Šiaulių universiteto Muzikos pedagogikos ir vizualiųjų menų katedros mišrusis choras „Studium“ sekmadienį Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje koncertuos su Nebraskos universiteto Omahoje koncertiniu choru iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Koncerte vyks ir Lietuvos nacionalinio kultūros centro nominacijos „Geriausias suaugusiųjų choras ir vadovas“ paskelbimo ir „Aukso paukštės“ įteikimo šiauliečių chorui „Studium“ ceremonija.

Išsamiau apie „Studium“ atsiradimą, keliones, laimėjimus ir „Aukso paukštę“ papasakojo choro meno vadovė ir dirigentė doc. Birutė Janonienė.

– Kaip įkurtas Šiaulių universiteto mišrus choras „Studium“?
– Šiaulių universiteto Muzikos pedagogikos ir vizualiųjų menų katedros mišrusis choras „Studium“ įkurtas 1974 m. Šio choro įkūrėjas buvo Sigitas Vaičiulionis, jam įvairiais laikotarpiais vadovavo Statys Žalalis, Marija Žibūdienė, Jonas Kievišas. Per 20 m. vadovavo Gediminas Ramanauskas ir Vaidotas Juozas Lygutas. Aš pradėjau dirbti 2009 m.

Chore dainuoja būsimi muzikos mokytojai – studentai, kartais ateina alumnai. Turime „talismaną“ – Tomą Laugalį, kuris po studijų baigimo jau apie 14 metų dainuoja. Jis vienintelis toks studentas, kuris myli šį chorą, ir iš jo neišeina.

Kiekvienais metais studentai keičiasi, todėl yra be galo sunku dirbti. Suspėjame pamokyti studentus padiriguoti ir dalyvauti įvairiuose konkursuose, festivaliuose, Dainų šventėje, Baltijos šalių studentų dainų ir šokių šventėje „Gaudeamus“, aukštųjų mokyklų tradiciniuose festivaliuose. O tarptautiniuose konkursuose „Studium“ yra ne vieną kartą laimėjęs sidabro ir aukso diplomus. Dainų šventėje organizuojamame chorų konkurse pelnėme pirmojo laipsnio diplomą ir specialųjį prizą. Antrame ture nebedalyvavome, nes mums sutapo kelionė į Jungtines Amerikos Valstijas. Labai gaila, nes su tais atrinktais chorais, kurie yra labai stiprūs, būtų įdomu pasivaržyti. Užsienyje mums irgi vis pavyksta laimėti.

– Užsienyje lengviau laimėti?
– Tikrai nelengviau, Lietuvoje yra labai aukštas chorų lygis. Atrodo, jog esame žymiai subtilesnė tauta, o Jungtinėse Amerikos Valstijose pajutau, kad choristams net neleidžiama nuo scenos nulipti, kiekvienas stengiasi pasakyti, kokie mes esame šaunuoliai, ypač vadovų darbas vertinamas.

Mes sakome, kaip gražiai padainavo choras, o jie sako, kaip gerai paruošiate chorą. Jų požiūris į darbą yra pozityvus, jie vertina įdirbį.

Mūsų chorai, kurie išvažiuoja į užsienį, yra labai stiprūs. Ir nėra ten lengviau nei čia. Chorai  vertinami balais, vertinimo sistema Lietuvoje ir užsienyje yra ta pati. Mes visada stengiamės dalyvauti projektuose su simfoniniais, kameriniais orkestrais, su Šiaulių kameriniu orkestru, su Šiaulių bigbendu. Tarptautiniai mūsų ryšiai yra labai platūs, nesėdime vienoje vietoje. Tas bendradarbiavimas labai svarbus, nes pamatai kitos šalies kultūrą. Kultūrinis bendradarbiavimas jaunam žmogui turi labai didelės reikšmės. Bet kuris išvažiavimas yra akiračio praplėtimas tiek jaunam žmogui, tiek man.

– Kas lemia jūsų choro sėkmę?
– Sėkmė visada priklauso nuo komandos, kuri turi turėti lyderį. Aš studentus auklėju, kad visada reikia dainuoti iš širdies į širdį. Jie žodį stengiasi išdainuoti taip, kad perduotų klausytojui. Matome klausytoją kartais verkiantį nuo lietuviško žodžio, kartais besijuokiantį, besidžiaugiantį ir plojantį. Sėkmės raktelis yra tas, jog kiek savęs atiduosi, tiek tu ir gausi iš žiūrovo. Visada mokau studentus, kad nereikia galvoti, kaip būsi įvertintas. Tavo užduotis yra viską padaryti geriausiai. Mums geriausias apdovanojimas yra klausytojų aplodismentai, kad juos pasiekė ta žinutė, kurią mes išsiuntėme.

– Kuo jūsų choras yra išskirtinis?
– Jis – kaip perpetuum mobile (niekada nesenstantis). Yra amžina jaunystė, visada besikeičiantis. Aš dabar – vadas, bet jie man kvėpuoja į nugarą. Mes esame išskirtiniai gal tuo, kad taikome judesį. „Studium“ buvo pirmasis choras Lietuvoje, kuris pradėjo kitaip žiūrėti į chorinę muziką. Mes nepataikaujame publikai, bet jai suteikiame malonumą.

– Koks jūsų choro repertuaras?
– Kiekvieni metai įpareigoja pasirinkti repertuarą. Pavyzdžiui, Dainų šventei turėjome paruošti 24 kūrinius. Kai važiavome į Jungtines Amerikos Valstijas, programa buvo išskirtinai lietuviška, bet buvo ir angliškas repertuaras. Stengiamės visada pristatyti mūsų lietuvių kompozitorių korifėjus – nuo Juozo Naujalio, Stasio Šimkaus iki šių laikų moderniosios muzikos, šiuolaikinių kompozitorių Donato Zakaro, Vaclovo Augustino, Algirdo Martinaičio.

