facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

2012 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pradėjo viešinti asmenų, kurie bendradarbiavo su KGB, sąrašą. Finalinės jo dalies paskelbimas prieš kelias dienas supriešino visuomenę. Daugiausiai klausimų žmonėms kėlė sąraše atsiradusių dviejų iškilių menininkų –  aktoriaus Donato Banionio ir maestro Sauliaus Sondeckio – pavardės. Šiauliai prieš beveik 18 metų išrinko S. Sondeckį Šiaulių miesto garbės piliečiu, tuo didžiuojasi ir šiandien.

Žinojimas netrukdo?
S. Sondeckio gyvenimo istorija neatsiejama nuo Šiaulių. Jo tėvas Jackus Sondeckis 1925 – 1931 m. buvo Šiaulių miesto burmistras, vėliau taip pat dirbo atsakingus darbus Šiauliuose, o 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Po 6 metų buvęs burmistras apsigyveno JAV, ten aktyviai dirbo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto valdyboje, redagavo laikraštį „Keleivis“. Kaip aiškino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, sovietų valdžią domino būtent J. Sondeckio veikla ir žinių buvo siekiama gauti iš sūnaus.

Pasaulinio garso muzikas, dirigentas S. Sondeckis dar 2000 m. tapo vienu iš pirmųjų Šiaulių miesto garbės piliečių, jo vardu pavadinta S. Sondeckio menų gimnazija, o miesto muzikus, pedagogus siejo šiltas bendradarbiavimas su didžiulio talento menininku. S. Sondeckis 1999 m. buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Jis mirė 2016-aisiais, eidamas 88-uosius metus.

Paskelbus žinią apie KGB bendradarbių sąrašą, visuomenė – šokiruota ir supriešinta. Socialiniai tinklai ūžia nuo pasisakymų, pasipiktinimų dėl mesto šešėlio šaliai nusipelniusiems asmenims, kurie jau yra mirę ir nebegali apsiginti.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ėmė švelninti poziciją, išplatindamas pranešimą, kuriame teigiama: „Paviešintasis sąrašas, kaip ir daugelis KGB dokumentų, turi būti vertinamas kritiškai. Visas agentų registracijos žurnalas parašytas ranka. Keli pabaigoje įrašyti asmenys įrašyti kiek kitu rašikliu, kita rašysena. Neišlaikyta chronologinio eiliškumo (...)

Nežinoma, kokiu principu ir kokiu tikslu sudarytas šis žurnalas. Atidžiau ištyrus papildomus archyvinius ir įvairius kitus šaltinius apie sąraše esamus asmenis nustatyta, kad dalis užverbuotų asmenų nedirbo kaip agentai (...) Neatmestina tikimybė, kad kai kurie asmenys buvo įtraukti į sąrašą operatyviniais ar kompromitavimo tikslais.“

Galų gale centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė televizijos laidoje prisipažino, kad patyrė politikų spaudimą, jog sąrašas būtų paviešintas, nes tai neva įdomus dokumentas, o Seimo narys ir istorikas Arvydas Anušauskas teigė: „Žinojimas niekada niekam dar netrukdė. Žinoti reikia, kaip tas mechanizmas veikė“. „Viešintojai“ tai vadino tautos apsivalymu.

„Tai buvo sąmoningas veiksmas“
Vienas pirmųjų į paskelbtą žinią, kad S. Sondeckio pavardė yra su KGB bendradarbiavusių asmenų sąraše, sureagavo miesto Tarybos narys, skulptorius ir patriotinių akcijų organizatorius Gintautas Lukošaitis. Kodėl ši informacija pasirodė dabar, valstybės atkūrimo šimtmečio išvakarėse,  kodėl ji pasirodė tada, kai žmogus nebėra, ir jis negali apsiginti, kodėl žinia paskelbta neišsiaiškinus konteksto ir aplinkybių, ar realiai buvo kam nors padaryta žala, koks šios informacijos aktualumas šiandien? Šiuos klausimus viešame laiške iškėlė šiaulietis.

Ar gavo į juos atsakymus, paklausėme G. Lukošaičio. „Negavau. Matome viešoje erdvėje, kad atsakymų nėra. Mes net neįsivaizduojame, kokio masto asmenybė, kalbant apie Saulių Sondeckį, yra apdergta visam pasauliui, kokių žmonių jis buvo priimtas, pripažintas ir gerbiamas įvairiose šalyse. Dabar jau kalbama, kad tarsi buvo, tarsi nebuvo. Manau, kad šių pavardžių paviešinimas nevyko šiaip sau per neapsižiūrėjimą, o buvo sąmoningas veiksmas. Pasirinktas laikas – prieš Vasario 16-ąją, šeštadienį, kai yra mažiau žinių, todėl jos yra ryškesnės, be to, nėra galimybių iškart sureaguoti. Manau, kad turi atsistoti užkulisiniai veikėjai ir viską paaiškinti“, – sakė menininkas ir politikas.

