Gražūs orai vilioja visus į gamtą. Daugelis skundžiasi šiemet gausiai puolančiais uodais ir nepamiršta pasiimti apsaugos priemonių nuo įkyrių vabzdžių. Bet retas pagalvoja, kad neatsargiai elgdamiesi galime sudrumsti ramybę ir pavojingesniam gyvūnui – gyvatei. Respublikinėje Šiaulių ligoninėje gegužės mėnesį dėl gyvatės įkandimo buvo suteikta pagalba Ukrainos piliečiui. Vyriškis išėjęs pasivaikščioti pamatė gražų gyvūnėlį, susirangiusį saulutės atokaitoje. Sumanė iš arčiau pasigrožėti, bandė paimti į rankas. Pajuto nežymų cvaktelėjimą. Ant dilbio pasirodė dvi mažos skylutės, ranka pradėjo tinti ir teko kreiptis į medikus.
Gyvačių piktumas jau sumažėjo
Lietuvoje angis yra vienintelis tikrai nuodingas roplys. Neretai įsivaizduojama, kad jos labai labai pavojingos. Mes galvojame, kad angis „laukia“ mūsų ir taikosi įkąsti. Taip, ji savo nuodingais dantimis gali kąsti, tačiau tai darys tik sugauta ar prispausta. Šis roplys minta ant žemės perinčių paukščių jaunikliais, varlėmis, pelėmis, o jaunos angys pasitenkina vabzdžiais ar sliekais.
Taigi panikuoti, klykti pamačius žaltį ar gyvatę nėra jokio reikalo. Turėtume elgtis ramiai, kad jai nekiltų būtinybė gintis.
Gamtininkas Vytautas Uosis sako, kad dabartiniu metu gyvačių nuodų koncentracija jau mažesnė. Didžiausia ji būna anksti pavasarį, kai šaltakraujis gyvūnas išlenda pasišildyti dar nesimaitinęs. Anot žinovo, senovėje žmonės gaudė gyvates vaistams ar kiaulėms šerti, tai sakydavo, kad gyvatės „pamačlyvos“ tik iki gegutės užkukavimo.
Kaip atpažinti angį?
Jos mėgsta spanguolynus, susisukusios spirale šildosi ant kupsto. Žmogų pajunta iš tolo, mikliai sprunka, tik anksti pavasarį būna mažiau judrios. Svarbu neužminti, neliesti.
Pasak gamtininko, atskirti nesunku: „Angis yra marga, pilkos ar rudos spalvos rombais išmarginta. Žaltį atskirsi iš ryškių geltonų dėmių ant galvos. Suaugusios gyvatės apie pusės metro ilgio, žalčiai žymiai ilgesni. Gyvatės gyvavedės, ne iš kiaušinių, o gyvus vaikus veda, todėl gali pasitaikyti mažų gyvačiukų. Jie galėtų nebent vaikui cvaktelti ar į švelnią moterišką ranką. Skiriasi akys. Žalčių apvalus vyzdys, o gyvatės siauras plyšelis. Tik pavojinga į akis žiūrėti, – kad nebūtų žvilgsnis paskutinis. Įkandimas į kaklą žymiai pavojingesnis.“
V. Uosis prisimena istoriją, kaip į gamtininkų stotį atnešė žmogelis plastikinį butelį su juoda gyvate: „Pasitaiko kartais labai tamsių, žvilgančių. Vaikai pagal akis atpažino. Žmogelis, matyt, neilgai išlaikė, degtinę buvo nugėręs, tai gyvatė nugaišti nespėjo, Kurtuvėnų miške paleidome. Angis yra vienas seniausių mūsų gamtos gyvūnų, todėl jos vieta – greta mūsų, bet – gimtoje pelkėje.“
Kaip suprasti, kad įkando gyvatė?
Užpernai moteris spanguoliavo netoli Rėkyvos. Įkandimo ji net nepajuto ir tik grįžusi namo pamatė du taškelius – tokios dantų žymės būdingos gyvačių įkandimams. Koja pradėjo tinti, skaudėti. Gydymas užtruko kelias paras, bet buvo sėkmingas.
Žmogus įkandimą dažniausiai pajaučia, tačiau gali nepamatyti, kas jam įkando. Vis dėlto gyvatės įkandimas vizualiai yra specifiškas, paliekamos dvi įkandimo žymės, kurių su jokio kito gyvio įkandimu nesupainiosi.
Todėl jei plika akimi pastebėjote nedideliu atstumu vieną nuo kito išsidėsčiusius taškelius – dantų žymes – tai pirmasis požymis, kad susidūrėte su gyvate. Šiek tiek vėliau pradeda ryškėti ir kiti simptomai – vieta, kur matomi taškeliai, pradeda skaudėti, raudonuoti, tinti, sutrinka galūnės funkcija. Kartais iš žaizdos skiriasi serohemoraginis skystis, nekrešantis kraujas.
Žmogus gali jausti silpnumą, galvos skausmą, svaigimą, pykinimą, prakaitavimą. Pasunkėja kvėpavimas, kartais kraujuoja iš nosies, burnos gleivinių, atsiranda kraujosruvos odoje.
