facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulių miesto kultūros centre „Laiptų galerija“ atidaryta Alvido Paškausko akmens skulptūrų paroda „Prisilietimai“. Tai antroji šio menininko autorinė paroda. A. Paškauskas daug dėmesio skiria skulptūrai: savo kūriniuose naudoja ir medieną, ir metalą, ir stiklą. Išsamiau apie menininko kelią, akmens skulptūrų parodą „Prisilietimai“ ir svajones papasakojo pats A. Paškauskas.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado menas?
– Baigiau Šiaulių pedagoginį institutą, įgijau piešimo, braižybos ir darbų specialybės magistro laipsnį. Šiuo metu dirbu Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijoje dailės ir technologijų mokytoju. Taip menas ir atsirado.

Tikriausiai, kad labai blogai mokiausi, nebeliko kur stoti, tai teko stoti į meną. Ar ne taip būna? Aš dabar pats taip pagalvoju. Jei būčiau gerai mokęsis, būčiau tapęs daktaru, ypač širdžių. O kuo blogai  būti širdžių daktaru? Aš jas pataisyčiau. Į tą meną taip ir atėjau. Dirbu ir tiek. Iš pradžių labai dirbau prie vitražų, toliau vitražai sustojo, ėmiau ieškoti kitos srities ir dabar užsikabinau prie skulptūrų.

– O vitražai kuo jus sudomino?
– Menas sudomina visus, kai dar norisi pragyventi. Aš visada dirbdavau savaip, tas galbūt kitiems nepatikdavo, visada mėgdavau pasireikšti. Šioje parodoje atrodo, kad tai tėra tik paprasti akmenukai, o ne didelės skulptūros. Supratau vieną dalyką, kad kaip vyrui, kuris turi daug energijos, labiau reikia fizinio darbo. Vitražas – labiau fizinis darbas, skulptūra – dar labiau. Taip ir sveika, ir pasportuoji.

Žinoma, prie tapybos norėčiau dar sugrįžti. Dabar nieko netapau, nebent, kai priverčia. Pavyzdžiui, tarptautiniame festivalyje „Šiaulių Monmartro Respublika“. Kažką bandau, bet jaučiasi, kad esu atsilikęs, bet reikėtų dirbti. Kai nebegalėsiu drožti, tada pradėsiu tapyti. Vis tiek kažkokį meną turėsiu kurti.

– Skulptūra jums artima dabar?
– Artima, kai pripratau, pradėjo patikti. Visada pats pastebiu gyvenime, kai nieko nedirbi, tada niekas ir nepatinka. Tik kai pradedi dirbti, kuo toliau, tuo labiau pradeda patikti, tada pradedi suprasti, kad nieko nemoki. O kai nieko nemoki, tada norisi kažką išmokti.

Dirbu ir su medžiu, ir su akmeniu. Kai reikia metalo, pasisamdau, kad man suvirintų kažkas. Taip pat renku senovinius įrankius – kolekcionuoju. Jais domiuosi, noriu juos atgaivinti.

Vaikštau po visokius turgelius, kur įvairūs įrankiai, bet rankiniai, nes anksčiau viską juk ranka dirbdavo. Turiu ir akmentašių įrankių, girnų tašymo kaltą, visus kalvystės, medžio apdirbimo įrankius. Tokių dalykų ieškau visur. Būtų geriausia galimybė, jei didžiuosiuose turguose pamatyčiau ir nusipirkčiau, bet tai neleidžia galimybės. Turiu medinį darbastalį sau restauravęs, puikias savo dirbtuves.

– Kodėl nusprendėte juos kolekcionuoti?
– Man visą gyvenimą patiko senovės daiktai, jų ieškojimas. Aš nežinau, kodėl mane tai traukia, bet  mane ir automobiliai traukia. Kai pagalvoju, norėčiau dabar sugrįžti prie automobilių, nes buvo mano svajonė turėti savo „Zazą“. Būtent dvivietį, nes seniau toks buvo sensacija. Norėčiau turėti savo stiliaus automobilį.

Norėčiau, kad jis būtų unikalus. Taip pat yra ir skulptūroje. Stengiuosi iš tų mažyčių  akmenukų, kurie man papuola, kažką pabandyti padaryti, pažiūrėti, kas iš jų išeis.  

– Kaip atsirenkate akmenis?
– Vienus nusiperkame, kitus randame ar pamatome kur nors. Vagysčių stengiamės neatlikti. Yra sakoma, kad ne vietoje būna rastas akmenėlis. Būna, kad pamatau akmenėlį, jau nervai nebelaiko, jis būna ne vietoje nuriedėjęs, tada pasiskolinu, gal po kiek laiko sugrįš atgal.