Jis priminė A. Pociūno skandalą „be galų“, Garliavą. „Kaskart buvome supriešinti visi apspjaudyti, turėjome išgyventi kažką nemalonaus. Jokios aiškios žinios, išvados. Liko jausmas, kad mes nevykę ir bejėgiai. Kas gali norėti, kad mes tokius jausmus išgyventume?“ – klausė G. Lukošaitis.

Milžiniška neteisybė
Jo viešai pozicijai pritaręs Šiaulių miesto meras Artūras Visockas, sakė iškart po žinios paviešinimo išreiškė palaikymą S. Sondeckio žmonai Silvijai ir visai šeimai. Meras prisiminė, kaip maestro kartu su kitu miesto garbės piliečiu Virgilijumi Noreika ne kartą jį „buvo prispaudę rimtiems pokalbiams“.

„Jis labai aršiai pasisakė prieš komunistus ir man sakė – kovok su komunistais. Iš to bendravimo supratau, kad tais laikais jam nebuvo lengva daryti savo darbą, kaip norėjo. Ilgainiui visa tai paaiškės. Pavardės kažkodėl prirašytos prie spausdinto sąrašo ranka, paviešintos dabar, kai ruošiamės švęsti valstybės atkūrimo šimtmetį, nieko labai neanalizuojant. Norėtųsi žinoti, kas visa tai organizavo, nes buvo viešai pasakyta, kad buvo politinis spaudimas“, – sakė miesto vadovas.

Jis vadina milžiniška neteisybe tai, kad buvo paleista nepamatuota žinia visam pasauliui, įskaudinta šeima, o dabar bandome aiškinti, kad čia nieko baisaus neįvyko, kad sąraše atsidūrę žmonės galėjo ir nebendradarbiauti su sovietinės valdžios saugumo tarnybomis, patekti ten tik siekiant juos sukompromituoti. Kodėl apie tai nebuvo kalbama iškart, o paviešintas tik pats faktas, kad garsios pavardės yra agentų sąraše.

„Turi iškart pasakyti viską, o ne vėliau, nes to „vėliau“ pasaulis nebeišgirsta. Kažkodėl save murkdome keistose situacijose, tarsi patys norėtume sunaikinti šviesėjantį gyvenimą. Aš to nesuprantu. Jei aš pripažinčiau paviešintą žinią kaip neginčijamą faktą, aš gal turėčiau pripažinti klaidą, kad buvo suteiktas maestro garbės piliečio vardas ir peržiūrėti jo suteikimą. To nedarysiu. Intuityviai jaučiu, kad nėra čia jokios klaidos“, – teigia A. Visockas.

Meras sako, kad ši situacija nuteikia optimistiškai, nes pakilo žmonės. Socialiniuose tinkluose daugybė pasisakymų, nepalaikančių tokius žaidimus žmonių likimais. Kaip sakė G. Lukošaitis, šūvis buvo, bet visi atsisuko į tą, kuris tą šūvį paleido.

Šiaulių miesto garbės piliečių pozicija
Šiaulių S. Sondeckio menų gimnazijos smuiko mokytoja ekspertė Nijolė Prascevičienė: „Blogai, kai tai vyksta žmogui mirus, kai jis nebegali nieko paaiškinti. Jo kūrybos palikimo ši istorija tikrai neįtakos. Pati atsimetu, kai sovietmečiu važiavome koncertuoti į tuometinę Čekoslovakiją, kartu vyko žmonės, kurie nekoncertavo, o stebėjo. Toks buvo laikmetis. Čia prie kiekvieno galima prikibti. Kad būtų kažkas nukentėjęs, konkretūs faktai, būtų kitaip. Čia visai Lietuvai negarbė tokius dalykus viešinti. Jau yra iš Rusijos pusės džiaugsmingų pasišaipymų.

Aš užaugau, pradėjau dirbti ir visas gyvenimas praėjo šalia S. Sondeckio. Jam svarbu buvo tik muzika, vaikai, mokytojai, orkestras, džiaugėsi dainų šventėmis. Kitokių kalbų ir nebuvo.“

Šiaulių berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ vadovas Remigijus Adomaitis: „Profesorius Saulius Sondeckis buvo aukščiausios moralės asmenybė. Visi jo darbai buvo skirti Lietuvai. Gaila, kad galima nesigilinant, be jokių skrupulų juodinti šviesiausius žmones.“

„Šiaulių“ krepšinio komandos vyriausiasis treneris Antanas Sireika: „Gėda ir skaudu širdy dėl tokių „viešinimų“. Žmones reikia vertinti pagal jų darbus, o ne pagal parašus ar agentų sąrašus. Visi mes, gimę tarybinėje Lietuvoje, buvome supančioti tų laikų įstatymų ir turėjome jų laikytis. Kas tais laikais važiavo į užsienį, visus vertė dėti parašus, kas dirbo vadovaujamąjį darbą, vertė būti partijos nariais – toks buvo laikas. Mano giminės buvo ištremti į Sibirą, o aš neturėjau teisės niekam net užsiminti apie tai... Žmonės kentė priespaudą ir kūrė laisvę. O jei žmogus kenkė Lietuvai, jį reikėjo jau senai paviešinti!.. Dabar – po mirties – yra žema ir amoralu.“

Į viršų