Jei Šiauliai dažnai vadinami regbio sostine, tai tokios sostinės ambasadoriumi galėtų būti treneris Sigitas Kukulskis. Miesto regbio istorija šįmet skaičiuoja 45 metus. Pirmadienį 60 metų jubiliejų švęsiantis treneris šioje istorijoje figūruoja tik 2 metais trumpiau. Neatsiejama S. Kukulskio didžioji gyvenimo dalis – regbio klubas „Vairas“, iš kurio mieste išaugo dar dvi savarankiškos komandos. Apie 15 metų atiduota Lietuvos rinktinėms. Prakalbus apie jubiliejų, treneris pareiškia sukakčių nešvenčiąs. „Šeštadienį – varžybos Jonavoje, sekmadienį – Kaune. O ką, geriau prie stalo sėdėti?“ – sako S. Kukulskis.

– Papasakokite apie savo kelią į tuo metu mažai kam žinomą sporto šaką – regbį.
– Į Šiaulius regbį atvedė gydytojas terapeutas, tuometinis regbininkas Feliksas Paškevičius. 1973 m. jis atvyko iš Vilniaus ir „Vairo“ gamyklos teritorijoje su bendraminčiais sukūrė regbio komandą. Ji iš pradžių vadinosi „Geluva“. Gal pagal ežero pavadinimą, o gal pagal vienintelio miesto naktinbario, nes buvo mėgėjas jame apsilankyti. Po metų komanda pasivadino šefuojančios organizacijos „Vairo“ pavadinimu. Nors mūsų klubo jie neremia nuo pat nepriklausomybės pradžios, jau 28 metus, bet pavadinimo nenorime keisti, nes tai yra istorija. „Vairo“ klubas šįmet švęs 45 metų sukaktį.

Aš į „Vairą“ atėjau žaisti po dvejų metų nuo komandos susikūrimo. Tuo metu  mokiausi Šiaulių politechnikume. Atėjo F. Paškevičius į pamoką, pakvietė ir aš su suolo draugu Vytautu Kalinausku nuėjome. Kartu žaidėme, dabar  jis kitoje komandoje treniruoja vaikus.

Regbio žaidžiant matęs nebuvau, nes per televizorių jo nerodydavo, tačiau girdėti buvo tekę. Esu kilęs iš Kuršėnų ir mes ten sportuodavome visas sporto šakas, kurias tik galėdavome. Technikume irgi sportuodavau. Atėjau į „Vairą“ ir ten pasilikau.

Tais laikais tų universalių sportiškų jaunuolių buvo daugiau, tačiau regbiui reikia galvos, ne vien sportinių duomenų. Gerą sportininką reikia užauginti nuo mažumės. Jis turi turėti tam tikrą struktūrą, bet ne kiekvienas gali būti geru žaidėju.

– Ar tada kas nors regbiu domėjosi?
– Tuo metu mes buvome atskirti nuo pasaulio. Regbiu mažai kas domėjosi, išskyrus mus pačius. Treneris F. Paškevičius buvo labai geras vadybininkas ir jis darė viską, kad regbis įleistų šaknis Šiauliuose. Jau po kokių 10 metų atsirado palaikymas – įmonės direktorių, prosąjungos. Bet pradžia buvo sunki. Į stadionus nepatekdavome. Net mokyklų stadionų negaudavome. Dabar mokyklų stadionai šiek tiek apleisti, vasarą dažnai net žolė nenupjaunama, o tada jie būdavo gerai prižiūrimi ir niekas nenorėjo mūsų įsileisti. Kadangi Šiauliuose žaisti nebuvo kur, važiuodavome tai į Radviliškį, tai į Kuršėnus, tai į Gruzdžius. Ten buvo futbolo stadionai ir mums reikėdavo vežtis savo vartus. Išmontuodavome juos ir susidėdavome į autobusą.

– Kiek Lietuvoje buvo regbio komandų?
– Buvo 12 komandų, praktiškai ir dabar tiek pat, bet žaidimo kokybė labai pagerėjo.

– Kas padėjo pasiekti tokios kokybės?
– Atsivėrė sienos, atsirado galimybė išvežti sportininkus mokytis į regbio šalis – Jungtinę Karalystę, Pietų Afrikos Respubliką. Jie parvažiuoja ir žaidžia labai aukštame lygyje. Šeštadienį mano vienas vaikinas išvyksta dvejiems metams į Pietų Afrikos Respubliką mokytis ir treniruotis. Grįžę į Europą jie gali žaisti Europos šalių klubuose, mokytis universitetuose. Dar du sportininkai PAR šiuo metu jau mokosi, vienas žaidžia Prancūzijoje, kitas studijuoja Anglijoje, kur aukšto lygio regbis. Iš vienos pusės, man, kaip treneriui, gaila, kad jie išvažiuoja ir mes prarandame gerus žaidėjus. Bet jie susitvarko savo gyvenimus. Jie kartais parvažiuoja už rinktinę žaisti. Gal kada jie grįš ir padės mūsų treneriams treniruotis. Bet aš džiaugiuosi, kad jie gali gyventi iš sporto, o mes davėme tuos pradmenis.

– Kaip iš žaidėjo tapote treneriu?
– V pasaulio lietuvių žaidynėse, kurios vyko Lietuvoje, tuometinis „Vairo“ treneris Jonas Žilevičius susipažino su Amerikos lietuve tinklininke, po metų ją vedė ir išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Neliko kam treniruoti komandos. Man tada jau ėjo 35-ti metai, buvau komandos kapitonas ir mano pareiga buvo padaryti viską, kad ta komanda neiširtų. Sporto skyrius pasiūlė man vienerius metus padirbėti treneriu. Metams sutikau. Tuo metu aš, kaip ir daugelis šiauliečių tuo metu, važinėdavau į Rusiją, Baltarusiją pardavinėti džinsų. Man visai neblogai sekėsi, tačiau turėjau viską mesti ir pasilikti su 60 rublių alga sporto mokykloje treneriu. Vaikus reikėjo auginti, komandos žaidėjams pamainos beveik nebuvo. Ėjo metai po metų ir vis neatsirasdavo kam dirbti treneriu. Po 6 metų pirmą kartą pralošėme Lietuvos čempionatą. Negali išeiti pralošęs. Ir vėl likau. Ir taip 24 metus. Dvejus metus suaugusiųjų komandos nebetreniruoju, dirbu su vaikais ir jaunimu.

– Kokia ten istorija buvo su komandos kelione į Ameriką?
– Ten įsikūręs buvęs treneris J. Žilevičius išsikvietė visą 12 žaidėjų komandą į Ameriką ir ten ją išlaikė. Buvo 2011-ieji, JAV griuvo bokštai dvyniai, buvo nepaprastai sunku gauti vizas, bet mes kažkaip gavome. Dalis komandos gyvenome pas J. Žilevičių, kiti – pas kitus lietuvius. Mumis labai rūpinosi ir mes laimėjome ten vykusį turnyrą. Grįžusius mus gatvėse sustabdydavo ir sveikindavo.

– Tai jūs grįžote jau kaip žvaigždės?
– Mes negrįžome. Grįžau aš, gydytojas ir dar vienas žmogus. Visi kiti jauni 19–20 m. žmonės jau važiavo į Ameriką su ta intencija, kad ten pasiliks. 2001 m. šalyje buvo labai sunkūs. Trūko darbo, pajamų. Kai kurie žaidėjai net valgyti neturėjo ko. Tuo metu aš dirbau savo pusbrolio kavinės „Svingas“ vadovu. Aš pasikviesdavau žaidėjus, kad jie ten papietautų. Vaikai, baigę mokyklas, neturėjo kur eiti. Į užsienį išvažiuoti dar negalėjo, dažnai ir jų tėvai buvo bedarbiai. O sportuoti norėjo. Tai buvo labai gera regbininkų karta, nuo 1993 iki 2001 m. ši komanda Lietuvoje nebuvo pralaimėjusi nė vienų rungtynių. Buvo labai gaila juos ten palikti.

– O jūs pats kodėl sugrįžote?
– Aš negalėjau palikti viso to, kas liko Lietuvoje. Aš neturėjau minčių ten likti. Bet mano sūnus Irmantas, žaidęs toje komandoje, liko Amerikoje. Nuvežiau pas bičiulius, paprašiau pagloboti. Bet jis po 2 metų grįžo. Ir daug jų pamažu grįžo. Bet ne visi. Vienas iš jų Deividas Taurosevičius tapo Amerikos kovų be taisyklių čempionu. Grįžo, įkūrė šios sporto šakos klubą Šiauliuose. Dabar jis skraido tarp Amerikos ir Lietuvos. Mus priima pasportuoti į savo klubą, tarsi atiduodamas mums duoklę. Du vaikinai už Atlanto tapo verslininkais ir mums stipriai padeda. Neseniai į naujai atidarytas mūsų klubo patalpas atsiuntė inventoriaus už 20 tūkst. dolerių. Jie išlaiko mūsų vaikus PAR, moka stipendijas, sumoka už mokslą. Jie tapo mūsų mecenatais. Kai jie dar žaidė Amerikoje regbį pakankamai aukštame lygyje, nusipirkdavo bilietus, atskrisdavo į Lietuvą, sužaisdavo klubo rungtynes ir vėl išskrisdavo. Niekas jiems už tai nemokėdavo nė cento. Tokia buvo mūsų komandos dvasia. Mes visi žaidžiame iš idealizmo. Kai susiduri su tokiais žmonėmis, negali mesti savo idėjos. Jei tokių žmonių yra, vadinasi, dirbi gerai. Tu negali visko nubraukti ir išeiti.

