Popiežiui Jonui Pauliui II priskiriami žodžiai: „Ten, kur lengva ranka kertamas medis, po to lengvai žudomas ir žmogus.“ Per Lietuvą pastaruoju metu nuvilnijo visuomenės pasipiktinimo banga dėl naikinamų arba jau sunaikintų želdinių. O geografija plati: Kaunas, Klaipėda, Vilnius, Šiauliai... Šitokiu gyventojų pilietiškumu galima tik džiaugtis. Kita vertus, visuomenės bruzdesį neretai iššaukia ir teisingos informacijos arba elementarių žinių stoka.

Šiandienos mūsų pašnekovas – Kęstutis Aukselis, Šiaulių universiteto Inžinerijos katedros dendrologas. Žodis jam.

„Medis yra kaip ir žmogus, – teigia K. Aukselis. – Kiekvienas iš mūsų turime pradžią ir pabaigą, sergame... Taip pat ir medžiai. O jeigu paklaustume filosofų, jie pasakytų, jog medis turi sielą. Medis turi supratimą. Užstokite medžiui saulę, ir jis augs taip, kad tą saulę pamatytų. Medis turi sąmonę. Kitokią nei žmogaus, bet turi. Ir nebūtinai žemesnio lygio... Medis – ne metalas ir ne akmuo. Tai gyvas organizmas.“

Permainos savaime nėra blogis
Sunaikinta nemažai želdinių Prisikėlimo aikštėje, užsimota kirsti medžius Kaštonų alėjoje. Ar šitokie radikalūs žingsniai visuomet yra būtini ir pagrįsti?

Pašnekovo teigimu, permainos nėra blogai, kitaip nebeliktų judėjimo ir civilizacijos raida sustotų. Kitas klausimas, kur tos permainos veda. Paimkime automobilį. Jeigu sukursime pigius, patvarius ir ekologiškus elektromobilius – bus pažanga. O jei grįšime prie garo variklių arba arklių traukiamų vežimų – bus regresas. Juk keičiame vaisių neduodančią obelį, keičiame augalus kapinėse – po kelis kartus per metus... Analogiškai ir mieste būtina atnaujinti žaliuosius plotus.

„Visada esu už tai, kad miestas turi puoštis, – sako K. Aukselis. – Juk gėrimės senaisiais parkais. Grafai po langais sodindavo iš tolimų kraštus pargabentus rinktinius medžius, o ne kas pakliuvo. Jie augalus parsiveždavo arklių traukiamuose vežimuose, kai tuo tarpu mes turime lėktuvus... Yra visos galimybės mieste pasodinti gražesnių, įdomesnių augalų.“

Naujovės gerai, bet argi negalima ir naujus medelius sodinti, ir senuosius palikti?

Pasak K. Aukselio, svarbu, kokie tie senieji medžiai. Štai augantys Kaštonų alėjoje yra dalis mūsų miesto istorijos. Juose matome ir gerbiame savo praeitį. Tačiau kai kalbame apie visus mieste esančius medžius, šitoks požiūris nėra teisingas. Pirmenybę reikėtų teikti naujoms, perspektyvioms rūšims, o ne ligotiems, pasenusiems medžiams.

Ne taip seniai pėsčiųjų bulvaro atkarpoje buvo išnaikintos lietuviškos liepos ir pasodintos kitos, atvežtos iš užsienio. Neva senosios buvo prastos būklės ir kėlė grėsmę praeiviams. Ar šitoks savivaldos sprendimas buvo gerai pasvertas?

K. Aukselis: „Pažvelkime pro langą. Štai medis, įrėmintas 30 centimetrų aukščio gėlyne. Greičiausiai tai buvo padaryta rekonstruojant pėsčiųjų bulvarą 1975 metais. Drėgmės perteklius medžiui nėra gerai – kaip ir žmogui. Rudenį, kai drėgmės yra daugiau ir pradeda šalti, vanduo per šaknies kaklelį aukščiau nepakyla – medis ginasi. Bet kai jo apačią užpilame žemėmis, vanduo kyla aukštyn. Šąlant vanduo plečiasi ir drasko medį iš vidaus. Jei šį medį nupjautume, viduje tikrai rastume puvinį, o svorio centras – aukštai. Vadinasi, negalėčiau garantuoti, kad jis vieną dieną nenuvirs.“

Anot pašnekovo, prieš tris dešimtis metų būdavo madinga medžius apgenėti tiek, kad likdavo tik storesnės šakos. Tikėtasi, kad formuosis graži, apvali laja. Gal ir taip. Tačiau tokius darbus reikia atlikti nuolatos kas 3–4 metai, kol šakos esti liaunos ir plonos. Čia gi nugenėjo ir pamiršo 30-čiai metų... Jei žaizda ne didesnė kaip trys centimetrai, medis pats moka gintis nuo puvinio ir per metus susitvarko, užsigydo. Jei pažeidimas didesnis, įsimeta puvinys ir ilgainiui medis kovą pralaimi. Šitokia buvo ano meto realybė.

