Sekmadienio vakarą sėsime prie Kūčių stalo, valgysime kūčiukus su aguonpieniu ar spanguolių kisieliumi. Nors prekybos vietose didžiulė kūčiukų įvairovė, daugėja šeimininkių, juos kepančių  namuose. Ar žinome, kokio krašto kūčiukus valgome? Kuo skiriasi žemaičių, aukštaičių, suvalkiečių ir dzūkų kūčiukai?

Į šį klausimą atsakymo ieškojo Šiaulių profesinio rengimo centro Prekybos ir verslo skyriaus moksleiviai, dalyvaujantys projekte „Medaus spalva“.

Pasidaliję į grupeles moksleiviai, vadovaujami profesijos mokytojų, pagal senuosius autentiškus receptus kepė visų Lietuvos regionų kūčiukus, juos ragavo ir vaišino svečius, dalijosi su varguoliais. Mokėsi padengti tradicinį kūčių stalą, aiškinosi, kokių papročių ir kodėl laikėsi senoliai. Padengė ir iškilmingą stalą Kalėdų šventei, improvizavo, kurdami savitus šventinius stalus.

Kaip iškepti kūčiukus
Kūčiukai lietuvių kalbos tarmėse vadinami įvairiai: prėskučiai, prėskieniai, šližikai, šlyžikai, sližikai, skrebučiai, riešutėliai, barškučiai, kleckai, kleckučiai, kleckiukai, parpeliai, parpeliukai,  kalėdukai, pyragiukai, pulkeliai, kukuliai… Tai tradicinis lietuvių Kūčių vakarienės patiekalas: nedideli, prėski, truputį saldūs miltiniai mielinės tešlos kepinėliai su aguonomis. Valgomi sausi ir mirkyti aguonpienyje arba su spanguolių kisieliumi.

Profesijos mokytoja Zita Šuminskienė studijuodama receptūras įsitikino, kad visuose regionuose kūčiukai skirtingi. Pagrindas vienodas: miltai, vanduo, mielės ir aguonos. Cukraus būtina tik šaukštelis, kad mielės pakiltų. Priedai tešlai pagerinti dedami skirtingai: į žemaitiškus šįkart įdėta grikių miltų, todėl jų spalva pilkesnė, skonis subtilesnis. Į dzūkiškus paplotėlius dėta cukraus ir aliejaus. Jie gana minkšti, lengvai lūžta, gražios rusvos spalvos. Į aukštaičių smulkučius kūčiukus nedėjo nei cukraus, nei aliejaus, todėl jie traškūs, neturi to minkštumo, kaip suvalkiečių stamboki voleliai. Kepami kūčiukai  apie 5–10 min.

Labiausiai nustebino dzūkų salstelėję rusvi paplotėliai, kuriuos gali šiaip kramtyti ar su draugu dalytis pusiau, mirkyti į aguonų pieną ar kisieliumi užsigerti. Keista, kad kūčiukus  tinka pagardinti  grikių miltais. Suvalkiečių voleliai priminė pačios senokai keptus kūčiukus, nes trūksta kruopštumo, greitai atsibosta vienodo ilgio volelius dailiai pjaustyti – su stambesniais vargo mažiau. O  aukštaičių smulkūs traškučiai išvaizda priminė parduotuvinius. Mokytoja Zita patikino, kad pirktiniai niekada neprilygs, nes juose nebus tiek meilės, džiaugsmo, rankų šilumos įdėta. Tą patį tvirtino darbštuoliai moksleiviai Simona, Mantas. Jiems malonu, kad žmonės valgys jų rankomis sušildytus kepinukus. Pavargo, bet malonu.

Kūčių stalo paslaptys
Prie moliniais indais padengto stalo moksleiviai ne tik ragavo skirtingų regionų kūčiukus, bet padedami Šiaulių kultūros centro folkloro ansamblio „Sidabrinė gija“  energingosios vadovės Vitos Taučienės-Rezgienės aiškinosi, kaip senoliai švęsdavo Kūčias, kokia tradicinių valgių prasmė.

„Mūsų Kūčių stalas unikalus, nes kitos tautos tokios tradicijos neturi. Pavadinimas kilo iš žodžio „kūčia“. Tai pats svarbiausias Kūčių patiekalas. Tai įvairių grūdų mišinys –  žirnių, kviečių, miežių, aguonų, pasaldintas medumi. Labai skanu, miela kitus pavaišinti. Kūčiukai atsirado vėliau kaip vienas iš patiekalų. O skirtingi todėl, kad regionuose ir drabužiai, ir tradicijos skirtingos. Daug šeimų iš skirtingų regionų. Paprastai nulemia moters valia. Mano mama kepdavo senovinius  kūčiukus iš miltų, aguonų ir vandens. Mano dukros kepa tokius pat. Jos Kūčių stalą ruošia net gyvendamos  Anglijoje. Vienos iš jų vyras – portugalas, bet labai gerbia mūsų tradicijas“, –  pasakojo ponia Vita. Gale stalo sėda šeimos galva, visi stoja, sukalba poterius, palinki vienas kitam gerų metų. Vienur siunčia ratu žvakę, linkėdami sveikatos ir sėkmės, kitur siunčiama šaltinio vandens taurė. Kiekvienas atsigeria linkėdamas ko nors malonaus. Laužia ir dalijasi kalėdaitį-paplotėlį, po to tėvas raiko juodą duoną ir išdalija šeimynai. Tada valgoma kūčia.