– Kaip nusprendėte surengti šią parodą?
– Pagalvojau, kad norėčiau Šiauliuose padaryti parodėlę. Tai yra antroji mano autorinė paroda. Apžiūrėjau ir parodų salę, nes savo darbus stengiausi pritaikyti tai aplinkai. O ir buvau prižadėjęs padaryti savo akmenėlių autorinę parodą.

Šiauliuose apskritai tai – pirma mano akmenėlių paroda. Bendrose parodose dalyvauju su visai kitokiais darbais, o čia visi darbai yra dvejų metų laikotarpio.

Pasidarau sau vasaros plenerą Šimšėje, maudausi Prūdelyje, rytą geriame kavą su žmona, po to dirbame, nusiprausiame vėl Prūdelyje, vėl dirbame, pavalgome pietus ir dar pažaidžiame su tais akmenėliais.

Kadangi dulka, viduje su jais nedirbu, tada dirbu su medžiu, o vasarą skiriu akmenėliams. Šie darbai nėra niekur ir niekam rodyti, tai nėra surinkta iš parodų. Aš turiu dar akmenukų pridarytų, bet jie jau buvo rodyti. Stengiamės niekam neleisti ir nufotografuoti, kad nepapultų į internetinę erdvę. Tik vienas atsirado parodos plakate, kuris buvo nufotografuotas. Namuose, kai kas nors ateidavo, pamatydavo, bet jie būdavo suversti į krūvą, tai nelabai galėjai ir suprasti.

– Kokia yra šios parodos mintis?
– Siekiau padaryti mažų akmenėlių, prie kurių prisiliečiama, parodą. Tai yra lietuviškas akmuo, toks riedulėlis, norėjau, kad žmogus susimąstytų apie tą mažą akmenėlį, kuris guli prie jo namų. Mano parodoje akmenėliai nėra daug pakeisti, gal tik truputį patobulinti, bet vis tiek jie yra natūralūs, lietuviški, stengiausi išlaikyti akmens formą.

Senovinių daiktų daug panaudojau. Parodoje  panaudotas ir senas oblius, kuris perteikia staliaus motyvą, taburetės, kurios gautos iš namų, draugų. O akmenėlis su spygliais yra geriausias, nes jis uždarytas narve, kad neišskristų. Ratas simbolizuoja saulę.

– Kaip jums gimsta kūrinio idėja?
– Tai priklauso nuo akmenuko formos, gyvenimo sąlygos, nuotaikos. Kitą kartą atrodo neišeina, kitas akmenukas būna tik priliestas. Prie vienų daugiau prisiliečiu, prie kitų reikėjo daugiau padirbėti. Buvo, kad ir sugadinau.

Bet ar akmenį taisysi? Jei būtų didelis ir brangus, tada taip, bet galima panaudoti ir kitur. Savo darbuose kai kur panaudojau ir medį. Stengiuosi kuo mažiau apdirbti akmenį, bet vis tiek reikia prisiliesti. Jei neprisilieti, tie akmenys vis tiek netokie būna.

– Ar sunku dirbti su akmeniu?
– Kas gali būti sunku su šiuolaikiniais įrankiais? Išmoksti ir dirbi, šiuolaikiniai įrankiai tikrai duoda dvigubą naudą. Žinoma, kai pasikeičia technologija, pasikeičia ir formos. Kai dirbi su rankiniais įrankiais ir su gera technologija, iš karto jaučiasi galimybės. Visada norisi nusipirkti daugiau technikos, kad neatsiliktum, būtų lengviau, greičiau ir daugiau padaroma.

Ar technika jums pasufleruoja kūrinio mintį? Gal ir taip, gal ir ne. Kiekvienas daiktas įneša kažkokią naujovę. Atsirado ilgesni diskai, tada gali ilgesnį akmenį nupjauti, o jei turi didelį pjūklą, tada iš karto eini prie didesnių akmenų. Gali savo sugebėjimais ir prisilietimu meną padaryti. Tai  ginčytinas dalykas. Vienas daug dirbo, bet nieko nepadarė, o kitam užteko tik Dievo pirštais priliesti.

– Kai paimate akmenį, jau iš karto žinote, kas iš jo bus?
– Pirmiausia randi akmenį, jis stovi, stovi, tau bado akis, o vieną rytą ima ir atsiranda mintis, kad šiandien turiu iš jo kažką padaryti.

– Kuo jūs išsiskiriate kaip menininkas?
– Esu šiaulietis, džiaugiuosi, kad dabar galiu dirbti laisvai, ne taip kaip buvo institute, kad turi pagal jų dūdeles šokinėti. Tuo esu patenkintas, nebijau pasirodyti, būti vertinamas. Negaliu sakyti, kad šioje parodoje viskas  geriausia. Tai yra tai, ką aš sugebėjau padaryti per tas dvi vasaras savo namuose Šimšėje.

2018 04 13 11

2018 04 13 08

2018 04 13 10

A. Paškausko akmens skulptūrų parodoje „Prisilietimai“ panaudoti senoviniai daiktai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų