Minint Pasaulinę pinigų savaitę verta paanalizuoti, kaip ugdyti vaikų finansinį raštingumą. Tyrimai rodo, kad net ketvirtadalis Lietuvos jaunuolių nesugeba susidoroti su užduotimis, kurioms reikia bent minimalių savarankiško mąstymo gebėjimų. Manoma, kad tokį neraštingumą gali lemti tai, kad mūsų visuomenėje kalbėti apie finansus vis dar neįprasta.

Pataria apie pinigus kalbėti dažniau
„Mano vaikai kartais gauna kišenpinigių ir du „atlyginimus“ per Kalėdas ir gimtadienį, sunešamus močiučių ir tėvų. Kadangi vaikai turi savo biudžetą, mes kalbamės, kaip paskirstyti pinigus, iš kur jie atsiranda ir pan. Kalbamės apie pinigus su vaikais skaitydami knygas, pasakodami, kodėl einame į darbą ir kaip užsidirbame atlyginimą“, – „Šiaulių naujienoms“ sakė mama Nijolė.

Panašiai elgiasi ir mama Andželika. Ji su savo dukra apie pinigus pradėjo kalbėti, kai mergaitei sukako šešeri.

„Manau, maži vaikai turi išmokti užsidirbti pinigų ir suprasti, kad tai – ne sėkmės reikalas, kad pinigus reikia užsitarnauti. Todėl už pagalbą buityje ir kitus atliktus nesunkius darbus duodame jai kišenpinigių ir patariame juos taupyti. Susikaupus didesnei sumai nuperkame dukrytei labiausiai patikusį daiktą“, – patirtimi dalijasi mama.

Nors šie pavyzdžiai labai gražūs, vis tik tyrimai rodo, kad didžioji dali suaugusiųjų nėra linkę su vaikais kalbėtis apie pinigus. Lietuvos bankų asociacijos duomenimis, daugiau nei pusė mokinių mano, kad jie gauna nepakankamai žinių apie finansinį raštingumą. Trečdalis respondentų negali savais žodžiais paaiškinti frazės „finansinis raštingumas“. Dauguma atsakiusiųjų finansinį raštingumą sieja su bendrąja ekonomika, kiti – su verslu, finansinių terminų išmanymu ir taupymu. Nedidelė dalis mokinių sako, kad daugiausia žinių apie finansus gauna iš mokyklos, o ketvirtis atsakiusiųjų – kad daugiausia apie tai girdi savo šeimoje.

Paskutinio atlikto PISA finansinio raštingumo tyrimo duomenimis, Lietuvoje vidutiniškai 11,6 proc. mokinių teigė niekada arba beveik niekada su tėvais neaptariantys piniginių reikalų, 27,4 proc. mokinių apie tai kalbasi kartą ar du per mėnesį, 38 proc. – kartą ar du per savaitę ir 23 proc.  –beveik kiekvieną dieną.

Ragina laužyti įsisenėjusius stereotipus
Verslo psichologės Lauros Rimkutės teigimu, finansinis raštingumas yra ilgo ir nuoseklaus darbo vaisius.

„Lietuvoje vis dar jaučiamasi vertingu tik tiek, kiek pinigų pavyksta uždirbti, todėl asmeninių finansų tema yra tabu ir tai aptarinėti „nepadoru“. Šalyse, kur yra galimybė viešai pasižiūrėti kiekvieno žmogaus atlyginimą, žmonės  laisvesni nuo tokių vertinimų, jie užtikrinčiau jaučiasi kaip asmenybės, tad daug drąsiau gali kalbėti ir tokiomis temomis.

Lietuviai pamažu išsilaisvina iš šių stereotipų rėmų, tačiau kelias vis dar ilgas. Kalbant apie EBPO atliktą tyrimą, didelę reikšmę tokiems rezultatams turi valstybės politika – tose šalyse, kur šiai sričiai skiriamas didelis dėmesys, rezultatai geresni. Kol ne tik vaikai, tačiau ir mokytojai, tėvai, o kartais ir finansų specialistai neturės pakankamai žinių bei technologinių įrankių, pagerėjimo laukti nereikėtų“, – pranešime spaudai cituojama L. Rimkutė.

Pasak specialistės, vaikus mokyti elgtis su pinigais reikėtų nuo ankstyvos jaunystės – manoma, kad suaugusiajam įprasti elgesio su pinigais modeliai susiformuoja iki 7 metų amžiaus. Natūraliausia pradėti kalbėti su vaiku apie pinigus jam tik išmokus skaičiuoti – vaikas turėtų būti pamažu įtraukiamas į su atlygiu susijusias veiklas, nes taip, kaip išmokstama elgtis su pinigais vaikystėje, didele dalimi lemia elgesį suaugus.

„Dažna praktika davus vaikui kišenpinigių nurodyti, ką jis su jais turėtų daryti, tačiau geriausia, jeigu vaikas turi galimybę pats nuspręsti, kam jis išleis savo pinigus – taip lengviausia išmokyti vaiką taupyti. Kai jis nori kažkokio daikto, turi būti paaiškinta, kad vaikas gali susitaupyti ir jį nusipirkti, tačiau santaupų paskirtis turi likti vaiko pasirinkimu. Nuspręsdamas, kur išleis pinigus ir atsakingai tam taupydamas, vaikas geriau supras gaunamų pinigų vertę bei taupymo ir išlaidų procesus. Kiek skirti kišenpinigių, priklauso nuo vaiko amžiaus, šeimos pajamų ir kitų aplinkybių. Patartina pradžioje vaikams duoti labai smulkias pinigų sumas dienpinigiams, vėliau, vaikui augant, jas po truputį didinti. Vaikui tapus paaugliu, pinigų galima ir visai nebeduoti, nes jis turi galimybę dienpinigius užsidirbti dirbdamas paprastus papildomus darbus, o ne juos imti kaip duoklę iš tėvų. Žinoma, toks ugdymas – ilgas ir reikalaujantis nuoseklumo bei pačių tėvų finansinio sąmoningumo“, – sako L. Rimkutė.

Į viršų