Šiaulių valstybinėje kolegijoje buvo galimybė susitikti su Šiaulių valstybinės kolegijos alumnu, savanoriu, skautu Sergejumi Staponkumi ir aktoriumi, keliautoju Leonardu Pobedonoscevu. Susitikimo metu  kalbėta apie savanorystę, S. Staponkus ir L. Pobedonoscevas dalijosi  įkvepiančiomis istorijomis ir patarimais, kaip keliaujant įveikti baimes ir atrasti save. Abu pranešėjai pristatė skirtingas savo patirtis, tačiau pagrindinis tikslas – paskatinti jaunus žmones keliauti.

„Skautų judėjimas – taikiausias judėjimas visame pasaulyje“
S. Staponkaus kaip keliautojo kelias prasidėjo nuo Gegužių pavadinimo. Pusę gyvenimo pragyveno Gegužių kaime, Gegužių progimnazija jam taip pat labai daug ką davė. Laimingą vaiką S. Staponkus įsivaizduoja murziną, bet laimingą, kuris atrado save. Skautai buvo viena iš savanoriškų krypčių, kuri padėjo jam rasti mokytojo darbą, jo gyvenimo kelią.
„Per skautus pamačiau, kaip vaikams būtinas miškas, gamta. Kiekvienam gimnazistui patariu, kad jei nežinai, kokią profesiją pasirinkti, neskubėk, važiuok pasavanoriauti, pažink kraštą, susipažink su kitais žmonėmis, išmok kalbą. Savanorystė man atvėrė kelius į tas šalis, į kurias pagal savo kišenę negalėčiau išvykti. Projektai ir savanorystė man atvėrė kelius pamatyti Kanadą. Savanoriavau ir Italijoje, išmokau italų kalbą. Keliaudamas vadovaujuosi tokia nuostata, kad atsiverk pasauliui ir pasaulis atsivers tau“, – pasakojo S. Staponkus.

Jis papasakojo, kad pačiam į Italiją vykti būtų buvę labai brangu, todėl keliavo autostopu. Važiuodavo su vilkikų vairuotojais, kuriems būdavo naudinga, jog S. Staponkus daug kalbėdavo ir neleisdavo jiems užmigti. Kartais tekdavo ir pasimelsti dėl jų vairavimo būdo. Įdomu buvo sužinoti, kad vilkiko vairuotojai žmones vadina kėgliais, o dviratininkus – traškučiais.

Į Švediją S. Staponkus taip pat vyko autostopu, neteko jam nakvoti lauke, nors buvo tam nusiteikęs.

„Skautų judėjimas mane žavi tuo, kad tai yra taikiausias judėjimas visame pasaulyje, visi gyvena dėl vienybės. Vykau į Kazachstaną, kuris yra viena iš posovietinių valstybių, bet kur ekonomika kyla. Tačiau laisvės ir demokratijos nėra dar tiek daug. Labai daug pamačiau, pažinau kultūrą, žmonių svetingumą, tai buvo savotiškas žinių bagažas. Vykstant į Kazachstaną taip atsitiko, kad atsidūriau Ukrainoje, ten prabuvau tris dienas. Kai išvykau, prasidėjo žymieji įvykiai, kai pradėjo žūti žmonės“, – pasakojo S. Staponkus.

Buvo išvyka į Izraelį, kurioje S. Staponkaus tikslas buvo apkeliauti keturias jūras ir dvi dykumas. Kelionė prasidėjo nuo Raudonosios jūros ir tęsėsi iki Viduržemio.

„Išleidome labai nedaug pinigų, autostopu nukeliavome apie 600 km. Pats keliavimas ir stereotipų laužymas formuoja tavo visai kitokią pasaulėžiūrą. Izraelio jaunuoliai, sulaukę 18 metų, nestoja į universitetus ar savanoriauti, o vyksta į kariuomenę ginti savo tėvynės. Važiuojant autobusu buvo labai keista, kai matai šalia savęs sėdintį žmogų su ginklu ir šoviniais rankoje. Jie papasakojo, kad namuose ginklą išardo ir išmėto visur detales, kad neįvyktų nelaimė“, – pasakojo S. Staponkus.

„Rusijoje mano mentalitetas atgijo“
Aktorius, keliautojas L. Pobedonoscevas papasakojo, jog iš pradžių nežinojo, ką studijuos, tačiau slapta svajonė tapti aktoriumi pasąmonėje jau veikė. Galvojo rinktis archeologiją, nes nuo pat vaikystės ir iki šiol tikisi surasti lobį, galvojo ir apie kaskadininko profesiją.

