Balandžio 15-oji– Kultūros diena. O balandžio 10-ąją buvusiam ilgamečiam Šiaulių kultūros rūmų ir filharmonijos, ir kultūros parko direktoriui Broniui Mitkevičiui sukanka 90 metų. Bet metų naštos nematyti nei veide, nei pokalbio ritme. Energingas, intelektualus, su šmaikštaus humoro gaidele kultūros ir visuomenės veikėjas pasakoja, atrinkdamas įdomesnius savo gyvenimo ir darbinės veiklos faktus, nes visko neišpasakosi, o ir tie trupiniai – XX amžiaus antrosios pusės Šiaulių kultūrinio gyvenimo mozaika.

Bajoriškos šeimos palikuonis
B. Mitkevičius rodo dokumentus. Juose šeimos genealogija nuo 16 amžiaus. Ilgaamžis –  jis vienintelis. Džiaugiasi, kad pavardei išnykimas negresia, yra 7 vyriškos atžalos, tai jo sūnus  ir anūkai. Su žmona, beje, šokėja, išauginę sūnų ir dukrą.

Domėtis istorija esą visai įdomu. Ne tik šeimos dokumentai, knygos, albumai. Kambarėlyje, kuriame kalbamės – beveik muziejus. Pradedant senoviniais lygintuvais (prosais), baigiant tautinėmis juostomis. Jų čia visa sienelė prikabinta: ir jubiliejų proga, ir piršlio. Matyt, pašėlusio linksmuolio būta, net pirmose komjaunuoliškose vestuvėse tekę piršliauti. O paskui jau daug kas kviesdavę.

Tremtinio sūnus
Pačiam Broniui tremties pavyko išvengti. Kai tėvuką, buvusį valsčiaus viršaitį vežė, jo nebuvo namie. Tėvas ir brolis Vorkutos lagerių skonį pažino gerai.

Pats irgi sovietinių pyragų skonį pažino armijoje: 3 metai 7 mėnesiai įtampos –  teks kariauti su Korėja ar neteks. Neteko. Tarnavo prie Uralo, kur lietuvių atvežė 43 prekinius vagonus. Ten subūrė vyrų chorą, kurio repertuare buvo ir lietuviškų dainų.

Iš gimnazijos suolo – į kultūros barus
Dar prieš armiją, vos baigęs gimnaziją, buvo paskirtas Mažeikių kultūros namų direktoriumi. Po armijos Šiauliuose tapo tik susikūrusio dainų ir šokių liaudies ansamblio „Jovaras“ nariu, netrukus  buvo pastebėtas kaip puikus organizatorius ir 1954 m. paskirtas Šiaulių kultūros namų direktoriumi.

Šiaulių kultūros namai buvo dabartinio Savivaldybės pastato senojoje dalyje.

Pirmas B. Mitkevičiaus rūpestis – sukurti pučiamųjų instrumentų orkestrą, liaudies instrumentų ansamblį, teatro būrelį. Šiaulių muzikos mokyklos dėstytojas Stasys Jautakas, talentingas Šiauliuose dislokuoto 8-ojo kariuomenės pulko orkestro vadovas ir dirigentas, subūrė pučiamųjų instrumentų orkestrą. Šiaulių dramos teatro dailininkas šviesios atminties Antanas Krištopaitis ėmė vadovauti filatelistų būreliui, Antanas Dilys subūrė fotomenininkus. Teatro būreliui vadovavo teatro direktorius Vladas Auga. O „Jovaro“ ansamblis, pasak B. Mitkevičiaus, buvo prestižinis ir kultūros namų, ir Šiaulių, ir Lietuvos kolektyvas.

„Kadangi centrinio šildymo nebuvo, buvome pastatę „buržuiką“, tai žmonės ateidami į repeticijas atsinešdavo po pliauską malkų. Koncertuoti važiuodavome sunkvežimiais, kurie būdavo pridėti šieno, lentų, – prisimena B. Mitkevičius.– Kiek vėliau su paruoštomis programomis pradėjome gastroliuoti ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje.“

Naujųjų kultūros rūmų direktorius
Aišku, kad senieji kultūros namai nebegalėjo patenkinti saviveiklininkų poreikių – 1962 m. vasario 22 d. duris atvėrė naujieji kultūros rūmai. Įsikūrė simfoninis orkestras, kuriam vadovavo Jonas Lamauskas, pučiamųjų orkestras tapo profesionaliu, „Jovarui“ suteiktas nusipelniusio kolektyvo vardas.

Darbuotojų jau buvo apie aštuoniasdešimt, saviveiklininkų (dabar vadinamų mėgėjais) – apie 700.

