Lietuvoje vis dar yra manančiųjų, kad specialiųjų ugdymosi poreikių turintys asmenys turi mokytis ir gyventi specialiai tam pritaikytose institucijose. Galbūt todėl tėvai vengia savo atžalas nuvesti pas specialistą, kad šis laiku diagnozuotų ligą. Tad situacija pasikeistų, jeigu Lietuvoje būtų priimami nauji įstatymai ar bent jau suteikiama didesnė psichologinė parama tėvams, auginantiems negalią turinčius vaikus.

Negeba susitaikyti su liga
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vykusioje pažintinėje paskaitoje apie mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, integraciją į bendrojo ugdymo mokyklas buvo galima išgirsti ne vieną skaudžią istoriją.

Štai vieno darželio auklėtoja atvirai pripažino nesuprantanti tėvų, kurie neigia, kad jų vaikui reikalinga speciali pagalba.

„Mes pastebime, kad vaikas turi tam tikrų fizinių simptomų, raidos sutrikimų, ir patariame tėvams kreiptis į specialistus, bet jie neklauso. Mus ignoruoja ir nesileidžia į kalbas. Matyt, nori tikėti, kad galiausiai jų vaikui viskas bus gerai“, – kalbėjo šiaulietė.

Paskaitoje dalyvavusi Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos katedros profesorė Stefanija Ališauskienė patvirtino, kad iš tiesų yra tėvelių, kurie bijo išgirsti vaiko diagnozę. Svarstė, kad galbūt taip yra dėl žemo jų mentaliteto, paramos šeimai stokos ir pan.

Vis dėlto, anot jos, tai nereiškia, kad valstybė šiuo klausimu niekuo negali padėti. Lietuvoje nuo 1996 m. veikia ankstyvosios intervencijos programa, kuria siekiama kuo anksčiau pradėti teikti paslaugas, didinančias vaikų su negalia savarankiškumą, užimtumą, galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime bei gerinančias neįgaliųjų ir jų šeimos narių gyvenimo kokybę.

„Neišnešioti, turintys rizikos veiksnių ir visi kiti vaikai patenka į šią programą. Šiuo atžvilgiu vaikai gauna pakankamai, kartais net per daug. Štai darželiai turi logopedus, specialiuosius pedagogus. Vis dėlto tėvai paramos ir psichologinės pagalbos iš tiesų sulaukia per mažai“, – kalbėjo S. Ališauskienė.

Pasigenda aplinkinių paramos
„Ne tik per mažai, bet apskritai tėvai iš valstybės nesulaukia jokios paramos“, – neapsikentusi tiesiai šviesiai rėžė mama, auginanti vaiką autistą. Ji pasakojo, kad vos tik pamatė, jog jos sūnui kažkas yra ne taip, iš karto kreipėsi į specialistus. Po kelių minučių išgirdus diagnozę, jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.

„Sunku nupasakoti, ką patiri, kai tau „drebia“, jog vaikas – autistas. Gerai, aš buvau pakankamai stipri, kažkaip išgyvenau, tačiau tikrai ne visi tėvai geba su tokia žinia susidoroti, jiems reikalinga papildoma parama“, – tvirtino šiaulietė.

Mama sakė, kad labiausiai ją sukrėtė ne nustatyta sūnaus liga, bet tokiu atveju padėti turinti valstybinė sistema.

„Išsiaiškinusi, ką daryti toliau, nuėjau pas socialinę darbuotoją ir ji man susakė, kaip gauti pašalpą, kokius dokumentus sutvarkyti. Tačiau kai paklausiau, kokios psichologinės pagalbos galiu sulaukti aš pati, nesulaukiau jokio atsakymo“, – guodėsi moteris.

Anot jos, todėl tėvai taip užsisklendžia ir nuo visuomenės slepia savo negalią turinčius vaikus. Jeigu su tėvais būtų daugiau dirbama, galbūt šiandien visi gyventų kitaip: „Mums reikia psichologinės paramos. Patikėkite, vien tai, kad tėvai įsitraukia į vienas kito palaikymo grupes, dar nieko nekeičia. Atskiro dėmesio reikia ir abiem sutuoktiniams, nes ne visos šeimos tokį spaudimą atlaiko. Kai kurie tėvai išsiskiria.“

Siūlo imti pavyzdį iš Amerikos
Bibliotekoje pažintinę paskaitą „Specialusis ugdymas JAV: mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, integracijos į bendrojo ugdymo mokyklas ypatumai“ vedusi specialiojo ugdymo, ugdymo organizavimo specialistė Renata Greimaitė komentavo, kad  Jungtinėse Amerikos Valstijose panašių problemų iškyla mažiau. Ten pasiekiama išskirtinių rezultatų, nes nuo pat mažų dienų specialiųjų poreikių turinčius vaikus stengiamasi kryptingai integruoti į visuomenę ir efektyviau dirbti su tėvais. Ji tai žino, nes pati yra susidūrusi su šia sistema. Baigusi studijas, specialistė tapo specialiojo ugdymo pedagoge ir ilgą laiką dirbo su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais vienoje Oklahomos valstijoje esančioje bendrojo lavinimo mokykloje.

