Šiaulių miesto kultūros centras „Laiptų galerija“ šįvakar švenčia 26-ąjį gimtadienį. Per tuos metus Šiaulių kultūros židiniu ir miesto inteligentijos traukos centru tapti sugebėjusi „Laiptų galerija“ susilaukė ne tik vietinių, bet ir visos Lietuvos bei užsienio menininkų pripažinimo. Šiauliečiai, miesto svečiai taip pat džiaugiasi galėdami užsukti į „Laiptų galeriją“ ir čia susipažinti su dailininkų darbais.

Kaip nedidelė meno galerija tapo tokiu menininkų ir meno gerbėjų centru? Apie tai pasakoja galerijoje jau vienuolika metų dirbantis renginių organizatorius Ričardas Jakutis.

– Kiek iš viso „Laiptų galerijoje“ dirba žmonių?

– Direktorė Janina ir ūkvedė Nijolė galerijoje dirba nuo įsikūrimo pradžios, t. y. 26-erius metus. Šiaip, pas mus darbuotojų nėra daug, keli iš jų dirba tik po 0,25–0,5 etato. Taigi dirbu aš, Ričardas Jakutis – renginių organizatorius, Janina Ališauskienė – direktorė, Asta Stankūnienė – kultūrinės veiklos, komunikacijos ir rinkodaros vadybininkė, Kristina Alseikė – kultūrinės ir administracinės veiklos vadybininkė, Marytė Ruzgytė – kultūrinės edukacinės veiklos vadybininkė, Darius Ančerevičius – kultūrinės edukacinės veiklos vadybininkas, Vilmantas Dambrauskas – kultūrinės veiklos vadybininkas-dizaineris, Darius Daknys – mėgėjų meno kolektyvo meno vadovas, Nijolė Bilotienė – ūkvedė, Kazimiera Kaulinienė – vyr. buhalterė, Inta Stulginskienė – salių administratorė, Vitalija Bakutienė – rūbininkė, Vitas Kaziukonis – darbininkas, Stanislovas Paliūnas – kiemsargis.

Galerijos darbuotojai darbo valandų neskaičiuoja. Priešingai, visi stengiasi, kad į galeriją atėjusiems ir iš jos išėjusiems žmonėms gera nuotaika būtų. Būna, kai susitikimas su poetu, koncertas ar kitas renginys nusitęsia kelias valandas nei numatyta, bet per tiek metų dar nesu girdėjęs dėl to skundų. Visi tik džiaugiasi tais vakarais.

O kodėl „Laiptų galerija“ taip ilgai gyvuoja? Manau, prie galerijos sėkmės labiausiai prisideda direktorė Janina Ališauskienė. Pavyzdžiui, man labai patinka direktorės noras, kad apie čia vykstančias parodas žinotų net ir salės darbuotojas. Tos žinios reikalingos tam, kad galerijos darbuotojai nors minimaliai galėtų pakomentuoti, kokia tai paroda, iš kur dailininkas ir t. t.

Mus visus įkvepia direktorės veržlumas, aktyvumas – ant jos pečių viskas laikosi. Aišku, ant kitų darbuotojų – taip pat, bet vis tiek direktorės rodomas įkvėpimas mobilizuoja labiausiai.

– Kaip pavyksta į galeriją prisikviesti menininkus?

– Prieš man pradedant čia dirbti, buvo surengta nemažai Algirdo ir Klaudijaus Petrulių, Jūratės Mikolaitytės, Vido Pinkevičiaus ir kitų dailininkų parodų. O kai pradėjau čia dirbti, pasinaudojau savo senais ryšiais ir į galeriją pasikviečiau daugiau dailininkų: Šarūną Sauką, Henriką Natalevičių, Adomą Jacovskį ir kitus.