Konkretūs pojūčiai priklauso nuo keleto svarbių faktorių – nuo nuodų koncentracijos, nuo įkandimo vietos ir paties paciento būklės, jautrumo nuodams. Rimtesnes pasekmes įkandimas gali sukelti vaikui ar senyvo amžiaus žmogui. Ypač pavojingi įkandimai į galvą ar kaklą.
Gyvybei ypač pavojingi vėlyvieji nuodingos gyvatės įkandimo požymiai: didėjantis įkąstos vietos tinimas, kraujosruvų gausėjimas, kartais audinių nekrozė, didėjantis silpnumas, dusulys, širdies ritmo sutrikimai, kraujospūdžio kritimas, šokas, gausus kraujavimas iš gleivinių, vėmimas krauju, gali pasirodyti kraujas išmatose ir šlapime. Todėl būtina kuo skubiau suteikti pagalbą nukentėjusiam.
Kokia tinkama pirmoji pagalba?
Pirmiausia nepanikuoti. Lietuvoje nuo angies įkandimo dar nemirė nė vienas žmogus. Paprastai sezono metu per savaitę didžiosiose ligoninėse gydoma po kelis pacientus. Šiemet Šiauliuose žinomas tik 1 įkandimo atvejis. Medikamentai, serumai veikia greitai. Minėtas ligonis po 3 parų stebėjimo išleistas namo.
Respublikinės Šiaulių ligoninės Nefrologijos ir toksikologijos skyriaus toksikologė Evelina Podylinienė pataria vengti nereikalingų judesių – judant nuodai greičiau pasiskirsto kūne. Angies nuodai paveikia kraujotaką, tad neskubėkime užspausti žaizdos, su krauju išbėgs dalis nuodų Galima nuplauti žaizdą šaltu vandeniu, uždėti šaltą kompresą, nes šaltis malšina skausmą, tinimą, neleidžia išplisti nuodams. Neblogai būtų nuplauti žaizdą švariu vandeniu su muilu (jei yra galimybė) ir uždėti šaltą kompresą – šaltis malšina skausmą ir patinimą, trukdo nuodams išplisti. Būtina nuimti apyrankes, žiedus, laikrodį, nes jie gali veržti prasidėjus tinimui. Gydytojos teigimu, geriausia pagalba – ramiai imobilizuota galūnė ir skubus atgabenimas pas medikus. Derėtų tai padaryti per 1 valandą.
Ko negalima daryti?
Gyvatei įkandus negalima pakelti sužalotos galūnės aukščiau širdies lygio – nuodai greičiau išplis kūne. Anksčiau buvo siūloma iščiulpti nuodus, bet tai pavojinga gelbstinčiam, nes nuodai per menkiausius plika akim nematomus gleivinės sužalojimus, kiaurus dantis gali pakliūti į kraujotaką. Prideginti spiritu ar kitais medikamentais įkandimo vietą – kategoriškai draudžiama, nes dar labiau suaktyvėja audinių uždegiminė reakcija. Dar neprotingesnis bandymas prapjauti pažeistą vietą siekiant sustiprinti kraujavimą, nes galime įnešti išorinę infekciją ir pabloginsime paciento būklę. Nerekomenduojama užveržti pažeistą galūnę, nes taip sutrikdysime kraujotaką.
Kaip išvengti „susidūrimo“ su gyvate?
Gamtininkas V. Uosis pataria pirmiausia būti atidiems. Gyvatės mėgsta drėgnas vietas, neretai slepiasi po kelmu, ilsisi ant kupstų. Prieš sėdant būtina atidžiai apsidairyti. Jis prisiminė atvejį, kai žmogus pailsėti prisėdo ant kimso – į užpakalį gyvatė įkando. Miške nepatartina sėdėti ant kelmų – po šaknimis ar kelmo kiaurymėse gali būti angies slėptuvė. Pamatę gyvatę sustokite – jei ji nekreipia į jus dėmesio, iš lėto eikite toliau, jei pasuko į jus galvą, ramiai ir iš lėto traukitės atgal. Nedarykite staigių judesių, nemosuokite lazda gyvatei prieš nosį – tai tik dar labiau suaktyvina gyvatės agresiją ir skatina ją pulti. Nepamirškime – ji ginasi, jūs nesate gyvatės grobis, bet sutrikdėte jos ramybę.
Dažniausiai gyvatės įkanda į rankas ar į kojas, todėl jeigu susiruošėte uogauti, grybauti ar žvejoti, apsiaukite guminius batus. Ypač tai svarbu tiems, kas renkasi drėgnus miškus, raistus, apžėlusias paežeres. Rankas gali apsaugoti guminės pirštinės. Nepamirškime, kad kai kuriose vietose su gyvatėmis galite susitikti soduose ar daržuose ravėdami tankesnę žolę. Todėl geriausia apsauga – mūsų pačių atidumas. Labiausiai pavojingose vietose turėtume saugoti vaikus.
