Šiaulių universiteto bibliotekoje pristatyta Juozo Pabrėžos knyga „Žemaičių kalba ir rašyba“.  Jos autorius – Šiaulių universiteto docentas daktaras, žemaičių  kultūros tyrinėtojas, žemaičių kalbos ir rašybos normintojas, su studentų ekspedicijomis išvaikščiojęs atkampiausius Žemaitijos kampelius, paskelbęs keliasdešimt mokslinių straipsnių žurnaluose „Kalbotyra“ ir „Baltistica“, knygų „Žemaičių rašybos patarimai“, „Žemaičių rašyba“, vadovėlio studentams „Lietuvių kalba“ dialektologijos skyriaus  autorius, Šiaulių žemaičių kultūros draugijos „Saulaukis“ narys.

Su didele meile ir atsakomybe
Knygos pristatyme gražiai žemaitiškai šnekėdama etninės kultūros puoselėtoja Loreta Sungailienė  ją  apibūdino kaip labai svarbų su didele meile ir atsakomybe atliktą darbą. „Toji knyga – svarbiausias žemaičių kultūros įvykis, nes dabar mokėsime ne tik žemaitiškai kalbėti, bet skaityti ir rašyti. Į knygą sudėta daugybė autoriaus žinių, patirties ir meilės. O tikro žemaičio ir darbui, ir humorui nėra ribų, nes viską daro pasiaukodamas dėl savo Žemaitijos, dėl jos stiprios kalbos, brangesnės už duoną kasdieninę, kaip Viktorija Daujotytė pasakytų: „Dūna iš žemės, al’ žemė/ na tik diel’ dūnas,/dā ė diel’ dongaus“.  

Ir  knygos kūrėją J. Pabrėžą  pristatė  taip pat pagarbiai: „Tai žmogus, kurio širdyje ir mintyse žemaičių kalba nuo pat vaikystės. Tikras žemaičių kalbos kultūros šviesulys.“

J. Pabrėža taip pat spalvinga žemaitiška kalba aptarė knygos sandarą, tikslus: „Iš visos žemaitiškos širdies norėčiau padėkoti, kad dideliai gausiai susirinkot, prieteliai, į mano knygos sutiktuves. Galėtume ją  pavadinti Žemaičių kalbos gramatika.“

Daugelį metų tokio veikalo mintis brandinta su žymiu kalbininku hab. dr. prof. Aleksu Girdeniu. Prieš 6 metus profesoriui išėjus amžinybėn daugybę kartų žemaičių raginamas turėjo J. Pabrėža savo mokytojo valią įvykdyti, darbą tęsti.

„Knyga – viso mano gyvenimo brangiausias ir svarbiausias darbas. Ilgi darbo metai vieninteliame universitete, 27 ekspedicijos su studentais, išvaikščioti atokiausi Žemaitijos keleliai, prašnekinta daugybė žemaičių. Tai mano tarnystės išraiška žemaičių kalbai“, – teigė J. Pabrėža.

Kalba ar tarmė?
Knygos pratarmėje apibūdintas žemaičių  charakteris, tradicijos, gyvi papročiai. Iškeliamas pats svarbiausias klausimas: kaip teisingiau vadinti – žemaičių kalba ar žemaičių tarmė.

J. Pabrėžos nuomone, abu terminai geri. Vis dėlto kai lyginamos kelios kalbos sistemos, geriau  tinka „tarmė“: pietų žemaičių tarmė, vakarų žemaičių  tarmė. Jei rašome apie vieną kalbinę sistemą – tinka pavadinimas „kalba“.

„Juk prigimtinė, gimtoji kalba ir yra tarmė. Paveldėjome ją  iš tėvų, tai mūsų šaknys. Bendrinės kalbos, kaip antrosios, mokomės vėliau, – argumentavo  kalbininkas. – Yra žemaičių kalba, jos tarmės, patarmės, šnektos. 3 tarmės: šiaurės žemaičių, vakarų žemaičių, pietų žemaičių. Šiaurės žemaičiai skirstomi į patarmes: kretingiškiai, telšiškiai. Pietų varniškai, raseiniškiai. Ir dar priskaičiuojama keliasdešimt šnektų.“

Kad žemaičių kalba yra išskirtinė, rodo kalbininkų vieningas sutarimas. Skirsto į žemaičius ir aukštaičius. Dar įdomiau, kad A. Baranauskas, žymus poetas, tarmių tyrinėtojas, kuris pirmasis suskirstė tarmes, aukštaičius pavadino lietuviais.

J. Pabrėžos nuomone, yra aiškūs žemaičių kalbos tapatumo ženklai. Ypač skiriasi ir nuo kitų aukštaičių tarmių ir nuo bendrinės kalbos. Žemaičių tarmė daugiau skiriasi nuo lietuvių kalbos negu rytų slavų – rusų, ukrainiečių, baltarusių – kalbos, skirtumų daugiau negu tarp serbų ir chorvatų, suomių ir estų kalbų. Žemaičių kalba turi visus 4 kalbai reikalingus sluoksnius: fonetiką, morfologiją, sintaksę, leksiką. Yra išlaikiusi archajiškiausių  formų, konstrukcijų. Kaip įrodymą knygos autorius pažėrė įvairiausių fonetikos, leksikos pavyzdžių, posakių (kansnis, blezdinga, vedu siedam, mygt, tievalis miršt žemien ir t. t.).

Rašto žemaitiško poreikis buvo, yra ir bus
Knygoje atskiri skyriai skirti apibūdinti patarmes, pateikiama tekstų pavyzdžių. Labai svarbus žemaičių rašybos skyrius.

Žemaičių rašto tradicija gana sena. Mokslininkų įrodyta, kad pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo katekizmas parašytas žemaičių tarme. Žemaitiškai rašė Dionyzas Poška, Simonas Stanevičius, Motiejus Valančius, Simonas Daukantas ir daugybė kitų Žemaitijos šviesuolių. Autoriaus teigimu, žemaičių tarmė netapo lietuvių bendrinės kalbos pagrindu, nes Juozo Čiuldos Žemaičių kalbos gramatika nebuvo išleista XIX a., tik 1993 metais.

J. Pabrėža džiaugėsi aktyvių literatų organizuojamais žemaitiškos kūrybos konkursais, žemaitiškais leidiniais, minėjo daugybę šiuolaikinių poetų ir prozininkų, kurie leidžia žemaitiškas knygas.  „Įdomiausia, – teigė J. Pabrėža, – kad žemaitiškumas ryškus net bendrine kalba parašytame kūrinyje. Skaitai R. Granauską  ir pajunti, kad  galvoje dėliojasi žemaitiški tekstai. Tokia yra kalbos gyvybė.“

„Ruods, ka prašnek meilis žuodēs/Ar tu mumis gėrdi?“
Žemaitiškos šnektos išjudintą vakarą linksmom ir graudžiomis melodijomis nuspalvino Povilo Girdenio atliekamos dainos. Klausytojai galėjo įsitikinti, kad Aleksas Girdenis, J. Pabrėžos mokytojas ir kolega, kūrė puikias žemaitiškas eiles.

Pristatyme apie knygą daug gražių žodžių pasakė dailininkė Jurgina Jankauskienė  ir Danutė Mukienė, žemaičių kultūros reikalų žadintoja, puoselėtoja, žemaitiškų leidinių redaktorė.

Žemaitišką žodį išgirdęs nė vienas neliks abejingas. O labiausiai džiugina, kad  dabar jau galės rašyti taisyklingai. Knyga yra mokslinis leidinys, bet reikalingas ir įdomus kiekvienam, kas domisi žemaičių kalba.