Įdomiausia, kad nors kartą čia surengę savo parodas dailininkai vis sugrįžta. Matyt, juos užkrečia direktorės ir kitų galerijos darbuotojų spinduliuojama gera nuotaika. Dailininkas Rimas Zigmas Bičiūnas man pirmasis pasakė, kad palaikys mus, prireikus pagalbos – padės ir kasmet į galeriją atveš naujų savo darbų. Panašiai atsiliepia ir dvidešimt kitų, galima sakyti, mūsų „Laiptų galerijos“ dailininkų. Net dailininkai iš Italijos galerijai visada atsiunčia gimtadienio sveikinimus ir sugrįžta su savo parodomis.

Manau, jiems visiems imponuoja mūsų galerijos darbuotojų užsidegimas. Prisimenu, vienas dailininkas man yra sakęs, kad kai kuriose kitose galerijose paveikslus į mašiną krauna bet kaip, o pas mus paveikslas yra kaip šventas daiktas.

Mes laikomės aukštos eksponavimo kultūros, sekame užrašų po paveikslais madų tendencijas ir užrašus kabiname tai truputį aukščiau, tai žemiau, tai labiau į šoną. Matyt, dailininkai pamatę, kad jų kūriniai yra gerbiami, čia ir sugrįžta.

Turime ir savo nuolatinių bei besikeičiančių lankytojų. Kai kurie žmonės net stebisi, kaip mums pavyksta tiek daug žmonių į galeriją prisikviesti. Pavyzdžiui, prisimenu, kai Vilniuje buvo atidaroma vieno dailininko paroda, ten susirinko tik gal septyni žmonės. O jeigu pas mus ateina – septyniasdešimt, tai manome, kad ne per daugiausiai, tik jei žmonių skaičius pasiekia šimtą, tai daugiau ar mažiau apsiraminame.

– Kokie dailininkai galerijoje yra surengę daugiausiai parodų?

– Neabejotinai – Algirdas ir Klaudijus Petruliai. Šiauliuose jie surengdavo po 2–3 parodas per metus. Gal dar Bonaventūras Šaltis, Henrikas Natalevičius.

– Kai paskambinate dailininkams, ar jie iš karto sutinka atvykti į Šiaulius?

– Kartais susitarti su dailininkais iš tiesų būna sunku. Žinote, Šiauliai ne visus labai domina. Kai labai noriu, kad kas nors atvažiuotų, naudoju tokį triuką. Sakau: tu man, kaip renginių organizatoriui, labai padėtum, jeigu atvažiuotum. Tai atsako, kad dėl manęs ir atvažiuos.

Sunkiausia ką nors prisikviesti būna pirmąjį kartą, vėliau viskas lengviau. Pavyzdžiui, visi stebėjosi, kaip praėjusiais metais mums pavyko Adomą Jacovskį pasikviesti, nes iki tol jis jau dešimt ar daugiau metų niekur savo parodų nebuvo atidaręs. Beje, jis būtų ir į „Laiptų galerijos“ 26-ąjį gimtadienį atvažiavęs, jei nebūtų susilaužęs rankos.

Tačiau penktadienio vakarą „Laiptų galerijos pasveikinti atvažiuos Lietuvos dailininkų sąjungos autobusiukas pilnas dailininkų iš Vilniaus. Atvažiuos, nors su „Laiptų galerijoje“ atidaroma dailininkų italų paroda neturi nieko bendro.

Naujų pažinčių ieškome ir per galerijoje vykstančius literatūros, muzikos vakarus. Ir randame. Štai kai Liutauro Dėgesio klausiau, ar nenorėtų pas mus atvažiuoti ir šiauliečiams savo knygos pristatyti, iš pradžių neišgirdau tiesaus atsakymo. Tačiau kai vėliau dar kartą paskambinau, jis pasakė, kad atvažiuos, nes per tą laiką viską apie galeriją susižinojo, apie mus pasiteiravo kolegų, kitų rašytojų nuomonės ir, sulaukęs daug teigiamų atsiliepimų, nusprendė pas mus atvažiuoti.

Džiaugiamės, kad pavyksta prisikviesti ir aktorius Rolandą Kazlą, Vladą Bagdoną, Dalią Michelevičiūtę, Andrių Bialobžeskį, nors realiai mes jiems už vakarą tik simbolinį mokestį sumokame.