Kaip gaminama kūčia
Kūčia yra apeiginis patiekalas, kuris, taip tikėta, lemia derlingus ir vaisingus metus, todėl jo turėdavę paragauti visi. Indas su kūčia būdavo siunčiamas aplink stalą. Šį patiekalą pasigaminti nesunku, reikia vos keturių sudedamųjų dalių: stiklinės mirkytų virtų kviečių grūdų, 0,5 stiklinės mirkytų virtų neskaldytų žirnių, 0,5 stiklinės sumaltų aguonų,  3 šaukštų medaus. Išvirtus kviečius ir žirnius sumaišome  su maltomis aguonomis bei medumi. Kūčia valgoma užsigeriant aguonpieniu.

Kūčių valgių prasmė
„Nuo pat ryto namiškiai valgydavo tik šutintų žirnių. Todėl vakare būdavo gerokai išalkę, –  pasakoja ponia Vita. –  Žmonės šiaip sau nieko nedarė. Kiekvienas veiksmas,  kiekvienas patiekalas turėjo prasmę.“ Atlikdami užduotis mokiniai išsiaiškina, kodėl tradiciniai valgiai buvo tokie svarbūs.

Medus –  šviesos ir sveikatos simbolis. Pupos, kviečiai, avižos ir kiti simbolizuoja derlingus metus, gerą praėjusių ir ateinančių metų derlių. Būtinai reikia jų valgyti, kad kitais metais javai derėtų.

Žirniai simbolizuoja pirmųjų žmonių išvarymą iš Rojaus, Adomo ašaras, kai kur vadinti Marijos ar žmonių ašaromis. Todėl kai kas po paplotėlio valgo žirnius, kad kitais metais ašarų nebūtų.

Kviečiai – skalsos simbolis. Valgomi, kad visus metus būtų duonos, kad derlius būtų geras.

Lazdyno riešutai – ypač merginoms svarbūs, kad ištekėtų, kad laimingos ir vaisingos būtų.

Obuoliai – šeimos santarvės ir vaisingumo simbolis. Turėjo vieną obuolį vyras su žmona be peilio suvalgyti per pusę. Kitur mama supjaustydavo kiekvienam vaikui po skiltelę.

Spanguolėmis puošdavo kisielių. Nesutrintos spanguolės saugo nuo bėdų, kad nesutrintų priešai.

Žuvis primena, kaip Kristus pamaitino apaštalus, sotumą ir sėkmę reiškia.

Kūčiukas, prėskutis vaizduoja duonos kepaliuką protėvių vėlėms vaišinti, simbolizuoja sugrįžtančią saulę.

Duona ir pyragas  yra stiprybės, proto, susivaldymo, ištikimybės, gerumo, nuolankumo simbolis.

Moksleivės Agnė ir Simona teigė žinojusios, kad  Kūčioms tiekiamas tik  augalinis maistas ir žuvis, kad negalima valgyti jokių mėsų, grietinių, kiaušinių, bet apie kūčią ir kitų valgių prasmes išgirdę pirmą kartą. Dabar  pati šventė jiems bus įdomesnė, prasminga.

Prabangios Kalėdos
Prašmatnus stalas su sidabro įrankiais, auksuotomis lėkštėmis, krištolo taurėse ekskliuzyvinės puokštės ir pasitempę, puošnūs padavėjai, pasiruošę vykdyti kiekvieną svečio pageidavimą… Kas nesvajoja bent vieną kartą atsidurti tokioje šventėje. Vaikinai, būsimieji padavėjai įsitikinę, kad savo damai nesunkiai tokią šventę suruoštų. Ir prašmatniais kokteiliais palepintų.

Dalijimosi prasmė
Kasmet prieš  didžiąsias šventes Prekybos ir verslo skyriaus mokiniai bei darbuotojai aplanko skurstančiuosius, pasidalija gėrybėmis ir  šventės džiaugsmu. Ir šiemet nešini krepšiu kūčiukų  miesto Socialinės rūpybos centro  labdaros valgykloje serviravo stalus, pasipuošę gražiomis uniformomis aptarnavo klientus. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios klebonas teol. lic. Saulius Paliūnas pakvietė bendrai  maldai, moksleivių keptus kūčiukus ir maistą pašventino, kalėdaičiais apdalijo, linkėdamas sutarimo, kantrybės, su meile gyventi.

Labdaros centro vyr. virėja Irena Muižienė džiaugėsi bendradarbiavimu su Prekybos ir verslo skyriumi. Maitinama per  80 žmonių. Darbas nelengvas, dažnai darbuotojai suserga, nes aplinka nelabai palanki sveikatai. Moksleivių savanoriška pagalba labai svarbi, nes šventiškai nuotaikai sukurti, taip gražiai, pagarbiai aptarnauti, reikia jaunų žmonių pasiaukojimo, geranoriškumo.

Profesijos mokytojas Česlovas Abromaitis  teigė,  kad didžiausia laimė ir pareiga yra atnešti šventę tiems, kam jos trūksta. Pedagogo nuomone, šventė turi ateiti į kiekvienus namus, o dalytis su to negalinčiu, negebančiu sau susikurti – taip pat šventė. „Tai ypač svarbu mūsų moksleiviams, – Č. Abromaitis  paprastai paaiškino, kodėl mokiniai vežami į tokias, rodos, nemalonias vietas: – Mes ruošiame aptarnavimo sferos specialistus. Pirmiausia  reikalingas  žmoniškumas. Kaip kitaip, jeigu ne savo pavyzdžiu, buvimu, dalyvavimu, galime auklėti?  Gausybė projektų, išvykų, bendravimo su įvairiais žmonėmis plečia mūsų vaikų akiratį, padeda pažinti įvairias pasaulio puses ir ugdo empatiją, atjautą. Tai svarbiausia.“

Tradicinis kūčių stalas.
Ramūno SNARSKIO nuotr.