Mokslininkai iki šiol nesutaria, kiek įtakos vaikų pasaulėžiūrai turi jų prigimtis, o kiek tėvų auklėjimas. Žinoma tik tai, kad tėvų pagrindinė užduotis užauginti vaikus taip, jog jie vėliau galėtų realizuoti save. Tad svarbu prisiminti, kad vaikai – tai atskiros būtybės, turinčios atskleisti save, bet ne gyventi pagal tėvų norus.

Svarbu rodyti pavyzdį
Šiaulių universiteto alumnų asociacijos organizuotoje viešojoje paskaitoje šeimos santykių konsultantas Vaidas Arvasevičius kalbėjo apie tai, kaip tėvystę paversti savirealizacijos forma. Anot jo, pirmiausia svarbu suvokti, kad vaikas – tai atskiras žmogus, pasaulį suvokiantis kitaip.

Vaikas pradeda reikšti savo norus ir remtis tik savo paties nuomone sulaukęs pusantrų metų. Natūralu, kad mažieji ne visada klauso ir nori daryti tai, ko neleidžia suaugusieji. Toks priešgyniavimas tėvus labai trikdo, kartais pykdo. Tuomet pradedama mąstyti, į ką toks vaikas atsigimė, kodėl neklauso ir panašiai, nors iš tiesų dėl to nereikėtų nerimauti.

„Tai yra normalu, vaikas negali nesipriešinti, nes yra atskira asmenybė. Kita vertus, jis nepriklauso kitai gyvybės formai, yra toks pat žmogus, kaip ir mes. Jis turi jausmus, norus, skirtumas tik tas, kad jo požiūris į pasaulį dar nėra atskiestas patirtimi. Tai natūralus požiūris, susijęs su troškimų pildymu, malonumo siekiu“, – akcentavo V. Arvasevičius.

Jis sakė, kad vaikai nėra linkę kreipti dėmesį į tai, ko nori kiti žmonės. Jie nėra linkę duoti savo žaislų šalia žaidžiantiems draugams. Tėvai moko, kad reikia turimais žaislais dalytis, bet vaikai vis tiek to daryti nenori. Jie rūpinasi savimi ir nėra prasmės to keisti. Vietoje reikalavimo „pasidalyk savo žaislais“, reikėtų rodyti pavyzdį, pateikti alternatyvas, patarti ir pasakyti, kad panorėjus žaislais galima pasidalyti, nes tai būtų labai gražu ir draugiška.

„Kiekvienas iš mūsų esame teisūs savo pasaulio interpretacijoje. Visi nesutarimai kyla tada, kai mes norime įrodyti kitam žmogui, kad mūsų pasaulio interpretacija yra teisinga, o jo – ne. Mes negalime suprasti, kad kitas žmogus kitaip mato. Siekiant išvengti nesutarimų, reikia atsigręžti į save ir pagalvoti, kiek aš galiu pasitarnauti, kad kitas žmogus su manimi jaustųsi komfortiškai savo interpretacijoje“, – patarė šeimos santykių konsultantas.

Patariama nubrėžti ribas
Vieni vaikai nuo pat mažumės yra triukšmingesni, kiti – ramesni ir su tuo nelabai galima ką padaryti. Specialisto nuomone, tėvai neteisingai mano, kad savo atžaloms galės padėti ir bus gerais tėvais tik tada, kai vers vaikus mokytis prancūzų kalbos, žaisti šachmatais, padės ruošti namų darbus, skatins lankyti būrelius ar uždraus ilgai sėdėti prie kompiuterio, televizoriaus.

Vietoje to, reikėtų įsisąmoninti, kad vaikas jaučia ir mąsto kitaip ir niekada nebus toks, koks galbūt norėtųsi, kad būtų. Vis dėlto tai nereiškia, kad vaikus galima palikti augti savarankiškai. Ypatingą dėmesį  jiems reikėtų skirti pirmaisiais gyvenimo metais. Mažyliai turi gauti pakankamai dėmesio, jausti prisilietimus, girdėti švelnią kalbą, būti besąlygiškai aptarnauti, nes tik tuomet įgis pamatinį saugumo jausmą, kuris juos lydės visą likusį gyvenimą.

Štai jau vienerių metų vaikus bandoma grūdinti, iškeldinti į kitą kambarį ir leisti jiems užmigti, nusiraminti patiems. Tėvai taip elgiasi, nes mano, kad vaikas, išmokęs užmigti savarankiškai, ateityje nebus toks priklausomas nuo jų.

Šeimos santykių konsultantas komentavo, kad taip mąstyti nereikėtų. Anot jo, jeigu vaikas verkia, vadinasi, jis vienas negali užmigti ir jam reikia padėti. Jeigu toks poreikis nėra patenkinamas, vaikas tą nepatenkintą poreikį gali pajausti ir būdamas trisdešimties, tik tuomet ant galvos lips ne tėvams, bet žmonai ar vyrui.