Žmonių, saviveiklininkų entuziazmas didelis – visi veržėsi į ratelius, motinos vaikus vežė į baleto būrelį. Kolektyvai vyko į gastroles, rengiami konkursai, šventės, parodos, atrankos į Dainų šventes. „Įspūdingi vyko Naujųjų metų sutikimai. Pats svarbiausias dalykas man visada atrodė –  pagerbti tuos, kurie nuoširdžiai dirba. Šventiniai vakarai buvo puiki proga ne tik pabendrauti, bet ir padėkoti“, – pridūrė buvęs vadovas.

Kultūros parko direktorius
Teko derinti koncertų organizatoriaus, filharmonijos vadovo ir parko administratoriaus pareigas.

Parkas irgi buvo svarbi Šiaulių kultūrinė vieta: senojoje parko estradoje, aptvertoje aukšta tvora, grojant orkestrui įvairaus amžiaus žmonės šokdavo vengerką, padespaną, klausydavosi koncertų, leisdavo laisvalaikį. Vadovaujant B. Mitkevičiui pastatyta amfiteatrinio tipo lauko estrada su 5 tūkst. sėdimų vietų žiūrovams. Įkurti atrakcionai, kuriuos ypač pamėgo mažieji šiauliečiai: per vieną dieną 0,30 rb kainuojančių bilietėlių buvo  parduodama beveik už tūkstantį rublių. O uždengti estrados nebespėjo ir lėšų tiek gauti nepavyko.

Pradėta rengti respublikinius pučiamųjų orkestrų sąskrydžius, estradinių ansamblių jungtinius koncertus „Pavasario ritmai“, miesto dainų ir šokių šventes. Visa tai pareikalavo daug energijos, nes atvykusius svečius, dalyvius reikėjo ir pamaitinti ir nakvynę suruošti, ir įdomių ekskursijų sugalvoti.

Šiaulių filharmonijos direktorius
Pusantro dešimtmečio išdirbęs koncertų organizatoriumi nuo 1982 iki 2000 metų B. Mitkevičius – Šiaulių filharmonijos direktorius. 1968 metais Šiauliuose buvo įsteigtas valstybinės filharmonijos skyrius ir B. Mitkevičius administravo ne tik Šiaulių, bet ir Panevėžio kultūrinę veiklą – dirbo ir kultūros rūmuose, ir filharmonijos skyriuje.

Plėtėsi koncertų organizavimo patirtis. Šiauliuose koncertavo profesionalūs estradiniai ansambliai, kamerinės muzikos atlikėjai. B. Mitkevičiui buvo patikėta rengti pirmuosius Kauno valstybinio choro koncertus. Ėmė organizuoti koncertus Renavo, Baisogalos, Kelmės, Gryžuvos, Burbiškių, Pakruojo dvaruose. Dirbo Lietuvos delegacijos štabe organizuojant lietuvių kultūros dekadą Tadžikistane. Teko darbuotis festivaliuose Maskvoje, Bulgarijoje. Įsteigtas Valstybinis kamerinis choras, kuriam vadovavo S. Vaičiulionis, prasidėjo senosios muzikos festivaliai. Pradėta rengti koncertus bažnyčiose. Koncertuodavo atvažiuojantys labai aukšto lygio atlikėjai.

Šiauliečiai koncertavo Lenkijoje, Bulgarijoje, Švedijoje, Italijoje, Brazilijoje, Argentinoje. B. Mitkevičius suskaičiavo, kad jam dirbant filharmonijoje, teko administruoti per 5 tūkst. koncertų. Muzika buvo ta jėga, kuri formavo mūsų tautinę vienybę, stiprino tikėjimą.

B. Mitkevičius prisiminė juokingą epizodą, kai dar „prie sovietų“ per vieną koncertą uždainavus „Lietuva brangi“ atsistojo visa salė, sėdėti liko tik vienas politinis darbuotojas, nes bijojo išlėkti iš darbo.

Dainų švenčių dalyvis ir organizatorius
Šokėjas, birbynininkas B. Mitkevičius dar gimnazistas 1946 m. dalyvavo respublikinėje dainų šventėje, vėliau dirbo Šokių dienos štabe vyriausiuoju dispečeriu 1960, 1965, 1970, 1975 metais.

Per 51 darbo metus gauti 74 apdovanojimai, 1967 m. suteikta nusipelniusio kultūros švietimo darbuotojo vardas.

Rūpi Šiaulių kultūros reikalai
Nuo 2000 metų B. Mitkevičius išėjo į užtarnautą poilsį. Jėgų ir noro dirbti dar turėjo. Apie tai liudija trys Šiaulių miesto savivaldybės padėkos raštai, gauti už aktyvią visuomeninę veiklą.

Šiaulių valdžiai jubiliatas linki vienybės ir nuoširdaus rūpinimosi miesto švara, tvarka, kultūra, žmonių patogiu gyvenimu. Estišku pavyzdžiu siūlo sekti: mažiau kalbų, daugiau darbų.

Šiauliečiams linki teisingumo ir tikėjimo: „Teisybės turim reikalauti, bet tikėjimo Lietuva nepameskim.“

Į viršų