Mes atliekame lietuvišką muziką, nes kas, jei ne mes padainuosime lietuviškai užsienyje ir savo kultūrą plėsime ir ją rodysime. Visada stengiamės dainuoti ir jungtinį repertuarą. Nevengiame klasikos, šiuolaikinės modernios popmuzikos.

Mūsų choras yra šokantis, nes man sceninis judesys labai svarbu. Studentai, kurie ateina į pirmą kursą, nesupranta, kas čia vyksta, nes tokio choro nėra matę. Chore visada šokame, nes ne vien akademinę muziką dainuojame. Turime kūrinį „Lauk manęs“, be kurio koncertai neapsieina. Žinome, kad publikai tai labai patinka, jis laukiamas, todėl finale jis visada skamba.  Sekmadienio koncerte Katedroje mus labai įpareigoja koncertinė erdvė. Negalime dūkti. Man tai jau yra iššūkis. Jei pradedame nuo akademinių kūrinių, baigiame linksmiausiais kūriniais. Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje programa bus žymiai subtilesnė ir rimtesnė. Su Jungtinių Amerikos Valstijų akademiniu jaunimo kolektyvu – Nebraskos universiteto Omahoje (UNO) koncertiniu choru – sekmadienį dainuosime „Bijūnėlį žalią“. Šis choras laužo liežuvį, bet padainuoja, jie – šaunuoliai.

– Kaip užsienyje reaguojama į lietuvišką žodį?
– Aš buvau nustebinta Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Rusijoje. Yra Laimio Vilkončiaus kūrinys „Dėl tos dainos“, kurį dainuojame išskirtinai įtaigiai ir viskas, kas sudėta toje dainoje, lietuviams  aišku. Man žodis yra labai svarbu. Supratau, jog Rusijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose lietuviško teksto nesuprato, bet jie, kaip ir lietuviai, ašarą nubraukė. Ne tik žodį mes perteikiame, bet ir emociją, ašaros akyse buvo, paskui publika sakė, kad net šiurpai jiems lakstė. Tai reiškia, kad jie supranta, ką mes dainuojame.

Bet kurioje šalyje lietuviškas žodis yra egzotika. Jungtinėse Amerikos Valstijose turėjome koncertų mokyklose. Atlikome kūrinį „Stinta pūkis“ su sceniniu judesiu. Bepradėdama diriguoti pagalvojau, kodėl neįjungus ir mokinių. Jie išmoko ne tik judesį, bet ir žodžius „stinta pūkis“.

– Ką jums reiškia „Aukso paukštės“ apdovanojimas?
– Šis apdovanojimas teikiamas Lietuvos nacionalinio kultūros centro pagal nominaciją „Geriausiasis suaugusių choras ir vadovas“. Tam tikra komisija renka ir šiais metais ta garbė atiteko mums. Tai ne tik viso gyvenimo darbas, bet ir pastarųjų metų darbas. „Aukso paukštė“ yra visų 44 m. įvertinimas.

Atsimenu, kai pasakiau studentams, jog mums paskirta „Aukso paukštė“, iš pradžių jie nelabai suprato. Aš žinau, kas tai, o jie – nelabai. Yra džiugu, kad choras ir jo vadovas yra pastebėtas. Kartelė jau užkelta ir žemiau tos kartelės nusileisti nebegalima. Visada turi išlaikyti tą lygį ar dar aukščiau eiti. Tai  begalinis įsipareigojimas ne tiek man, o ir studentams. Jie supranta, kad tai  didžiulė atsakomybė. Ne kiekvienas choras įvertinamas „Aukso paukšte“. Tai yra visų siekamybė.

– Jūs siekėte šio apdovanojimo?
– Aš net negalvojau apie „Aukso paukštę“. Beje, „Aukso paukštės“ apdovanojimui visada yra pildomos anketos, o mes nepildėme jos. Kai paskambino iš Lietuvos nacionalinio kultūros centro ir pasakė, jog esame nominuoti ir būsime apdovanoti „Aukso paukšte“, aš sakiau, kad negali būti, nes mes neteikėme paraiškos. O pasirodo, nuostatuose  parašyta, kad gali paraišką teikti komisija. Man tai buvo siurprizas. Kai man pasakė, tuo momentu negalėjau patikėti, bet, žinoma, labai džiugu.

– Kokių dar pasiekimų žadate?
– Viskas priklausys nuo Aukščiausiojo. Ne laimėjimo reikia siekti ir ne užsibrėžtų kažkokių tikslų. Mūsų pareiga yra dirbti, dainuoti, teikti džiaugsmą klausytojui. O įvertinimai ir pasiekimai už darbą ir už ilgametį įdirbį ateis netikėtai.

Dabar mūsų laukia labai sudėtinga vasara, bus ne tik Dainų šventė, kuri mus visus sujungs Vingio parke, bet ir Baltijos šalių studentų dainų ir šokių šventė „Gaudeamus“. Ji vyks Tartu (Estijoje). Per pačias Jonines važiuosime ten ir dainuosime. Turėsiu garbę diriguoti Jono Švedo kūrinį „Linelį raunu ne viena“ visam jungtiniam chorui.

Šiaulių universiteto Muzikos pedagogikos ir vizualiųjų menų katedros mišriojo choro kolektyvas  „Studium“.
Zenono RIPINSKIO nuotr.