Miesto ore skraido daugybė grybelinių ligų sukėlėjų ir visai neaišku, ar naujai bulvare pasodintos liepaitės nebuvo užkrėstos senųjų medžių... „Jeigu žmogus suserga pavojinga infekcine liga, jis izoliuojamas. Kodėl tad medžiai paliekami likimo valiai? Man asmeniškai labiau gaila tų jaunų liepaičių: jos juk užauginamos sveikos, o paskui perkeliamos į tokią aplinką! Yra visokių vaistų medžiams, tačiau reikalinga atlikti nuolatinę jų priežiūrą, o ne epizodais. Su studentais jau keleri metai stebime naująsias bulvaro liepaites ir galime teigti, kad jos amarų nebijo. Taigi jos yra labiau prisitaikiusios prie vietos sąlygų nei senosios“, – teigia dendrologas.

Palikti medžius ar iškirsti? Ką pasodinti jų vietoje? Kas šitokiais klausimais konsultuoja Savivaldybę?

Pasak K. Aukselio, prieš imantis vieno ar kito sprendimo, Savivaldybė ne kartą ir ne du konsultuojasi su šitos srities specialistais. Lietuvoje žinoma apie 2000 grybelinių ligų sukėlėjų ir yra du ar trys specialistai, kurie juos gerai pažįsta.

Kurie medžiai geriau: savi ar atvežtiniai?
Per visuomenės akciją Kaštonų alėjoje buvo kalbama, girdi, iškirs medžius, o jų vietoje pasodins „vyteles“.  

Dendrologas teigia, kad pasodinus bulvare pirmąsias atvežtines liepaites, panašias, tik lietuviškas „vyteles“ jis su studentais pasodino bandomajame sklype. Prabėgo keletas metų. Lietuviškos liepaitės niekuo nenusileidžia atvežtinėms, netgi yra stipresnės, gražesnės...

„Kai mieste sodinami iš užsienio pargabenti kurios nors rūšies medžiai, aš vieną ar kelis pasodinu pas save, bet tik lietuviškus. Iš pradžių lietuviški analogai nusileidžia grožiu atvežtiniams, bet prabėga 5–10 metų ar daugiau ir lietuviškos kilmės medeliai ima lenkti atvykėlius, – pasakoja dendrologas. – Juk nuėję parduotuvėn pirkti daržovių pirmiausia atkreipiame dėmesį į ispaniškuosius pomidorus, kurie gražiai atrodo, kvepia, prisigėrę saulės... O sezono metu skanesni vietiniai, lietuviški pomidorai. Taip ir su medžiais: atvežti iš svetur neretai atrodo gražiau, nes mūsiškiams medeliams reikia laiko „parodyti save“. Tačiau dažnas laukti nenori ir renkasi „atvykėlius“.

Žiūrint televiziją arba skaitant spaudą susidaro įspūdis, jog neretai žmogus save laiko dideliu apželdinimo reikalų žinovu, pasiruošęs į kairę ir į dešinę davinėti patarimus...

„Taip yra. Bet aš niekad nesiginčiju nė su vienu tokiu „specialistu“, – šypteli pašnekovas. – Žmogus visą gyvenimą dirbo 13-ame televizorių gamyklos ceche prie „šilelių“ surinkimo linijos, tačiau už visus geriau žino, ko reikia miesto želdiniams. „Tu man neaiškink! Aš geriau žinau!“ – sako man. Ir pats tuo tiki. Jis ir gydytojus gali pamokyti, ir ugniagesius, ir autobuso vairuotoją... Visų galų specialistas. Šitokių yra, buvo ir bus. Skirtingai nei tokiose valstybėse kaip Suomija ar Švedija, specialistų nuomonė Lietuvoje mažai ką reiškia.“

Dendrologo teigimu, Lietuvoje taip pat niekam nereikalingos studentų iniciatyvos. Baigusieji mokymo įstaigas neretai dirba paprasčiausius darbus, faktiškai, juodadarbiais.

Ar Kaštonų alėja – pasmerkta?
Balandžio pradžioje Kaštonų alėjoje vyko visuomeninis renginys. Kaip vertinate? O gal geriau panašių klausimų sprendimą palikti specialistams?

„Ne, ne. Visuomenė turi būti aktyvi, o aktyvistams reikėtų pasakyti „ačiū“. Kaštonų alėja turi nemažą istorinę vertę. Po karo želdinių mažai išliko. Kiek domėjausi istoriniais dokumentais, Kaštonų alėja buvo pasodinta per tris kartus. Dabar situacija alėjoje nevienareikšmiška, medžių būklė labai įvairuoja, tačiau nereikėtų galvoti, kad viską čia galima sutvarkyti „vienu mostu“, – teigia specialistas.

„Kodėl taip lengvai į darbą paleidžiami kirviai ir pjūklai? Negi nėra kitokių priemonių sėkmingai kovoti su kaštonus puolančiais parazitais?“ – domimės.

„Turiu daug draugų kituose kraštuose, nemažai keliauju, domiuosi... Su tuo nesugeba kovoti net tokios turtingos, išsivysčiusios valstybės, kaip Vokietija. Tarkime, nupurkšime vieną medį, keršakandės persikels ant kito. O nupurkšti visą Kaštonų alėją  – labai brangus užsiėmimas, nes medis turi likti visas šlapias, t. y. reikės labai daug chemikalų ir, žinoma, pinigų“, – sako K. Aukselis.

Vadinasi, Kaštonų alėja pasmerkta?
Anot dendrologo, šitaip teigti negalima, kadangi atsiranda parazitų, bet atsiranda ir kas ėda juos pačius. Galbūt ateityje ligos išnaikins keršakandes ar dar kas. Gamta turi savireguliacijos mechanizmus. O jeigu taip, prognozės nėra labai pesimistinės. Viskam reikia laiko. Prieš kelerius metus atlėkusios kelios keršakandės nėra argumentas išpjauti Kaštonų alėjos medžius.

Prisikėlimo aikštės medžiai pjaunami naktimis...

„Aš tam visai pritariu, – šypsosi K. Aukselis. – Ko gero esu vienintelis „pašalinis“, kuris stebi tuos naktinius pjovimus. Kai kurių medžių supuvusios net viršūnės, nors apačios sveikos. Žaliųjų plotų gynėjai, aišku, to nežino. Vadinasi, vėjui papūtus, nesveika medžio viršūnė gali nukristi it baravyko kepurė. Ir tai kelia pavojų praeiviams.

Kita bėda – medžius kerta ne profesionalai. Pats esu miškininkas ir jeigu taip būtų pjaunami miško medžiai, nežinau, kiek sulauktume traumų ar net tragiškų pasekmių. Pagaliau šitokius pjovėjus išvytų iš darbo... Kur žiūri darbo sauga? Todėl gerai, kad medžiai pjaunami naktimis, kai aplink nevaikšto praeiviai...“

Apie medžių vertę
Medžiui reikia daug metų, kol užauga. Tai ne tik estetinis vietos akcentas, bet gal kai kam ir prisiminimų objektas, o kitas gal turi istorinę vertę. Vienas senas medis vertingesnis už dešimtį jaunų. Argi ne taip?

„Ne visai su jumis sutinku, – sako dendrologas. – Kaip ir žmogaus, kiekvieno medžio vertė yra neįkainojama. Dažnai tenka girdėti, esą yra vertingi medžiai, mažiau vertingi ir visiškai nevertingi. Daugelis blindę (ant kurios pavasarį pasirodo „kačiukai“) priskiria prie nevertingųjų kategorijos. Bet tik nesakykite bitininkui, kad blindė – nevertingas medis, nes jis pražysta pirmas ir peržiemojusios bitės atsigauna jo žieduose. O neliks bičių, neliks ir mūsų, žmonių. Medį galima nukirsti tada, jeigu galima jį pakeisti kitu, geresniu ir vertingesniu.“

Ar tikrai Prisikėlimo aikštėje augusios gražios sidabrinės eglės iškirstos vien todėl, kad jos neva kai kam priminė „sovietinę santvarką“?