Tačiau kai teatro režisierius ir pedagogas Rimas Tuminas rinko naują kursą, L. Pobedonoscevas sugalvojo surizikuoti. Jis buvo toks užtikrintas, kad įstos, jog net stodamas žinojo, kad jį priims. Toks didelis pasitikėjimas savimi galėjo viską ir sugadinti. Pirmame kurse L. Pobedonoscevas galėjo būti net ir išmestas. Tas laikotarpis jam buvo pats juodžiausias, jautėsi nieko nemokantis ir nežinantis, bijojo kažką daryti, kad kolegoms nepridarytų klaidų.

L. Pobedonoscevas  teigė, kad aktoriaus profesijos reikia mokytis nuolatos, nes ten yra labai daug niuansų ir čia talentas sudaro tik 30 proc., o darbas – 70 proc. Jo gyvenime didelę reikšmę turi Paulo Coelho knyga „Alchemikas“, kuri ne tik pakeitė paties aktoriaus ir keliautojo gyvenimą, bet ir jo šeimos. Taip atsitiko, kad šią knygą pirmoji išvertė, redagavo L. Pobedonoscevo uošvė Rūta Knizikevičiūtė. Pačiam aktoriui ši knyga yra lyg jo Biblija.

„Norėjau tobulinti aktorinį meistriškumą, norėjau tapti kino žvaigžde. Išvažiavau į Rusiją, Panamoje drauge su aktoriumi Andriumi Paulavičiumi filmavomės režisieriaus Murado Alijevo seriale „Jūrų pėstininkai“. Teko viską derinti su teatru, R. Tuminas mane paleido su sąlyga, kad vis tiek suvaidinsiu spektaklyje, kuris vyks Maskvoje. Aš esu slaviškos prigimties ir Rusijoje mano mentalitetas atgijo. Atsigavo mano siela, gyvenau gyvenimą gyvenime. Mano žmona labai išprotėjusi dėl kelionių, ji mane vis kalbino kažkur išvažiuoti. Pusę metų keliavome po Aziją, buvo be galo turtinga patirtis. Balyje išjautėme vienas kitą, žemę, išjautėme tai, ką mums duoda. Nereikėjo skubėti, mūsų šeima kolekcionuoja pačias tikriausias akimirkas“, – pasakojo L. Pobedonoscevas.

„Suvokiau, kaip stipru yra malda“
Meditacija vis populiarėja, todėl nenuostabu, kad L. Pobedonoscevas pasiryžo praleisti vieną mėnesį Tailando vienuolyne.

„Viena draugė man papasakojo savo patirtis Tailando vienuolyne, apie 3 dienas ir 3 naktis nemigos, apie jos praregėjimus. Jai pasakojant mano kūnas tarsi vibravo, tai buvo signalas, kad ir aš ten noriu. Iki tol nebuvau meditavęs nė sykio. Tame vienuolyne prieš pusryčius ir pietus yra meldžiamasi. Duoda lapą, kuriame malda yra parašyta anglų kalba, vėliau meldžiausi lietuvių kalba, nes buvau perpratęs sistemą: kam melstis, kam dėkoti. Dabar kiekvieną rytą turiu savo maldą. Ten suvokiau, kaip stipru yra malda. Labai įdomi patirtis buvo pas šamanus Nepalo sostinėje Katmandu. Pas juos ir būgnais mušėme, ir mantrų mokėmės, buvome tam tikroje euforijoje, transe. Žalvariniai indai Tibeto kultūroje egzistuoja jau ilgai, o tas garsas yra labai unikalus. Šamanai prieš valgydami savo maistą paaukoja gamtai, pamaitina energijas, dievus, demonus“, – teigė L. Pobedonoscevas.

Aktorius pasakojo, jog vienuolyne yra dvi meditacijos rūšys: meditacija, kai yra sėdima, ir meditacija, kai yra vaikščiojama. Tai yra puikus pavyzdys, kaip veikia  protas.  

„Kai medituojama vaikštant, po penkių minučių pradeda veikti protas, lįsti visokios mintys. Pavyzdžiui, visus judesius darai automatiškai, bet protas yra visai kitur. Širdies balsas yra labai tylus, todėl į jį reikia įsiklausyti, o protas yra dominuojantis. Labai įdomu yra pažaboti protą. Yra gera pabūti su savimi tyloje, išgirsti savo balsą“, – pasakojo L. Pobedonoscevas.

2018 04 12 10

Aktorius, keliautojas L. Pobedonoscevas teigė, kad yra gera pabūti su savimi tyloje, išgirsti savo balsą.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2018 04 12 11

Susirinkę žiūrovai klausėsi jaudinančių S. Staponkaus ir L. Pobedonoscevo pasakojimų.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų