Kai ateina laikas rinktis profesiją, jaunas žmogus susiduria su dilema, kokiais kriterijais vadovautis. Išmintingai renkantis būtų svarbu, kokių asmens savybių pareikalaus, kokios bus darbo sąlygos, atlyginimas. Visai atsitiktinai išėjo, kad mūsų pasirinkti herojai apie atlyginimą pagalvoti pamiršo. Bet juos visus sieja labai svarbi savybė – meilė savo profesijai.

Pagarbą žmogui įdiegė močiutė
Kokių savybių reikia, kad būtum gera bendrosios praktikos slaugytoja (maloniau būtų sakyti – medicinos seselė)? Sąžiningumas, pareigingumas, lankstumas, gebėjimas įsijausti, ištiesti pagalbos ranką. Reikia be galo daug medicininių žinių, kurios nuolat keičiasi, tad turi nusiteikti, jog mokysies  visą gyvenimą. Reikia daug išminties bendraujant su ligoniu.

Asta Sabaliauskienė, Lietuvos nusipelniusi slaugytoja, šiuo metu yra Nefrologijos-toksikologijos skyriaus vyresnioji slaugos administratorė. „Vyresnioji atsakinga už viską, bet aš sunkumų nebijau,  – sako Asta. – Norisi eiti į darbą, jaučiuosi savo vietoje.“ Save medicinos sesele matė nuo vaikystės – visos lėlės buvusios subadytos.

Prisiminus darbo pradžią, anot jos, ir šypsena, ir ašaros. Asta baigė Akmenės rajono Ventos vidurinę mokyklą. Mokėsi Šiaulių medicinos mokykloje, o tuo metu praktikantėms skirdavo tik sanitarinius darbus. Valė, šveitė mergina langus, bet ligoninė atrodė labai miela. Dabar A. Sabaliauskienė moko studentes tik slaugytojai reikalingų dalykų, langų valyti nesiunčia.  

„Jaunystė, romantikos troškimas vedė, kur sunkiausia“, – sako A. Sabaliauskienė. 8 metus ji dirbo operacinėje. Fanatizmą, reiklumą sau ir kolegoms, pasak jos, įdiegė vyresnioji sesuo Dominauskaitė: pirmiausia yra darbas, o vyras, vaikai – paskui.

Kai buvo pakviesta kurti chemodializių kabinetą, iš pradžių maniusi, kad tai ir bus tik kabinetas. Paaiškėjo, kad kuriamas beveik atskiras skyrius. Pačiai reikėjo išsirinkti slaugytojas, kurios galės dirbti su sunkiais ligoniais. „Nefrologijos skyriaus pacientai ypatingi, –  teigia A. Sabaliauskienė, – į chemodializes jie ateina kaip į darbą. 10–15 metų tie patys. Apie juos viską žinome, pažįstame. Turėtų būti gydytojas, dietologas, psichologas, socialinis darbuotojas – visa komanda. O su ligoniu  lieka tik slaugytoja. Ir paguosti privalai, nuraminti, bėdas išklausyti, padėti namo sugrįžti, nes pasitaiko, kad po procedūrų visai jėgos sumenksta.“

A. Sabaliauskienė pastebi, kad ligoninė neretai sprendžia socialines šeimos problemas. Visuomenė senėja. Prieš šventes suveža vaikai savo 80-90 metų sulaukusius ligotus tėvus ar senelius, nes išvargę, nebenori slaugyti jų namuose. Medikei suprantamas šeimos noras pailsėti, bet pagarbos nusenusiems ligotiems artimiesiems pasigenda. Kai kurie net iki iki palatos nebepalydi. Pagarbą žmonėms jai įskiepijo močiutė. Norėtųsi daugiau pagarbos ir tarpusavy, suvokimo, kad diplomas nesuteikė teisės žeminti. Gydytojui – slaugytojos, slaugytojai – padėjėjos.

„Aš tik dirbu savo darbą“
Tuos žodžius Remigijus Pozniakovas, Lieporių gimnazijos fizikos mokytojas metodininkas,  pokalbio metu ištarė net kelis kartus. Tik netyčia prasitarė, kad dirba be galo nuoširdžiai bendraudamas, pažadindamas ir pasitikėjimą savimi, ir norą išmokti daugiau. Ne pamokslais auklėja, o savo pavyzdžiu.

Užaugo jis Kėdainiuose. Sakosi buvęs padykęs vaikis ir mokytoju būti neketino. Kad įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą, turbūt kaltas klasės auklėtojas. Šiauliuose apsigyveno kaip „meilės emigrantas“, nes bendrakursė žmona iš Mažeikių: pasirinko viduriuką, kur žalumos ne ką mažiau, kaip gimtinėje prie Nevėžio. Mokytoju tapo laikinai – prikalbintas mėnesį pavaduoti žmoną „Juventos“ mokykloje. „Tas „laikinai“ – jau 20 metų, – prisipažįsta juokdamasis ir rimtai priduria, kad nesigaili ir jokio kito darbo nebenorėtų. – Aš Lieporiuose išaugau, subrendau kaip mokytojas, už tai dėkingas gimnazijai. Kai dirbi darbą, kurį tikrai mėgsti, kuris tau neša moralinį pasitenkinimą, jis nėra sunkus.“

Pernai R. Pozniakovas pripažintas vienu iš inovatyviausių mokytojų Lietuvoje. Jo mokiniai nekala vadovėlio tiesų, o mokosi eksperimentuodami, nebijodami suklysti ir per dažnai negiriami. Pagirti galima žvilgsniu, o paskatinti suklydusį, anot R. Pozniakovo, būtina. Klaidoms ištaisyti irgi rado linksmą būdą: „Spręsdami uždavinį nustatė, kad į vagoną telpa 20 kg krovinio. Tai geras lagaminas. O man kuo važiuoti? 100 kg sveriu. Gali tiesiai prikišti – suklydai, bet gali duoti šansą mąstyti. Jei į mokinį žiūrėsi su pagarba, jis tau atsakys tuo pačiu.“

Neišpasakosime apie mokytojo parengtas modernias mokymo priemones visoms klasėms, apie kitas metodines gudrybes, paskaitas kolegoms, daugybę apdovanojimų, sukištų į stalčiuką. Būti mokytoju yra jo gyvenimo būdas. Ne vien dėl to, kad dalyvauja daugybėje mokyklos projektų, renginių.

Jis – Šiaulių skautų tunto tuntininkas, organizuoja žygius, stovyklas, kuria emblemas, ženkliukus.  Tuoj išeis R. Pozniakovo knyga „Mazgai“. Gudrybių išgyventi gamtoje jis su kolegomis mokė ir Australijos skautus. Visa jo šeima – skautai, gal dėl to nekyla konfliktų, kai tėtis kokią kelionę sugalvoja. Automobiliu su šeima apkeliavo kone visą Europą.

Jis – žvejų čempionatų dalyvis ir vienas iš organizatorių. Jis – kolekcininkas: renka metalines visų šalių monetas, priklauso kolekcininkų klubui. Jis sėkmingai žaidžia protų mūšiuose.

Kokios dar profesijos žmogus ras laiko, kantrybės dalyvauti visur, kur tik gali ką nors naujo pamatyti, sužinoti, su kitais savo žiniomis, išmanymu, patirtimi pasidalyti? Jeigu nesi visa siela mokytojas, ar galėsi ištisas valandas apie savo darbą kalbėdamas džiugesiu dalytis, kad „vaikų spindinčios akys pavargti neleidžia“?

Į teismo salę atvedė noras padėti
Šiaulių apygardos teismo teisėja Vilija Valantienė užaugo ir dabar tebegyvena Akmenėje.

Mokykloje mėgo įvairius būrelius, ypač tuos, kuriuose galėjo tobulinti savo gebėjimus diskutuoti, viešai kalbėti. Į teisininkės kelią ėjo kryptingai, apgalvotai. 1982 metais baigusi vidurinę įsidarbino teismo posėdžių sekretore, po metų stojo į Vilniaus universitetą. Įgijusi teisininko diplomą jau turėjo ir teisinio darbo patirties, nes studijų metu dirbo Akmenės rajono apylinkės prokuratūroje stažuotoja. Patirtį prokuratūroje teisininkė laiko labai vertinga, nes galėjo gerai pažinti tiek teisinę sistemą, tiek visuomenės problemas, susidurti su sudėtingais atvejais, painiomis bylomis. Iki 2012 metų V. Valantienė dirbo Akmenės rajono apylinkės teisėja, vėliau teismo pirmininke.