K. Aukselis: „Manęs to klausia dažnai. Sidabrinės eglės anuo metu iš tiesų buvo vertinamos. Jeigu pasivažinėsite po privačių namų rajonus, tarkime, Gubernijoje, pamatysite prie dažno iš jų augančią bent po vieną sidabrinę eglę. Tiesiog buvo tokia mada. Šiauliai turėjo gerų sodininkų ir apželdintojų, kurie anuomet sugebėjo pasodinti pačias geriausias sidabrines egles. Dabar mieste jų yra nemažai, daug kam nusibodo, ir imta keisti kitų rūšių medžiais.“

Galbūt jas reikėjo palikti? Ar čia kaip toje dainoje: „Pasaulį seną išardysim“?

K. Aukselis: „Ne visai. Aš už naujoves. Juk skanūs yra antaniniai obuoliai? Tačiau vien tik juos nevalgome – norisi paragauti ir kitokių. Aikštė – prestižinė. Beržų nepasodinsi. O jeigu ir pasodintume, jie turėtų būti kuo nors ypatingi, pavyzdžiui, su raudonais arba karpytais lapais. Ir anksčiau turėjome įdomių medžių, tarkime, centre, dabartinio banko vietoje, augo riešutmedžiai. Dar ir dabar vienas kitas suvargęs tebesiglaudžia tarp banko ir teatro. Norisi kažko įdomaus, perspektyvaus. Savo laiku ir grafai po langais sodinosi pačius rečiausius bei perspektyviausius augalus, užveisdavo brangiausių rūšių rožynus.“

Į mūsų klausimą, ar šiandien Šiauliuose pakanka želdinių, dendrologas samprotavo taip, jog visa, kas pasenę, turi būti keičiama. Girdi, niekas nevažinėja surūdijusiu „kiauru“ automobiliu. Taip, senus medžius reikia saugoti, bet ir čia esama ribų, o tas saugojimo poreikis neturėtų virsti manija. Žaliųjų plotų mieste vargu ar kada bus per daug. Ir sunku atsakyti, kiek jų yra sveikų, kiek serga. Negalima visų sulyginti teigiant tik vienaip arba kitaip, kaip kad Seimas neseniai visus Lietuvos gyventojus prilygino alkoholikams. Taigi, prieš ko imantis reikia po nosimi turėti specialistų išvadas, kiek medžių serga konkrečioje vietoje, ir kuo juos pakeisime. Ar paliksime kaip burnoje dantis: vieno nėra, kitas auksinis, trečias implantuotas... Jeigu sveikų medžių yra tik vienas kitas, gal tada tikslinga juos „paaukoti“, kad atsirastų jaunesnių bei įdomesnių? Juolab kad aplink vykstanti rekonstrukcija turi neigiamą poveikį net visai sveikiems greta augantiems medžiams.

Ar visos medžių rūšys tinka miestui?
Pasak dendrologo, ne visos medžių rūšys vienodai gerai prigyja mieste. Pavyzdžiui, yra medžių, kurie nemėgsta druskingo dirvožemio (kiek druskos išbarstoma Šiauliuose per metus?). Geriausiai mieste prisitaiko liepos. Jos gana gerai ištveria ir genėjimus, yra perspektyvios. O senas medis – kaip ir senas žmogus. Pašnekovas juokauja, jog kad ir kiek pinigų skirtumei kosmetikai, iš pensininkės aštuoniolikmetės nepadarysi. Na, nebent vienam vakarui... Panaši situacija ir su medžiais. O kad visuomenė reaguoja į minėtus pokyčius, anot K. Aukselio, yra gerai, kaip ir bet kuris kitas „kraujo pravarinėjimas“. Pagaliau visuomenės stebima Savivaldybė ims kritiškiau vertinti savo planus...

Prisikėlimo aikštėje ketinama sodinti ir tokias egzotiškai skambančias medžių rūšis kaip miltingieji šermukšniai arba plačialapės kriaušės...

Anot pašnekovo, tai jokia egzotika ir šitokių medžių mūsų mieste jau esama. Miltinguosius šermukšnius galima pamatyti šalia „Verpsto“ nuo Trakų gatvės pusės. O tie, kuriuos ketinama sodinti Prisikėlimo aikštėje, galbūt turės karpytus lapus ar pan.

Blogiausia mieste auga lietuviškieji uosiai, kadangi nepakelia užteršto oro. O štai panašiai atrodantys amerikiniai Pensilvanijos uosiai primena narkomanus tuo, kad labai mėgsta užterštą miestų orą ir puikiai tarpsta. Du tokie medeliai yra pasodinti prie J. Janonio gimnazijos. Jie kol kas maži, bet anaiptol nesuvargę.

Prieš gerą dešimtį metų miestas gavo japoniškųjų sakurų: vienos buvo pasodintos Botanikos sode, o kitos – Salduvės apylinkėse. Pastarosios neišliko. Vadinasi, užjūrinė egzotika ne visuomet prigyja?

K. Aukselis: „Norėčiau jums pateikti ir kitokį pavyzdį. Tarpukaryje Kaune pastačius Laisvės paminklą imta tvarkyti  aplink Karo muziejų ir K. Donelaičio gatvės atkarpą, kur iškirto medžius. Tada Japonijos ambasada pasiūlė padovanoti japoniškų liepų. Pasodino. Jos ten auga ligi šiolei.

Saulės mieste populiarūs ir kaštonai...
Gal ne visi žino, kad Šiauliai turi ir kaštonų parką? O pats kaštonas pas mus atkeliavo iš Graikijos. Tai greitai augantis medis, kurio mediena lengva, greitai pasiduodanti puviniui. Kaštonai vertinami dėl savo žiedų, didelių lapų ir vaisių dekoratyvumo, bet nelabai pakelia užterštą miesto orą, kaip ir genėjimą.

Miškuose kaštonai neauginami dėl prastos medienos. Jeigu kartais sugalvotume pagaminti baldus iš kaštono, tai stalo kampas nuskiltų stipriau į jį stuktelėjus kavos puodeliu... Tačiau kaštono vertė yra kitur – jo grožyje. Esama geltonžiedžių, rausvažiedžių ir raudonžiedžių kaštonų. Visos tos rūšys Lietuvoje auginamos jau daugiau kaip du šimtai metų.

Visuomenę būtina laiku informuoti
Pašnekovas įsitikinęs, jog prieš ko imantis, būtina laiku ir objektyviai informuoti visuomenę. Štai Švedijoje arba Vokietijoje visuomenė informuojama prieš metus, kas ir kodėl bus daroma, kiek tai kainuos ir pan. Savivalda šiais klausimais daug bendrauja su žiniasklaida. Panašu, kad mūsų Savivaldybė skiria nepakankamai dėmesio visuomenės informavimui, o ir žiniasklaidai įdomesnės politinės rietenos, nelaimės, avarijos ir t. t. Pati visuomenė neretai pateikia įdomių pasiūlymų. Tik ar visada į juos įsiklausoma?

Prieš kelias dešimtis metų medis buvo laikomas vertybe, o jį nulaužęs vaikėzas galėjo susilaukti rimtų nemalonumų. Visuomenė tam buvo nepakanti. Dabar neretas vaizdelis, kai penkiametis niokoja augalus ir niekam dėl to galvos neskauda. Gimdytojai susižavėję stebi savo kūdikėlio veiksmus ir net nebando jo drausminti, stabdyti ar pan.
K. Aukselis: „Taip, gyvybės negerbiame. Medis ne tik kad puošia miestą, bet ir sugeria anglies dioksidą. Kiek žalieji plotai sugeria teršalų, tiek švaresnis tampa miesto oras ir mūsų plaučiai.

Kiek šiuo požiūriu naudingi medžiai, rodo toks eksperimentas, kuriuo netikėjau, kol pats nepamačiau: paimkite keletą mieste nupjautų medžio trinkų, sukapokite kirviu ir pabandykite  sukūrenti krosnyje arba židinyje. Dėl susikaupusių teršalų jos beveik nedega: smilksta, rūksta, ir tiek. O štai miške nupjauto medžio malkos dega paspragsėdamos ir greitai jų nelieka. Tai labai geras įrodymas, kiek yra naudingas mieste augantis medis. Jeigu jis nesugers teršalų, juos sugersime mes, žmonės. Vadinasi medis mus gelbėja, saugo mūsų sveikatą. Taigi, kuo daugiau mieste turėsime medžių ir kuo didesnė bus jų įvairovė, tuo bus gražiau, tuo visi mes būsime sveikesni.“

2018 04 20 04

K. Aukselis teigia, jog visi medžiai yra vertingi, tačiau kartais dėl įvairių aplinkybių tenka juos nupjauti. Nederėtų kiekvienu tokiu atveju įžvelgti dar vieno valdžios „sąmokslo“.
Autoriaus nuotr.

Į viršų