R. Greimaitė pasakojo, kad ir amerikiečiams teko nueiti ilgą kelią, kol dirbdami su specialiųjų ugdymo poreikių turinčiais vaikais pasiekė radikalesnių laimėjimų. Amerikoje situacija po truputį pradėjo keistis XIX a. pab.–XX a. prad., kai buvo pasiūlyta idėja visose bendruomenėse sukurti mokyklas, kuriose visi vaikai būtų mokomi bendrų vertybių, nepriklausomai nuo šalies, iš kurios atvyko, religijos, turtinės padėties. Vėliau priimtas švietimo įstatymas, kuriuo visiems negalią turintiems vaikams tapo privaloma lankyti mokyklą. Taip atsirado amatų mokyklos, skirtos rizikos grupės mokiniams, turintiems emocinių, intelektinių ir kitų sutrikimų, kūrėsi privačios, rezidentinės mokyklos, specialiosios mokyklos, klasės, pavyzdžiui, aklųjų ir t. t.

„Amerikos veidas ypač pasikeitė, priėmus antidiskriminacinį įstatymą, pradėjus aktyviau kovoti už žmonių teises, uždraudus viešai diskriminuoti žmones“, – pasakojo ugdymo organizavimo specialistė.

Laikosi individualaus šeimos plano
Paskaitoje kalbėta, kad šiandien Amerikoje itin populiaru laikytis individualaus šeimos paramos plano. Pagrindinis šio plano išskirtinumas yra tas, kad specialiųjų ugdymo poreikių turintiems vaikams ir tėvams paslaugos suteikiamos natūralioje aplinkoje, kurioje vaikai ir tėvai gali jaustis patogiai, t. y. jų namuose ar bendruomeniniame centre. Tuomet specialistai išskirtinai atsižvelgia į vaiko funkcionavimą ir poreikius. Daug dėmesio skiriama tėvams, aiškinama, kaip geriausiai palaikyti, ugdyti savo vaiką, atsižvelgiama į šeimos prioritetus, rūpesčius, finansinius išteklius.

„Svarbiausia, kaip įmanoma anksčiau pradėti vaiko, turinčio negalią, integraciją. Tuomet daugiau galimybių, kad baigęs mokyklą, jis kažką visuomenei duos atgal, negyvens atskirtyje“, – komentavo R. Greimaitė.

Amerikoje specialiųjų ugdymo poreikių turintys vaikai ugdomi irgi pagal individualų mokymosi planą. Šiuo planu siekiama spręsti kiekvieno vaiko unikalias mokymosi problemas ir siekti konkrečių tikslų. Paprastai specialistų komanda suskirsto vaiko gyvenimą keliais etapais, nustato tam tikrus uždavinius, siekius, priemones ir t. t.

Visgi pagrindinis šių programų tikslas padaryti taip, kad visi negalią turintys vaikai galėtų ramiai mokytis bendrojo lavinimo mokyklose.

„Ši vizija yra labai graži. Mes visi norime, kad turintys kokią nors negalią ir sveiki vaikai kuo daugiau laiko praleistų kartu. Tik tai labai sunkiai įgyvendinama. Nelengva mokyti vaikus, kai vienas turi intelekto, kitas – emocinių sutrikimų. Dar sunkiau, kai pamokos vyksta su bendrojo lavinimo mokiniais“, – esminį sunkumą įvardijo specialistė.

Tikisi teigiamų permainų
Vis dėlto Amerikoje inkliuzinis (įtraukusis) ugdymas nėra labai populiarus. Paprastai Amerikos bendrojo lavinimo mokyklose mokymuisi visiems vaikams kartu per dieną yra skiriama viena valanda, dažniausiai tai būna dailės, dramos ar fizinio lavinimo pamoka. Be to, inkliuzinis ugdymas yra brangus, reikia, kad klasėje būtų ne tik mokytojas, bet ir mokytojo padėjėjai ir t. t.

Kaip ten bebūtų, tai nereiškia, kad amerikiečiai moka kažkaip išskirtinai dirbti su negalią turinčiais vaikais. Jie taip pat nedaro stebuklų ir per vieną dieną visų vaikų neparuošia visaverčiam gyvenimui. Daug kas priklauso ir nuo pačių mokytojų, ugdymo organizavimo ir kitų specialistų bei mokyklų.

R. Greimaitė pasakojo, kad jai pačiai ne kartą teko dirbti su vaikais, kuriuos ankstesnių mokyklų darbuotojai ignoruodavo, neskirdavo pakankamai dėmesio ir pan.

„Teko dirbti su paaugliu, kuris į mano klasę atėjo invalido vežimėlyje, o po dvejų metų iš mokyklos išėjo savo kojomis ir su kuprine ant pečių. Jeigu jis būtų likęs ankstesnėje mokykloje, ko gero, šiandien gyventų kitaip“, – mąstė ji.

Paskaitą išklausę šiauliečiai sutarė, kad Lietuvoje, kaip ir Amerikoje, norima padėti specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Džiugu, kad kai kuriuos iš jų pavyksta integruoti į visuomenę. Vis dėlto dar reikia įdėti daug pastangų, kad tiek vaikams, tiek jų tėvams gyvenimas taptų lengvesnis.

Žinių sėmėsi tiek tėveliai, tiek pedagogai.
Ramūno SNARSKIO nuotr.