Šiaulių miesto kultūros centras „Laiptų galerija“ visada šiauliečius nustebina įvairiais, išskirtiniais ir žadą atimančiais renginiais. Šių metų Vasario 16-oji galerijai buvo ypatinga, nes jau 10-ąjį kartą organizavo poezijos skaitymus Šiaulių miesto maršrutiniuose autobusuose. Šio renginio jubiliejus sutapo ir su Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiu. Išsamiau apie renginius, valstybės atkūrimo šimtmetį ir tradicijas papasakojo Šiaulių miesto kultūros centro „Laiptų galerija“ direktorė Janina Ališauskienė.

– Kaip „Laiptų galerija“ šiemet pažymėjo Vasario 16-ąją?
– „Išėjome į žmones“ švęsti Vasario 16-osios: miesto maršrutiniuose autobusuose kartu su Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriais Monika Šaltyte, Juozu Bindoku, Danguole Petraityte ir Nomeda Bėčiūte sveikinome šiauliečius lietuvių poetų Jovaro, Justino Marcinkevičiaus, Vytauto Mačernio, Kazio Binkio, Antano A. Jonyno, Marcelijaus Martinaičio, Juozo Žitkausko (dzūkų tarme) eilėmis.

O pavakary, padedami filosofo Jurgio Dieliauto ir kolegos Ričardo Jakučio, pristatėme Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų ir senųjų Lietuvos žemėlapių (XVI–XIX a.) parodą. Kai žiūri į tą seną žemėlapį, po to pakeli akis ir pamatai lietuvišką dangų, lygumą, koplytstulpį. Atrodo, kad taip ir eini per tą Lietuvą. Kartu su folkloro ansambliu „Salduvė“ dainavome gražiausias dainas, nes  „Mes nežinom kam, bet gyventi,/ Kurt ir juoktis pasauly – puiku;/ Nes ir tai, ką mes esam iškentę,/ Vienąsyk prasiveržia džiaugsmu“ (V. Mačernis).

Išėjome be pompastikos, be 100 pritūpimų ar atsispaudimų, be trispalvio torto. Šiais metais jau 10-ąjį kartą važinėjome miesto maršrutiniais autobusais: J. Bindokas ir M. Šaltytė buvo 12-ojo maršruto autobuse, o D. Petraitytė ir N. Bėčiūtė – 21-ojo. Mūsų darbuotoja Asta Stankūnienė lydėjo aktorius ir kartu pristatinėjo šį projektą 21-ajame autobuse, o 12-ajame važiavau aš. Iš savo patirties, kuri dabar nėra tokia aštri, kokia buvo tada, galiu pasakyti, kad tai buvo labai šviesus, viltingas prisiminimas.

– Kaip autobusų keleiviai reagavo?
– Buvo tokių, kurie net nebelipo iš autobuso, dar kartą pasižymėdavo elektroninę šiauliečio kortelę. Juk jie važiavo tam, kad galėtų klausytis aktorių, kurių galbūt nežino, ar neišgali nusipirkti bilieto į jų pasirodymus, ar nesudomina programa. O šventės dieną galėjo sau tai leisti. Buvo ir tokių, kurie žinojo apie šį mūsų projektą, ieškojo netgi konkrečių aktorių. Reakcijos buvo įvairios. Vieni plojo po kiekvieno aktoriaus pasirodymo, išlipdami linkėjo sėkmės ir dėkojo.

Prisimenu vieną keleivį, kuris buvo brandaus amžiaus, bet labai žvalus, šviesus, inteligentiškas vyriškis. J. Bindokas skaitė iš Juozo Žitkausko naujausios poezijos knygelės, išleistos dzūkų tarme. J. Bindokas ir skaitė dzūkiškai, nes pats yra dzūkas. Belaukdami, kol žmonės sulips ar išlips iš autobuso, klausėme, ar autobuse yra dzūkų. Tai tas vyriškis atsakė, kad yra aukštaitis. Jis papasakojo ir apie save. Pasakė, kad yra Vytautas, kilęs iš Biržų krašto. Jam labiausiai atmintyje išliko 20-osios Lietuvos valstybės atkūrimo metinės. Paklausėme, kodėl. Jis atsakė, kad tais metais jau kiekviename kaime, kiekviena troba turėjo išsikelti vėliavą. Prisiminė, kaip su savo tėvais dažė drobę Lietuvos vėliavos spalvomis. Išlipdamas iš autobuso visiems padėkojo, sveikino ir pacitavo savo mėgstamo rašytojo V. Mačernio eiles. Taip parodydamas savo inteligenciją, šviesumą. Žmonių reakcija patvirtina, kad šito reikia.

– Kokios reakcijos buvo jaunų ir vyresnių žmonių?
– Kažkaip skyrėsi. Aš buvau 12-ojo maršruto autobuse ir jauni žmonės nesirinko ilgesnės kelionės, kaip tą darė vidutinio amžiaus šeimos. Vietoj to, kad jaunimas spaudytų telefoną, klausėsi, bet jie nebuvo įpareigoti klausytis, bet vis tiek klausė.

Negaliu pasakyti, ar jie klausytųsi poezijos uždaroje patalpoje. Pastebėjau, kad jiems nieko nesako ta poezija. Vyresni keleiviai net lūpomis kartojo kai kurių autorių kūrinius. Autobusas yra ta erdvė, kurioje gali elgtis, kaip nori. Negaliu sakyti, kad jaunimas buvo toks pat klausytojas, kaip ir vyresni žmonės, bet juos taip pat domino, jie plojo. Man pasirodė, kad visi klausė, juos jaudino.

Asta pasakojo, jog kitame autobuse irgi žmonės labai šiltai priėmė, prisipažino, kad ieškojo mūsų. Įlipo į vieną autobusą – išlipo, laukė kito. Džiaugiamės, kad pasiteisino šis dalykas. Jei šio projekto nebebūtų, ne tik mums, bet ir kitiems žmonėms to trūktų. Visada galvojau ir galvosiu, kad žmogui reikia jaustis reikalingam ir laukiamam. Norėjome, kad būtų paprasta, iš širdies į širdį.

– Kaip yra pasirenkami kūriniai?
– Juos renkasi patys aktoriai. Stengiamės, kad pasirinktas jų mėgstamas autorius nebūtų sudėtingas.  Juk tai yra skiriama skaityti ne teatro ar koncertinėje salėje ar kitoje uždaroje erdvėje, kurioje renkasi poezijos mylėtojai. Čia yra visiškai kitaip, reikia, jog būtų ritmas. Nesirinkome vien patriotinių kūrinių, buvo ir apie meilę, gyvenimą. Reikia rinktis greitai pagaunamą ir suprantamą autorių. Visada skaitomi Jovaro kūriniai, kurie yra patriotiniai, su patosu.

Kiti irgi įsijungia į panašius projektus. Pavyzdžiui, šiais metais Vilniuje į troleibusą įlipo berniukų choro „Ąžuoliukas“ nariai padainuoti. Tai buvo labai gražu. Mūsų ši idėja įgauna pagreitį, vadinasi, ji teisinga, ne tiek, kad mūsų žmonių priimama, bet yra plėtojama ir gilinama. Didžioji dalis žmonių, kurie važiuoja maršrutiniais autobusais, nėra patys turtingiausi ar elitiškiausi. Tai tiesiog  mūsų kaimynai, mūsų šiauliečiai.

O A. Aleksandravičiaus fotografijų ir senųjų Lietuvos žemėlapių (XVI–XIX a.) paroda jau buvo sugalvota prieš metus.

Vilniuje buvo organizuojami susitikimai su 100 reikšmingų asmenybių. Tarp jų buvo ir Mindaugas Šnipas. Paklaustas, ko palinkėtų Lietuvai, jis atsakė, kad tvarkykimės kaip sau ir viskas bus gerai. Ir pridūrė – kaip sau, tai reiškia, kad esi ne vienas. Manyčiau, kad šiandien svarbiausia yra stengtis būti ar atrodyti taip, kaip esi. Būti savimi, būti žmogumi.

– Ar jau galvojote, kokia bus kitų metų  Vasario 16-oji?
– Dar nesame sugalvoję visos programos, bet minčių turime. Norime, kad ta diena būtų skiriama P. Bugailiškiui, jog būtų kažkas ypatinga padaryta jam. Gal suorganizuosime kokią nors konferenciją, ar kitais būdais garsinsime P. Bugailiškio vardą. Projektas maršrutiniuose autobusuose, žinoma, vyks ir kitais metais.

– Ką jums reiškia Lietuvos šimtmetis?
– Dabar aš galiu kalbėti su jumis taip, kaip suprantu, kaip noriu. Man niekada anksčiau, kol nebuvo Kovo 11-osios, Vasario 16-oji tiek nereiškė, nes mes gyvenome kitokį gyvenimą. Dabar su visais išgyventais skauduliais, jei nebūtų tos Vasario 16-osios, vargu, ar šiandien galėtume net kalbėti. Tai suteikia man vilčių svajoti, daryti, tvarkytis kaip sau. Aš dirbu kaip moku: nerėkdama, nešaukdama, neagituodama. Aš augau kartu su tais žmonėmis, kurie lankosi šioje galerijoje, su kuriais kuriame tą Lietuvą. Mus tai ir įpareigoja.

Gyvename Pelikso Bugailiškio name. O P. Bugailiškis yra vienas iš tų, kuris kūrė Vasario 16-ąją, buvo tarybos sekretorius. Čia jo namai, jo idėjos. Darydami kuklius, bet nuoširdžius ir iš širdies darbus, tęsiame P. Bugailiškio idėjas, kurias nešame per gyvenimą. 2018 m. gruodžio 30 d. P. Bugailiškiui bus 135 m. Norėtųsi, kad apie pateiktą investicinį projektą būtų ne tik kalbama, bet ir dirbama. Šis pastatas pirmiausia yra ne galerija, o P. Bugailiškio namas.

– Ką planuojate Kovo 11-ajai?
– Tai turėtų būti literatūrinis poezijos vakaras, kuriame būtų skaitoma Justino Marcinkevičiaus poezija. Tai jau tapę tradicija. Taip pat lankytojus nemokamai kviesime apžiūrėti parodų. Tai nebus grandiozinis renginys. Galbūt dar pakviesime aktorius Dalią Michelevičiūtę, Andrių Bialobžeskį, jaunuolių pamuzikuoti.

Su folkloro ansambliu „Salduvė“ dainavo gražiausias lietuviškas dainas.
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.