– Jūs nebetreniruojate pagrindinės komandos, bet „Vaire“ vis dar dirbate?
– Aš esu „Vairas“, iki gyvenimo pabaigos būsiu „Vaire“. Klubas turi įvairių amžiaus vaikų komandų ir aš jas treniruoju, ruošiu pamainą. Buvo metas, kai vos su vienu padėjėju ir vaikus treniravau, ir suaugusius. Mano sūnus Irmantas grįžęs iš Amerikos išvažiavo gyventi į Angliją. Jis ten sportavo, turėjo gerą darbą, bet matė, kad aš čia dūstu, ir pasakė: grįžtu tau padėti. Prieš kokius 7 metus viską metė ir parvažiavo, pradėjo treniruoti vaikus. Jis dabar yra Lietuvos regbio federacijos generalinis sekretorius, mūsų klubo vadovas. Visą vadybinę dalį atlieka puikiai, randa rėmėjų. Pamačiau, kad jau galiu baigti treniruoti suaugusius. Nusprendžiau – kai 20-tą kartą „Vairas“ taps Lietuvos čempionu, pasitrauksiu. Bet vis laukiau iš Anglijos grįžtant Gedimino Marcišausko, kol jis vieną kartą viską ten metė, parvyko su šeima į Šiaulius treniruoti „Vairo“ komandos. Tada aš su ramia sąžine ją palikau.

– Ar sūnus pats norėjo būti regbininkas, ar jį „padarėte“?
– Irmantas nenorėjo sportuoti, bet jam patiko su manimi važiuoti į varžybas. Jis, galima sakyti, užaugo stadione. Mažiukas įlįsdavo į didelį sportinį krepšį, tikėdamasis, kad aš nepamatysiu jo ir taip netyčia pasiimsiu.

Aš jam vis sakydavau, kad tu nebūsi sportininku. Jis užsispyrė man įrodyti, kad aš klystu. Įsirengė rūsyje vadinamąją štanginę ir ėmė treniruotis. Pradėjo lankyti regbio treniruotes ne pas mane, nes aš tuo metu vaikų netreniravau. Jau kai suaugo, tada atėjo sportuoti ir pas mane. Mes su sūnumi turime didžiulį, netgi telepatinį, sakyčiau, ryšį.

– Regbio sostinėje ši sporto šaka 45 metus neturėjo savo patalpų. Tai rodo atitinkamą požiūrį?
– Čia požiūris nekoks. Kiek būdavo valdžių, ypač prieš rinkimus, sakydavo – pastatysim jums stadioną. Mes ir vietą jam surasdavome, bet taip jis ir neatsirado. Pagal pažadus jau kokį 10 stadionų galėjo būti. Na dabar jau lyg ir turėsime. Neseniai atidarėme Regbio namus.

– Ar žvelgiant atgal yra ko gailėtis?
– Gailiuosi tik to, kad savo šeimai negalėjau skirti tiek laiko, kiek jo atiduodavau regbiui.

Nerealus treneris įkvėpė svajonę
Septyniolikmetis Povilas J. šiandien išvažiuoja dvejiems metams mokytis ir treniruotis į Pietų Afrikos Respubliką, neseniai 3 mėnesius mokėsi kalbos ir treniravosi Anglijoje.

„Sunku palikti čia viską, bet ateitį noriu sieti su regbiu. Tėvai remia mano kelionę, nes tai yra mano svajonė. Jei pavyks, į Lietuvą tikriausiai nebegrįšiu, ieškosiu profesionalių klubų regbio šalyse.  

Nuo 8 metų jau 9 metus treniruojuosi pas trenerį S. Kukulskį. Jis – nerealus žmogus. Tokių trenerių – retenybė. Visada juo pasitikiu. Ne tik žaidybinėse, bet ir gyvenimiškose situacijose. Jo dėka turiu galimybę išvažiuoti. Jis davė pagrindus ir uždegė meile regbiui“, – sako vaikinas.

2018 03 16 23

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų