facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Nors skundžiamasi esą neužtenka pinigų maistui, mobiliesiems telefonams kažkodėl jų nepritrūksta. Tokią mintį perša pateikta statistika apie šių atliekų srautus. Pasirodo, tai viena sparčiausiai augančių atliekų kategorijų Europos Sąjungoje.

Masiškai perka, bet nerūšiuoja
„Dabar net trimečiai išmaniųjų telefonų ir planšečių nepaleidžia iš rankų. Nežinia, ką apie tai galvoja jų tėvai. Nejau iš tiesų mano, kad tokie daiktai vaikams yra reikalingi“, – tokią mintį dažniausiai tenka išgirsti iš močiučių lūpų.

Tai, jog verta susirūpinti augančiu gyventojų materializmu ir negebėjimu rūšiuoti atliekų, patvirtina Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacija. Šios organizacijos duomenimis, į Lietuvos rinką pastaraisiais metais įvežama apie 30 tūkst. tonų elektros ir elektronikos įrangos (EEĮ) atliekų. Mobiliųjų telefonų importas į Lietuvą kasmet auga net dviženkliais skaičiais.

„Statistikos departamento duomenimis, 2016 metais į Lietuvą buvo įvežta 1,29 mln. mobiliojo ryšio telefonų, o vien per 2017 metų vienuolika mėnesių – 1,4 mln. telefonų. Nuo 2004 metų importuojamų į Lietuvą mobiliųjų telefonų kiekis išaugo beveik dvigubai, tačiau senų ir nebenaudojamų telefonų vis dar surenkama bei sutvarkoma labai mažai, palyginti su įvežamu kiekiu. Žmonės vis dar linkę senus telefonus laikyti namuose ar biuruose, o ne rūšiuoti ir priduoti juos perdirbimui“, – pranešime spaudai cituojamas Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacijos vadovas Alfredas Skinulis.

Skaičiuojama, kad jeigu nebus imtasi realių veiksmų, EEĮ atliekų kiekis ES šalyse 2020 metais viršys 12 mln. tonų. Todėl specialistai ragina senus elektroninius prietaisus vežti į šių atliekų surinkimo aikšteles arba išsikviesti atliekų tvarkytojus. Neveikiančius prietaisus taip pat galima atiduoti šios įrangos platinimo vietose.

Nori būti laimingi
Mykolo Romerio universiteto profesorius Gediminas Navaitis „Šiaulių naujienoms“ komentuoja, kad pateikti statistiniai duomenys iš tiesų rodo ir kitą – materializmo problemą. Kitaip tariant, žmonės iki šiol tiki, kad įsigiję naują daiktą taps laimingesni.

Anot jo, nereikėtų stebėtis gyventojų polinkiu pirkti ir namie kaupti naujausio modelio daiktus. Rinkos ekonomika yra organizuojama pagal principą, skatinantį kurti nuolatinį stygių ir ugdyti žmogų, kuris žinotų, jog bet kokio pobūdžio problemos, tiek dvasinės, tiek materialinės yra sprendžiamos gausesniu vartojimu. Šis principas visiškai atitinka rinkos ekonomikos vertybines nuostatas ir dėl to jis yra plačiai paplitęs, kalbant ne tik apie naujų mobiliųjų įsigijimą ir senų išmetimą, bet ir kitas sritis.

„Jeigu ekonomika būtų kuriama pagal modernius siūlymus, pavyzdžiui, pagal laimės ekonomikos dėsningumą, būtų siekiama kitų tikslų – ne aukštesnio vartojimo, o laimingesnės visuomenės. Tuomet besaikis vartojimas būtų įvairiais būdais stabdomas tiek agituojant, šviečiant visuomenę, tiek imantis ekonominių veiksmų, pavyzdžiui, įpareigojant gamintojus dažniau supirkti mobiliuosius telefonus, nustatant patrauklias supirkimo kainas ir t. t.“, – paaiškina G. Navaitis.

Tik panašu, kad greitai šiam scenarijui nebus lemta išsipildyti. Lietuvių laimės ekonomika nedomina. Lietuviams nuo pat mažų dienų diegiamos nuostatos, esą daugiau vartodami jausis geriau. Šią mintį puikiai iliustruoja mokslininkų atlikti tyrimai, rodantys, kad žmonės depresijos simptomus bando panaikinti pirkiniais.

Profesoriaus nuomone, tokį požiūrį galima pakeisti ugdant žmones. Tik bėda ta, kad ugdymo sistema šio tikslo neturi.

„Dabartinė ugdymo sistema atitinka atgyvenusius ekonominius modelius. Ji siekia išugdyti gebantį dėl išteklių konkuruoti individą, kuris savo poreikius tenkina vartojimu. Apie laimingo žmogaus savybių ugdymą, mūsų ugdymo sistemoje net nekalbama. Jeigu tokios savybės būtų diegiamos, šiandien žmonės priimtų visai kitokius sprendimus“, – įsitikinęs pašnekovas.

Į viršų