Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – tai sėkmės istorija, kurią kūrė visi Lietuvos žmonės – mes, mūsų tėvai, seneliai, proseneliai. Kažin ar sėkmė matuojama monumentais, prašmatniais renginiais ir pompastiškomis kalbomis. Gal teisingiau ją pamatuoti širdimi, žmogaus gyvenimu. Nes valstybė yra ne tai, ką gauname, o tai, ką joje sukuriame patys.
Praūžus iškilmingų minėjimų šurmuliui, į vienos Šiaulių miesto gyventojos namus skubėjo sveikintojai ir žurnalistai, nes vakar Malvynai Stonienei buvo ypatinga diena: ji šventė 110 metų sukaktį.
Kai buvo pasirašytas Nepriklausomybės atkūrimo aktas, Malvyna buvo dešimtmetė mergaitė – tokia pat, kaip dabar šalia jos sėdinti „užvadėlė“ provaikaitė Elija. Visas šimtmetis jas skiria, bet yra jungtis – šeimoje išugdytas rūpestis vienas kitu, stiprus pareigos jausmas, meilė.
Ilgaamžiškumo paženklinta kasdienybė
M. Stonienė jau nebėra tokia guvi ir šneki, kaip per ankstesnius jubiliejus, bendrauti sunkiau, nes klausa silpna ir akys silpsta. Po kambarį dar pavaikšto, bet iš penkto aukšto žemyn jau nebenulipa. Belieka prisėsti prie lango, šerkšnotų medžių grožiu pasidžiaugti.
Nepatinka močiutei taip aukštai gyventi – per toli nuo žemės, kaip ji sako. Bet ilgai skųstis M. Stonienė nelinkusi. Dienas leidžia skaitydama maldas, rankose rožančių sukdama ar televizoriuje stebėdama vaizdus. O gal mintyse paskendusi vaikystės takais klajoja.
Paprasto žmogaus stiprybė
Gimė M. Stonienė Tytuvėnuose. Jos tėvas, matyt, šviesus žmogus buvęs, su kunigais, kitais mokytais žmonėmis bendravęs. Bet laikai buvo tokie, kad manyta, jog mergaitei pradžios mokslų užtenka. Liko prie žemės.
Ištekėjo tik 33-ejų. Ir dabar jaunai žurnalistei šypsodama patarinėjo: ,,Tik neskubėk tekėti, palauk bent 30, kaip aš.“ Išaugino 3 vaikus: 2 sūnus ir dukrą. Dukra Aldona – vidurinioji. Vyras Izidorius labai darbštus ir nagingas buvęs, paminklus iš akmens tašęs, viską mokėjęs. M. Stonienė pasakoja, kad gražius namus Kalniškiuose, netoli Lyduvėnų tilto, buvo išsistatę. Dar prisimena, kaip sunku buvę vaikus auginti: „Sunkūs vaikai, tempiu į kalną, panešti negaliu – ir vaikus, ir pieną, karves pamelžus. Vieną vaiką ant rankų nešu, o kitą vedu. Po to sugrįžtu kito ir taip grįžtu namo su kibirais.“
Jubiliatė prisimena, kad dirbo sunkiai visą gyvenimą, bet jai atrodo, jog dabartiniais laikais irgi nėra lengva, prasitaria, kad per daug supykusių žmonių išvažiuoja iš Lietuvos.
M. Stonienė kalbėjo nedaug, bet tai, ką galėjai suprasti, dvelkė didele išmintimi ir meile. Probrėkšmiais užsiminė apie 1914 metų vokietukus, karo išvargintus ir ištroškusius kareivius, pasakojo, kaip girdė juos gaiviu šulinio vandeniu. Rodės, tebejautė tą jaunos mergaitės džiugesį padarius gerą darbą, kaip buvo išmokyta: „Trokštantį pagirdyk.“
Sveikata moteris nesiskundžia. Gydytojai mano, kad genai kalti. Giminėje buvę ilgaamžių, tik dabar ji paskutinė likusi. Beveik jokių vaistų nevartojanti. Šiek tiek nuo kraujo spaudimo, galvos svaigulio.
Šventės „puotai“, anot dukters Aldonos Rozenbergienės, užsiprašiusi tik vitaminų.
Paprastai visi klausia, ką ilgaamžiai valgo. Jubiliatės dukra Aldona sako, kad saldžiai ir riebiai: kasryt išgeria saldžios balintos kavos, mėgsta riebią šoninę, jei tepa sviesto – tai kuo storiau, o cepelinus būtinai su spirgučiais. Anot Aldonos, su sveikuoliais tikrai neišgyventų.
Mama buvusi griežta, reikli, ir dabar dar iki ašarų priveda, užsiminė dukra Aldona, nuolat moko taupumo. Jau 32 metus kartu gyvena. Anksčiau ir anūkes paauklėdavo. Dabar vyriausiam provaikaičiui jau per 20 metų. Iš viso jų 11. Aldona pasakoja, kad mama mokėjo megzti ir siūti. Pasiūdavo vyrams kelnes galifė. Vaikus irgi spaudė prie darbo, pratino daržus ravėti, visokių darbų ragino išmokti. Pravertė mamos pamokos.
110 metų istorija – ir valstybės gyvenime, ir žmogaus
Raukšlių išvagotame veide šypsena dar labiau nuskaidrėja, kai prieš akis išskleidžiama Trispalvė – Šiaulių miesto savivaldybės simbolinė dovana ilgaamžei. Politikos įvykių senutė nebeseka, bet Lietuvos prezidentus gali išvardyti. Žino ir D. Grybauskaitę. O labiausiai gerbia A. Smetoną. Jaunystėje ne tik matyti, bet ir ranką paspausti teko per šventę Raseiniuose.
Atsisveikindama M. Stonienė linkėjo Lietuvai Dievo palaimos. Nepaisydami amžiaus mūsų senoliai, kaip Malvyna Stonienė, moka gyventi, spinduliuodami žmogišką šilumą, pozityvumą, viltį.
Šiaulių mieste, anot Vilmos Melenienės, Šiaulių miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vedėjos, šiais metais sveikinama 10 ilgaamžių: 1 vyras ir 9 moterys. Malvyna Stonienė – pati vyriausia ir pati pirmoji jubiliatė.
Šimto dešimties metų sulaukusi M. Stonienė sveikata nesiskundžia – dar ir maldaknygę paskaito.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