– „Laiptų galerijoje“ vykdoma edukacinė veikla taip pat sulaukia šiauliečių susidomėjimo?

– O taip. Pas mus vaikai elgiasi kaip užsienyje: ateina ir, žiūrėk, kas ant grindų sukritę, kas atsigulę, kas sėdėdami paišo. Paprasti dailės mylėtojai pas mus gali susipažinti su lietuvių dailės raida, dalyvauti muzikinėse, edukacinėse programose. Kaip tik rudenį pas mus turėtų Valstybinis Vilniaus kvartetas atvykti. Tada bus galima ir paveikslus pasižiūrėti, ir muzikos pasiklausyti.

Išeiname ir į miesto gatves: organizuojame festivalį „Šiaulių Monmartro Respublika“. Iš pradžių man šis pavadinimas nepatiko. Tačiau paskui pagalvojau: o kodėl gi ne, juk Monmartras – tai daugiau ne vieta, bet būsena. Pagalvojau, gal daug linksmiau, kai būna Monmartrų daugiau tokių mažesnių. Tai dabar visiškai susigyvenau su tuo pavadinimu.

Smagu, kai festivalio metu miestas atgyja, galerijos sode tapo dailininkai. Dailininkai net stebisi, kad po plenero pas mus dar vyksta koncertai. Jiems tai labai patinka – kitais metais mums jų net nereikia kviesti, patys atsisveikindami sako „iki kitų metų“.

Pas mus dailininkai ir iš Prancūzijos, Olandijos, Vokietijos visada sugrįžta. Mes su jais labai susibendravome, užmezgėme neformalų ryšį. Artimą bendravimą palaikome ir su italais. Jie pas mus labai daug parodų yra atidarę.

– Kaip „Laiptų galerija“ atrodo Šiaulių ir Lietuvos kontekste?

– Aš labiau linkęs Lietuvos kontekste lyginti. Pačiam norisi pasigirti, kad pas mus viskas yra gerai, tačiau apie tą kontekstą sprendžiame iš kitų žmonių atsiliepimų. Džiaugiamės, kai Lietuvos dailininkai, lygindami „Laiptų galeriją“ su kitomis garsiomis Vilniaus galerijomis, didelio skirtumo nemato. Sako, kad pas mus provincija net nekvepia, būtų galima mūsų galeriją net į Vilnių perkelti. Bet ji yra Šiauliuose ir tai labai gerai.

– Ar įsivaizduojate save dirbantį kitoje galerijoje?

– Esu rašęs, kad kai išvažiavau iš Šiaulių, pasakiau savo tėvams, jog į tą miestą daugiau niekada negrįšiu. Po to teko grįžti ir džiaugtis, kad miestas mane atgal priėmė. Vienas iš priėmėjų ir buvo „Laiptų galerija“. Jeigu nebūtų čia galerijos, nebūčiau jos atradęs, nebūčiau čia patekęs, tai Šiauliuose man būtų sunkiau. Paveikslai mane supo visą gyvenimą, turbūt likimas taip lėmė, jog ir dirbu šalia paveikslų. Šis darbas man net nedarbas, atlyginimą gausi ar ne, koks skirtumas. Aišku, gyventi iš kažko reikia, bet apie tai negalvoji. Pas mus visi darbuotojai panašiai galvoja.

– Ar kas nors jus bandė persivilioti į kitą darbo vietą?

– Ne, tokio bandymo nebuvo, nes žino, kad iš to nieko neišeis. Man čia gera, nes galiu kalbėti apie sritį, kurią geriausiai išmanau – lietuvių dailininkus. Mano gyvenimas būtų liūdnas be „Laiptų galerijos“. Ekskursijų dalyviai net juokauja, kad aš pradėdamas kalbėti apie orą, pokalbį visada baigiu kalbėdamas apie paveikslus. Matyt, aš kažką čia vis atrandu.

Jakutis


Ričardas Jakutis: „Mano gyvenimas būtų liūdnas be „Laiptų galerijos“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

 

Į viršų