubomis susirinkti bent kiek maisto, daiktų, juos sumetė į vaikišką vežimėlį. Vienas iš stribų kirto per ranką ir vežimėlis pasiliko kieme.

O „nusikaltėlių“ šeimą Kuršėnuose pakrovė į gyvulinį vagoną. Stresas, išgąstis – nebeliko pieno. Kuo pamaitinti kūdikį? Vaikas verkia, visas pamėlo, rodos, tuojau mirs. Greta vagone sėdėjusi moteris patarė: „Įsipjauk pirštą, duok vaikui žįsti.“ Joana taip ir padarė. Savo krauju išgelbėjo Reginai gyvybę per tas dvi baisias savaites, kol traukinys riedėjo nežinoma kryptimi. Kažkas davė lašinių bryzelį pasistiprinti, kažkas dovanojo skarą kūdikiui suvynioti.

Nejauku buvo naudotis skyle vagono grindyse, bet dar šiurpiau, kad sustojus traukiniui išmesdavo tuos, kas kelionės neatlaikė.

Svetimame krašte
Atsidūrė Krasnojarsko krašte, kur įšalas laikosi ilgai, bet žemė – grynas juodžemis. Reginos tėvas sakydavo: tokia riebi – nors ant duonos tepk. Dirbo kolūkyje. Tėvas – traktorininku, o mama ganė kiaules. Iš pradžių gyveno kaip visi – žeminėje. Gyvuliams ten tvartų niekas neturėjo. Ir žiemą, ir vasarą laikė lauke. Tėvas pasistatė namuką, nusilipdė lietuvišką krosnį. Rusiškoje su šakėmis puodą turėjai įkišti, ištraukti. Viralas gardus, bet nepatogu. Norėjosi gražiai gyventi. Tėtis parsinešė iš kažkur gavęs kalkių, baltina trobą. Rusės, pro šalį ėjusios, ėmė šaipytis, kad žmona – tinginė, jeigu vyras bobiškus darbus dirba. Neįprasta buvo, kad vyras namus gražintų.

Darbas
Tėvas, kai išvažiuodavo į laukus, jų tokia platybė, kad iki vėlumos vos spėdavo sugrįžti. Mama per dienas prie kiaulių. O vaikai dažniausiai vieni. Tėvas dirbęs kaip sau. Ginčydavosi, jei brigadininko nurodymai neprotingi atrodė.

„Negalima tyčiotis iš žemės“, – sakė. Gerbiamas buvo, už sąžiningą darbą ne vieną apdovanojimą gavo. Kai baigėsi bausmės laikas, prašė kolūkio valdžia, kad pasiliktų. Tėvas atšovęs: ,,Kur matyta, kad kalinys virštarnybiniu pasiliktų?“
Mama beganydama rasdavo laiko pasiūti vaikams drabužėlių. Kai apsiprato, kiek prakuto, buvo pasiuvusi ir tautinius drabužius visai šeimai, gražiai išsiuvinėjusi rankogalius.

Žemdirbio kraujas neleido tinginiauti. Jų bulvės užaugdavusios didžiulės, o vietiniai nei ravėjo, nei kaupė. „Paskui stebisi, kodėl jų mažos, o mūsų didelės, – prisimena tėvo pasakojimą Regina. – Liepia kitais metais kitame lauke sodinti.“

Prie gyvulių dirbdama mama nusitaikydavo kokį leisgyvį paršiuką į namus parnešti, grūdų saują, todėl Reginai bado patirti neteko. Užsiaugindavo mama ančiukų, paskui įsitaisė karvę. Sukosi kaip įmanydama. Nebežino Regina, kas iš ko išmoko, bet atsimena, kaip mama agurkus augindavo. Žemė įšalusi, bet dėdavo mėšlo labai storą sluoksnį, mėšlas šilumą skleidžia ir tame „sumuštinyje“ agurkai sužaliuodavo.

Skanėstai
Regina nebadavo, bet neįprastos klimato sąlygos žymę paliko. Dantukai sudygo gelsvi, rudi, menkučiai. Ypač paauglystėje jautė nuoskaudą dėl negražių dantų. Prisimena, kad abu su broliuku nugrauždavo molinio pečiaus kampus, o kreida buvo retas gardumynas. Didelis skanėstas – pieno ledai. Mama sustatydavo pieno kibirėlius, jie labai greitai užšaldavo, tada išversdavo ant suolo. Vaikai prisitaikę iš apačios nulupinėdavo grietinėlės sluoksnį. Kartais ir į kailį už tai gaudavo.