Šiaulių apygardos teisme Civilinių bylų skyriuje – jau penkti metai. „Teisėjo profesijos grožis – bendravimas su žmonėmis. Neužtenka išmanyti įstatymus. Negali dirbti formaliai. Padėti spręsti problemas yra pagrindinis siekis“, – teigia V. Valantienė. Teisėja prisimena, kaip skaudu būdavo baudžiamosiose bylose priimti kaltinamąjį nuosprendį jaunam žmogui: „Turi visas aplinkybes gerai apsvarstyti: kodėl taip susiklostė, kas pastūmėjo įsivelti. Žinai, kad nuo tavo sprendimo priklauso žmogaus likimas. Jautiesi atsakinga.“ Apmaudu, bet civilinėje teisėje tenka susidurti su nesąžiningu elgesiu, siekimu bet kokiomis priemonėmis pasiekti savo tikslų. Sudėtingų būna skyrybų procesų. Vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, bendravimas su vaikais reikalauja  įžvalgumo, patirties. Formaliai tik įstatymo raidės laikydamasis gali sugriauti likimus.

Teisėja prisipažįsta, kad karjeros pradžioje laikėsi maksimalistinio principo: „Jei darai ką nors, tai daryk gerai.“ Ir dabar teisėja įsitikinusi, kad didžiausia vertybė yra noras padaryti gerai. Nuoširdus siekis padėti žmonėms išspręsti problemas išlieka toks pat kaip jaunystėje. Todėl didelį pasitenkinimą V. Valantienei teikia mediatorės veikla: „Jei pavyksta besiginčijančioms šalims susitarti, surasti abiem pusėms priimtiną kompromisą, jauti, kad įtikinėjai, aiškinaisi ne beprasmiškai.“

Jeigu nebūtų teisėja, V. Valantienė gal būtų interjero dizainerė. Graži aplinka kelia džiugesį, malonius jausmus, tad žmogų daro geresnį.

Tenka pabūti ir patarėja, ir psichologe
Regina Rupšienė, nusipelniusi Lietuvos slaugytoja, II chirurgijos skyriaus slaugytoja, jau 40 metų Respublikinėje Šiaulių ligoninėje. Ilgai dirbo tvarstomajame. Jos judesiai greiti, tikslūs, teisingi, be abejonės ir pasigailėjimo. Kitaip negali, jei nori, kad žaizdos gytų greitai. R. Rupšienė ir aktyvi visuomenininkė, dalyvauja slaugytojų profesinės sąjungos veikloje. Ji neslepia, kad buvo suabejojusi, 2 savaites bandė kitur dirbti, neištvėrė, sugrįžo.

Užaugo ir vidurinę baigė Tryškiuose. Kryptį davė mama ir sesuo. Sesė, 6 metais vyresnė, – irgi medicinos sesutė. Mama buvo ligota, labai vertino medikus, laikė beveik šventais. Vertino profesijos prestižą, maži atlyginimai negąsdino.

Dabar R. Rupšienė negaili dalytis patirtimi su studentais. O pati jaunystėje, kad išmoktų daugiau, praktikos atlikti važiuodavo į Akmenės rajoną. Ten studentėmis labiau pasitikėjo. Su priežiūra perrišdavo žaizdas, leisdavo vaistus.

Baigusi studijas Kauno klinikas buvo pasirinkusi, bet mama – ligonė, todėl persigalvojo, kad per sunku bus išgyventi.

 Jauno žmogaus sėkmė, pasak R. Rupšienės, priklauso nuo vyresniosios – Noreikienė buvo griežta, reikli. „Kai kurie daktarai taip pat labai bardavo, kol išmokau, – šypsosi R. Rupšienė. – Trūko saugių priemonių. Net autoklavų pradžioje neturėjome. Tekdavo virinti adatas, lašines, švirkštus. Lašinės virintos, gumelės išsitampiusios, sunku sutvarkyti. Perrišant taip pat nebuvo vienkartinių pirštinių. Rankos chloramine permirkusios, žaizdotos.“

„Nebeišsitekome viename skyriuje, teko atidaryti naują. Išėjome su daktaru Abalikšta, Noreikiene į antrą chirurgijos skyrių, – permainomis džiaugiasi medikė.– Tik liūdna, kad ligoniai vis jaunesni ir piktesni. Tenka raminti, ir guosti. Kartais pačioms psichologo prireikia.“

Atsigauna, pailsi R. Rupšienė darželius ravėdama. Savo kieme gėlytes augina.

V. Valantienė: „Noras padaryti gerai yra svarbiausia.“
Ramūno SNARSKIO nuotr.

R. Pozniakovas: „Aš tik dirbu savo darbą.“
Ramūno SNARSKIO nuotr.

R. Rupšienė: „Sesers pėdomis pasekiau.“
Ramūno SNARSKIO nuotr.