Pirmaisiais gyvenimo metais svarbu vaikui skirti visą įmanomą dėmesį, kitaip vėliau jis dėmesį pasiims pačiomis įvairiausiomis ir ne itin teigiamomis formomis.

Vaikai nori dėmesio, todėl savo tėvams rodo piešinius, pastatytas pilis, tačiau gimdytojai ne visada už tai juos pagiria, nepasidomi, kaip sekėsi viską padaryti, nes dažniausiai būna užsiėmę kitais reikalais.

Jeigu vaikui nupiešus piešinį ar pastačius pilį, niekas to nemato, jis gali supykti ir savo darbus sunaikinti. Būtent tokiais atvejais tėvai dažniausiai sureaguoja ir pradeda domėtis, kodėl atžala taip pasielgė. Galiausiai vaikas įsisąmonina, kad gaus dėmesio tik padaręs kažką negero. Tai prie gero nepriveda, nes galiausiai tėvai už netinkamą elgesį nusprendžia vaiką nubausti. Kuo vaikas labiau neklauso, tuo labiau yra baudžiamas ir taip atsiduriama tarsi užburtame rate.

Šeimos santykių konsultanto teigimu, daugiau naudos atneša ne bausmės, bet aiškiai nustatytos ribos. Pavyzdžiui, šeimoje galima susitarti, kad filmukus galima žiūrėti tik dešimt minučių pirmoje dienos pusėje ir dešimt – vakare.

Pažeidus susitarimą rytą, reikėtų nebeleisti filmukų žiūrėti vakare. Vaikui praleidus daugiau laiko prie kompiuterio, nei numatyta, kitą dieną leisti juo žaisti mažiau arba iš viso neleisti. Tuomet vaikas bus pats suinteresuotas laikytis taisyklių ir nebenorės jų pažeisti. Ypač svarbu už blogą elgesį nestatyti vaiko į kampą, nusiraminti jis gali ir sėdėdamas ant kėdės ar sofos. Toks elgesys niekam nepadės, priešingai – mažylis gali pasijausti esąs pažemintas.

Kitaip tariant, vaikas yra mąstanti būtybė, turinti priežasčių neklausyti tėvų. Kartais vaikai tiesiog iš principo nepasiduoda, kad tėvai negalvotų, jog juos gali paveikti ir pan.

Visa esmė – bendradarbiavimas
Visa santykių esmė slypi bendradarbiavime, reikia mokytis prašyti, o ne įsakinėti. Štai tėvai nuo pat mažų dienų savo vaikams sako, kad pažaidus žaislus reikia susitvarkyti. Tačiau vaikams toks įsakymas nieko nesako, nes jiems patinka žaisti, o tvarkymasis su tuo niekaip nesusijęs. Vaikas savo išmėtytus žaislus susitvarkys tik tada, kai tam turės motyvą, panorės suprasti, kad tai yra teisinga.

„Mažieji moka puikiai mėgdžioti, kopijuoti, todėl žaislus reikėtų tvarkyti visiems kartu. Visus dalykus, kurių norime išmokyti vaikus, turime daryti kartu, nes vėliau tai taps įpročiu. Galiausiai ateis laikas, kai tvarkantis vaikui tėvų pagalbos nebereikės ir jis pat norės tai daryti“, – tikino V. Arvasevičius.

Vaikams augant, tėvams tenka susidurti ir su jų pykčio priepuoliais. Dažniausiai tėvai tai suvokia kaip nepagarbą, tačiau iš tiesų reikėtų savyje atrasti jėgų ir į vaiko emocinę raišką pažiūrėti atlaidžiau. Specialistas paaiškino, kad pyktis rodo, jog įvyko reakcija į kažką. Tai yra žinutė, turinys, o durų trankymas ar spardymas yra emocijų raiška. Tėvai turėtų reaguoti į žinutę, paklausti, kodėl vaikas supyko ir tik nusiraminus patarti, kad kitą kartą supykus nebūtina trankyti durų ar kitaip negražiai elgtis.

Viena pagrindinių užduočių, tenkančių tėvams ruošiant vaikus savarankiškam gyvenimui, – ruoštis ir atsiskyrimui, nes vaikai kažkada tiesiog turės išeiti. Paprastai tėvams nepatinka, kai jų suaugę vaikai ramiai nuo jų atsitraukia ir tampa visiškai savarankiški, o taip neturėtų būti.

„Galutinis tėvystės tikslas – išleisti savo suaugusius vaikus. Svarbu prisiminti, kad jie yra pajėgūs patys spręsti savo gyvenimo sunkumus. Jiems nereikia, kad tėvai patvirtintų ar jų priimami sprendimai yra teisingi. Aišku, jie gali paklausti tėvų nuomonės, bet galutinį sprendimą vis tiek priims patys ir nebūtinai tą, kurio jie tikisi. Klausyti tėvų, net ir labai išmintingų, reikštų savo savasties, požiūrio, pasaulio matymo atsisakymą. Todėl tėvai gali būti tik patarėjais, bet jokiu būdu ne įsakinėtojais“, – reziumavo V. Arvasevičius.