Į Šiaulius iš užsienio atostogoms grįžtantiems emigrantams tampa vis sunkiau susikalbėti su Lietuvoje gyvenančiais artimaisiais. Emigrantai dažnai vartoja angliškus žodžius, nesibodi gimtąją kalba kalbėti su akcentu. Baiminamasi, kad jeigu ir toliau gyventojai masiškai paliks šalį ir gimtuosius miestus, greitai visai nebebus kaip su artimaisiais kalbėtis lietuviškai.

Sielvartauja dėl kalbos nykimo
Garbaus amžiaus šiaulietė Eugenija nerimauja, kad greitai visiems lietuvių kalba taps svetima. Taip mąstyti ji pradėjo po anūkių, gyvenančių Anglijoje, apsilankymo.

„Dukros šeima jau dešimt metų gyvena kitoje šalyje. Kai ji su anūkėmis šventėms grįžo namo, labai apsidžiaugiau. Tik vėliau tas džiaugsmas virto ašaromis“, – savo pasakojimą pradeda Eugenija.

Ji atvirauja, kad su užsienyje gyvenančiais artimaisiais nuolat bendrauja internetu. Žinoma, tai jai nelabai patinka, nes per ekraną artimo žmogaus neapkabinsi, nepabučiuosi. Be to, tik gyvai susitikus galima pamatyti, kiek jis paaugo, kaip pasikeitė.

„Norisi, kad artimiausi ir mylimiausi žmonės būtų greta, kad ne tik per atostogas trumpam susibėgtume. Žinau, kad anūkės mus myli, bet vis tiek tie ryšiai nėra tokie stiprūs ir tvirti, kaip norėtume“, – apgailestauja šiaulietė.

Deja, tai ne vienintelė priežastis, dėl kurios ji jaučiasi prislėgta. Moteris pastebėjo, kad iš Anglijos grįžusios mergaitės nelabai tvirtai kalba lietuviškai. Jos vis įpainioja angliškus žodžius, jaučiasi nelietuviškas akcentas. Baisiausia, kad anūkės tarpusavyje taip pat dažniau bendrauja angliškai, o ne lietuviškai.

Eugenija norėtų, kad užsienyje gyvenantys artimieji dažniau kalbėtų gimtąja kalba, ypač grįžę į Lietuvą, tik turbūt tam nelemta išsipildyti. „Reiktų, bet kiek mes būnam Lietuvoje?“, – štai tokį atsakymą dažniausiai tenka išgirsti iš emigrantų lūpų.

„Turbūt dukra su savo šeima daugiau nebegyvens Lietuvoje, grįš nebent tik atostogoms. Negrįš ir tie, kurie jau seniai yra išvykę ir užsienyje turi gerus darbus. Tikriausiai ir mūsų valdžia jau nieko nebepakeis. Man itin skaudu, kad tie, kurie išvarė mūsų anūkus, juos pavertė svetimšaliais“, – nusivylimo neslepia šiaulietė.

Siūlo kreiptis į valdžią
Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ pirmininkas Gintaras Karosas sako taip pat pastebintis tendenciją, kad emigrantai nelabai nori kalbėti lietuviškai. Jo nuomone, tokioje situacijoje atsidūrėme, nes lietuviams nepakankamai pasakojama apie tai, koks didelis turtas –  turėti savo gimtąją kalbą. Blogai, kad nuo mažens vaikams neaiškinama, jog lietuvių kalba – mūsų tautos pasididžiavimo šaltinis.

„Lietuvių kalba yra viena iš unikaliausių, seniausių pasaulyje. Pagal savo prasminius ryšius ji labai unikali. Tai mūsų tautos pagrindas, o tas angliškų žodžių įterpimas rodo, kad apie lietuvybę yra per mažai kalbama. Žmonėms reikia parodyti, atskleisti, kodėl mes turėtumėme kalbėti lietuviškai ir didžiuotis savo kalba“, – mano G. Karosas.

Jo nuomone, situacija pasikeistų, jeigu visos kalbos ydos būtų dažniau aptariamos viešumoje. Kitaip tariant, reikia skiepyti nuomonę, kad dėl barbarizmų įterpimo į gimtąją kalbą, nėra kuo didžiuotis. Svarbu suvokti, jog tai joks privalumas, priešingai, tai savotiškas paikas veiksmas, nebrandus sumanymas, tik iškraipantis lietuvių kalbą.

Žinoma, turbūt būtų naivu tikėtis, kad dėl internete laisvai pasiekiamos informacijos užsienio kalba, užsienietiškų filmų ir muzikos įtakos, visi toliau lietuviškai kalbės tobulai, tačiau, anot asociacijos pirmininko, vis tiek visi galime save sąmoningai stabdyti ir atsisakyti lietuvių kalboje nevartotinų žodžių. Taip pat daugiau naudos būtų, jeigu prie tokio mąstymo skatinimo aktyviau prisidėtų darželiuose, mokyklose dirbantys pedagogai, valdininkai ir kiti.  

„Sąmoningi auklėtojai galėtų vaikams pasakoti apie tai, jog turime vieną seniausių pasaulyje kalbų. Patikinti, kad mūsų valstybingumas buvo atstatytas būtent lietuvių kalbos pagrindu“, – išeitį siūlo G. Karosas.

Jis įsitikinęs, kad ši problema savaime neišsispręs. Reikia atkreipti valdžios dėmesį į tai, kad nepakankamai skatinama gerbti lietuvių kalbą. Kreiptis į įvairiausias institucijas, o tuo turėtų rūpintis ne tik kalbininkų asociacijos, bet ir patys Lietuvos piliečiai.

Į viršų