Pražangos
Kai tėvai išeidavo į darbą, likdavo namie su broliu šeimininkai. Kartą kilusi audra, tėvai skubėjo suvežti šieną, mažąją į lauką išsivežė, o Jonukui liepė surinkti ir uždaryti viščiukus. Kai pradėjo žaibuoti, atbėga Jonukas, nes labai bijojo būti vienas namuose. Mama klausia, kur viščiukai. Jonukas rodo į pūpsančias kišenes: „Visus surinkau“. Žinoma, viščiukai nebegyvi. Gavo tada pylos.

Regina labai mėgo su kaimo vaikais žaisti parduotuvę. Prisinešdavo visi įvairių daiktų, prisirinkdavo akmenėlių ar šukių, pinigus iš senų laikraščių išsikarpydavo. Bet Reginutė norėjo būti geriausia pardavėja. Nužiūrėjo, kur tėtis slepia pinigus. Tokie gražūs, dideli banknotai. Nebeatsimena, gal jų kiek dingo, gal vėjas nunešė, bet tėvams trūkumą pastebėjus teko atkentėti už tokį sumanumą.

Šventės
Tėvai su vietiniais rusais labai gerai sutarė, dažnai drauge švęsdavo. Nugnybia kuris paršelį, sukviečia visą kaimą į „gulianije“: samagonas, baltas kaip pienas, muzika, šokiai. Tėvas mėgo armoniką pačirpinti. Kai suaugę įsišėlsta, vaikams – irgi puota. Prisilaižę sugula ant pečiaus: šilta, galva svaigsta, akyse mirguliuoja. Jeigu padaugini, bėda, vidurius lauk verčia. Išbėgi basomis į lauką, šaltis toks, kad pirštai ar ausų galiukai trata – rodos, nulūš, sutrupės.

„Kaimynai“
Lietuvoje likusiems Reginos seneliams baisią nelaimę išgyventi teko. Nuo Sibiro išgelbėjo sūnaus ryžtingumas. O nuo kaimynų niekšybės apginti nebuvo kam. Naktį įsiveržė kaukėti, neįgalų senolį pritrenkė ir į sandėliuką išmetė, o moteriškę kankino, smaugė ir pjaustė, kad pasakytų, kur auksą slepia. Išnaršė namus, turtų nerado, vilnas, audeklus išnešė, lašinius nusikabino. Leisgyvius senukus giminės atrado, į ligoninę nuvežė. Šie dar sūnaus šeimos iš Sibiro sulaukė, anūkais pasidžiaugė.

Grįžimas
Sibire gimė dar vienas brolis Edvardas. Į namus visi grįžo 1956-aisiais. Pradžioje apsigyveno pas Jono tėvus. Tik Joanai norėjosi savarankiškai gyventi. Susirado Šaltiniuose ant kalno seną sodybą, pigiai nusipirko, o nagingas Jonas sutvarkė trobą, ūkinius pastatus pasistatė, sodybą iki gilios senatvės savo kurtomis skulptūromis puošė. O Reginutę vis baba bardavo, kam į kalbą „burliokiškų“ žodžių primaišo – krapiva, korova.

Mokslai
Kol dar Dapkuose gyveno, surengė į pirmą klasę abu vaikus. Tėvams atrodė, kad bus saugiau, brolis prižiūrės. Išėjo atvirkščiai. Broliui visai sesuo nerūpėjo, palikdavo pusiaukelėje, kartais ir pakumščiuodavo. Kelias tolimas, per mišką. Vienos ašaros. Atidėjo mokslus kitiems metams. O kai Šaltiniuose apsigyveno, mokykla čia pat – smagu buvo.

Labiausiai kūno kultūra ir rusų kalba sekėsi, o matematika nepatiko. Tėvai spaudė prie darbo, kalboms laiko daug neskyrė. Bet iš to, kaip kiekvieną žemės plotelį puoselėjo, kaip su kaimynais giesmes giedodavo, matė Regina, koks džiaugsmas savo krašte gyventi. Baigusi septynmetę išmoko Šiauliuose virėjos amato, čia ir liko.  Ištekėjo, vaikus užaugino.

Sibiras Reginos šeimoje liko ne kaip prakeiksmo ženklas, o kaip patirties mokykla. „Žemė visur ta pati. Žmonės visur gyvena. Tik savo namuose bet koks darbas mielas, savomis rankomis uždirbta duona gardi, o svetur – svetima laimė“, – tėvų pamokymus perfrazuodama svarsto Regina.

2018 06 13 10

Regina stovi antra iš kairės.
Nuotr. iš šeimos archyvo

2018 06 13 09

Regina stovi antra iš dešinės.
Nuotr. iš šeimos archyvo

Į viršų